2009 m. gegužės 29 d.
Nr. 42
(1734)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dominikonų ordino atkūrėjas džiaugiasi vaisinga brolių veikla Lietuvoje

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Jaudinančios audiencijos
pas popiežių Joną Paulių II akimirkos.
Tėvelis Dominykas – dešinėje. 1995 metai

Tėvelio Dominyko (dešinėje) nepamiršta
aplankyti ir JAV gyvenantis kunigas,
t. Stanislovas Zarauskas, OP,
1996–1998 metais Vilniuje ėjęs
Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios
rektoriaus ir ordino generalinio
vikaro pareigas

Kun. Jonas Dominykas Grigaitis (kairėje)
aukoja šv. Mišias su dvasiniu mokytoju,
tėvu Bonaventūra Pauliuku, OP,
1939 metais per Žolinę Raseinių bažnyčioje

Šiais metais net keletą gražių jubiliejų sutinkantis uolus krikščioniškojo tikėjimo ir sielovados puoselėtojas kun. Jonas Dominykas Grigaitis, OP, nemėgsta girtis savo nuveiktais darbais. „Atvirai sakant, man net pačiam sunku patikėti, kad taip toli nužingsniavau žemiško gyvenimo takais! O juk be šio jubiliejaus, ankstyvą rudenį pažymėsiu dar ir 75-metį, kai buvau priimtas į brolių dominikonų gretas, visai netrukus, liepos 16-ąją – 70-metį, kai tebestoviu prie Viešpaties altoriaus“, – gyvai šypsodamasis, švytinčiu veidu prisiminimais prieš šv. Mišių auką dalijosi kun. J. D. Grigaitis, OP, tikinčiųjų dažnai dar vadinamas tėveliu Dominyku. Gegužės 27 dieną garbingą 95-erių metų sukaktį švenčiančio dvasininko ir vienuolio nueitas turtingas gyvenimo kelias įprasmintas daugeliu kilnių darbų – gyvojo Bažnyčios žodžio skelbimu, lietuvybės puoselėjimu Vilnijos krašte ir kt. Atgavus nepriklausomybę, kun. J. D. Grigaičio, OP, pastangomis 1991 metais buvo atkurta Dominikonų – vieno seniausių katalikų vienuolių ordino – veikla Lietuvoje.

Jautė vidinį pašaukimą

Turtingą ir gyvą mūsų Tėvynės istoriją, jos sunkius ir sudėtingus gyvenimo išbandymus menantis tėvas Dominykas teigia, jog dvasininko kelią pasirinkęs dar nuo vaikystės dienų, nes jautė gilų, vidinį pašaukimą. Brigitos ir Vincento Grigaičių daugiavaikėje šeimoje prieš 95 metus pasaulį išvydęs Jonas Dominykas buvo šeštas vaikas iš septynių. Iš gausios šeimos dar liko jauniausioji sesuo Brigita Sapažinskienė, jai jau 92, gyvena Klaipėdoje.

Tėvai buvo paprasti ūkininkai, pradžioje teturėjo tik menkutį žemės lopinėlį. Po sėkmingos prel. Mykolo Krupavičiaus parengtos žemės reformos, keldamiesi į vienkiemius, gimtajame Petraičių kaime, Stačiūnų valsčiuje (Šiaulių apskritis), jie įsigijo 40 ha žemės.

„Mano tėvas buvo be galo darbštus, religingas žmogus, labai mylėjo žemę. Iki šiol mano atmintyje gyvos tos tėviškėje žaliuojančios pievos, kruopščiai išpuoselėti ir išdirbti laukai. Deja, už tą meilę gimtajam sodžiui, atėjus sovietų okupantams, tėveliui teko skaudžiai nukentėti – vos tik praūžus karo audroms, jis su šeima buvo ištremtas į Sibiro glūdumas, 1949 metais mirė nuo bado Taišeto lageryje“, – tragišką šeimos istoriją mena tėvelis Dominykas.

Dominikonai Lietuvoje

Viena iš išskirtinių tėvo Jono Dominyko Grigaičio gyvenimo veiklos sričių – vienuolystė, kurią pasirinko nuo ankstyvos jaunystės. Vienuolio gyvenimu J. D. Grigaitis susidomėjo dar besimokydamas Šiaulių miesto gimnazijoje. Kartą vartydamas ano meto Lietuvoje leistą savaitraštį „Mūsų rytojus“ jis išvydo straipsnį, kuriame buvo rašoma apie trinitorių vienuolių veiklą ir raginama jaunimą įsijungti į Dominikonų ordino judėjimą.

„Mane ši publikacija taip paveikė, kad tos temos apie vienuolišką gyvenimą jau nebegalėjau  iš galvos išguiti. Netrukus susidomėjau ir kapucinais, tuomet aktyviai veikusiais Plungėje. Tačiau lemiamą sprendimą man padėjo pasirinkti iš JAV atvykęs tėvas Bonaventūra Pauliukas, OP. Jis kaip tik 1932 metais Dominikonų ordino magistro pavedimu buvo atsiųstas pasidomėti, ar yra galimybė Lietuvoje atkurti šio ordino veiklą, užgesusią dar carinės Rusijos priespaudos laikais, 1892 metais.

Beje, broliai dominikonai Lietuvoje yra palikę senus, gilius pėdsakus, vedančius dar iš XIII amžiaus glūdumos. Istorija byloja, jog krikštijant Karalių Mindaugą, dalyvavo ir Dominikonų ordino atstovai. Giliau šaknis mūsų šalyje jie įleido tik apie 1647 metus – per Sekmines, kai Valencijos kapitulos nutarimu buvo įkurta savarankiška Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija, nepavaldi lenkams. Broliai dominikonai ne vieną dešimtmetį aktyviai veikė Trakuose, Merkinėje, Liškiavoje, kitose Lietuvos vietovėse“, – pasakojo kun. J. D. Grigaitis, OP.

Karo audrų ir okupacijos sūkuryje

Iš tolimo užjūrio atvykusio t. Bonaventūro Pauliuko kelionė į Lietuvą buvo sėkminga – jau po metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė leido dominikonams įsikurti Raseiniuose, kur buvo išlikę šiam ordinui priklausę pastatai. 1935 m. kovą vėl buvo atkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija. Ordino veikla nutrūko tik SSRS okupavus Lietuvą. Viešnagės metu, kaip pamena kun. J. D. Grigaitis, OP, garbus svečias pirmąjį gegužės sekmadienį, per Motinos dieną, aukojo šv. Mišias Šiaulių Šv. Petro bažnyčioje. Pamaldose dalyvavo ir gimnazijos moksleiviai su mokytojais. „Po Mišių radau savyje drąsos ir priėjęs prie tėvo Bonaventūro atvirai jam išsakiau savo ketinimus. Jis įdėmiai išklausęs maloniai sutiko su manimi palaikyti glaudesnius ryšius. Tėvo B. Pauliuko pastangomis man jau baigus gimnaziją pavyko tapti kandidatu į Dominikonų ordino vienuolius“, – tolimos jaunystės prisiminimus tęsė tėvas Dominykas.

1933 m. rugsėjį drauge su dviem bendraamžiais, pasirinkusiais vienuolišką gyvenimą, jaunasis lietuvaitis išvyko į atokiai esantį Prancūzijos Amjeno vienuolyną. Senus krikščionybės laikus menančiame mieste mūsų tautiečiai visus metus privalėjo praeiti išbandymo laikotarpį – vienuolyno vadovybė įdėmiai stebėjo, ar asketišką gyvenimą pasirinkę jaunuoliai iš tiesų turi vienuolišką pašaukimą... Sėkmingai atlaikęs visus išmėginimus, 1934 m. rugsėjo 14-ąją J. D. Grigaitis davė įžadus laikytis pagrindinių vienuoliško gyvenimo principų – paklusnumo, skaistybės ir neturto. 1933–1937 metais filosofijos ir teologijos studijos Vokietijoje, Valberbergo bei Kiolno miestuose, dar po metų Belgijoje, Le Solšuaro mieste.

„1939 m. vasarą baigus studijas, liepos 16 dieną Le Solšuaro vienuolyno šventovėje arkivyskupo T. Amodriu buvau įšventintas į kunigus. Po savaitės grįžau į Tėvynę, pažadėdamas broliams dominikonams vėl parvykti. Vos tik sugrįžus, liepos 23 dieną, gimtojoje Stačiūnų bažnyčioje teko didžiulė laimė laikyti Primicijas – pirmąsias savo gyvenime šv. Mišias“, – prisimena tėvas Dominykas.

Artėjant rudeniui jaunasis dvasininkas ketino aplankyti Belgijoje ir Prancūzijoje likusius brolius dominikonus, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sujaukė visus planus. Iki bolševikinės okupacijos gyvendamas Raseiniuose, dar tęsė vienuolišką veiklą, dėstė tikybą mokyklose. 1940 metais, Lietuvai praradus valstybingumą, sovietų valdžia uždarė vienuolyną, ėmė persekioti dvasininkus ir vienuolius.

Neramiais okupacijos, karo ir pokario laikais jaunas dvasininkas J. D. Grigaitis, slapstydamasis nuo persekiojimų, Evangelijos šviesą skleidė jau kitame Lietuvos pakraštyje. Sulenkėjusiame Vilnijos krašte jis nepamiršo pasirūpinti ir lietuvių kalba – ten kantriai ir tyliai ėmė puoselėti ir ugdyti senokai apleistus lietuvybės daigelius. Už šią veiklą kunigui iki šiol tebėra dėkingi Šumsko, Turgelių, kitų parapijų tikintieji, „Vilnijos“ draugija. Nurimus stalinizmo siautėjimui, tėvelis Dominykas tikėjimo žodį skleidė Kražių, Palūšės, Varėnos, kitose Lietuvos šventovėse, o prieš pat Atgimimą vėl buvo sugrąžintas į Vilniaus kraštą.

Nenusiminti ir nepalūžti

Tik po pusės amžiaus Lietuvai atgavus nepriklausomybę tėvas Dominykas su Katalikų Bažnyčios palaiminimu ryžosi atkurti Dominikonų ordino veiklą mūsų šalyje. Tuo metu ganytojiškas pareigas kun. J. D. Grigaitis, OP, ėjo atokioje Vilniaus rajono Šumsko parapijoje. 1991-aisiais buvo paskirtas ką tik sostinėje dominikonams sugrąžintos Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios rektoriumi. Ši šventovė, didingai prigludusi šalia liūdnai pagarsėjusios Lukiškių aikštės, sovietmečiu buvo atimta iš tikinčiųjų ir paversta sandėliu. Pasitelkęs būrį ištikimų pagalbininkų tėvas Dominykas tik po kelerių metų sutvarkė, išpuošė gerokai suniokotą bažnyčią.

Tuo pat metu jo rūpesčiu šioje šventovėje įsikūrė ir Dominikonų pasauliečių brolija, netrukus atsirado ir keletas jaunuolių, panorusių savo gyvenimą susieti su ordino vienuolyno veikla. 1993 metais jie buvo pasiųsti į Prahą, į Dominikonų vienuolyno noviciatą. Po ketverių metų studijų grįžę tęsė tėvo Dominyko pradėtus darbus. Į sielovadinę veiklą aktyviai įsijungė jaunieji dvasininkai, tėvai Pijus Virginijus Eglinas, Augustinas Ruzgys ir Jacek Szpreglewskij, vienuoliai Eduardas Klimenka, Vladimiras Petrovas. Kartu su tėvu J. D. Grigaičiu sudarė vėl atkurto Lietuvos Dominikonų ordino branduolį, kuriam priklausė ir Latvijoje bei Estijoje įsikūrę broliai dominikonai.

Sulaukęs garbaus amžiaus kun. J. D. Grigaitis, OP, ir šiandien aktyviai domisi ne tik dvasiniais reikalais, bet ir Lietuvos bei pasaulio gyvenimu. Tėvas Dominykas pripažįsta, jog dabartinėje visuomenėje trūksta tvirtesnės moralinės, dvasinės atspirties. Besaikis materialinių turtų ir valdžios troškulys, artimo meilės, asmeninės atsakomybės stoka tik skurdina visuomenę, gimdo joje neviltį ir nepasitikėjimą. Kun. J. D. Grigaitis, OP, ir pastaruoju metu aukodamas Mišias dažnai kviečia tikinčiuosius ir dvasinės šilumos išsiilgusius žmones siekti aukštesnių, prasmingesnių gyvenimo vertybių. Įvairiais sunkumais besiskundžiantiems pavargėliams tėvas Dominykas trumpai ir drūtai sako: „Lengvų kelių niekur neatrasite, tad niekad nenusiminkite ir nepalūžkite!“

Kun. J. D. Grigaičio, OP, asmeninio albumo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija