Atnaujintas 2009 m. birželio 5 d.
Nr. 44
(1736)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sekminės – ne ritualas, bet išganymo įvykis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI jaunajam
maldininkui suteikia Komuniją
per Sekminių šv. Mišias

Šventasis Tėvas laimina į Šv. Petro
baziliką Sekminių iškilmei
susirinkusius tikinčiuosius

Privalu apsivalyti nuo dvasinių teršalų

Praėjusį sekmadienį vadovaudamas Sekminių iškilmei Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas XVI homilijoje toliau plėtojo magisteriumą apie Šventąją Dvasią ir jos reikšmę Bažnyčios bei kiekvieno krikščionio gyvenimui. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Sekminės, Šventosios Dvasios nužengimo celebravimas, iš visų liturginių švenčių „išsiskiria savo svarba, kadangi išreiškia realizavimą to, ką Kristus skelbė savo žemiškosios misijos tikslu“. Apaštalų Darbuose nurodoma, kad apaštalams „pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios (…)“ (Apd 2, 3–4). Šią „tikrąją ugnį“, visų malonių dalintoją Šventąją Dvasią, į žemę kaip „Dievo dovaną“ atnešė Jėzus Kristus „istorijoje didžiausiu meilės aktu: savo mirtimi ant kryžiaus“, – sakė Popiežius.

Atkreipdamas dėmesį į pirmųjų krikščioniškų Sekminių evangelinį aprašymą, jis aiškino, kokia turi būti bendruomenė, kad galėtų priimti Šventąją Dvasią. Tada Kristaus mokiniai susirinkę Jeruzalėje į Vakarienbučio patalpas „ištvermingai ir vieningai meldėsi“ (plg. Apd 1, 14). Taigi, darna tarp išpažinėjų yra sąlyga Šventąjai Dvasiai ateiti, ir šios darnos svarbiausia prielaida yra bendra malda. Šventasis Tėvas pažymėjo, jog tai galioja ir dabarčiai: „jeigu mes nenorime, kad Sekminės būtų redukuotos iki paprasto ritualo arba tik gražaus paminėjimo, bet taptų realiu išganymo įvykiu, turime per nuolankų ir tylų Dievo Žodžio klausymąsi pasirengti šiai Dievo dovanai su religiniu atvirumu“.

Aptardamas kitus gamtinius palyginimus, Benediktas XVI sakė, jog „tai, kas oras yra biologiniam gyvenimui, Šventoji Dvasia yra dvasiniam gyvenimui“. Panašiai, kaip užteršiama atmosfera bei gyvenamoji aplinka, taip galima apnuodyti savo širdį ir sielą. Ir atvirkščiai – jeigu ekologinėmis pastangomis stengiamės išlaikyti švarų orą, tokios pat nuostatos reikia laikytis ir dvasiniame gyvenime. „Tačiau, deja, mūsų širdys ir protai dabar užteršti teršalais, kurie paplitę visoje visuomenėje“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Jis atkreipė dėmesį į žmoniškumo degradaciją – vedančią smurto ir malonumų propagandą ir į tą faktą, kad didžioji dalis visuomenės, regis, susitaikė su „užteršta atmosfera“. „Teigiama, kad tai yra laisvė, tačiau toks negebėjimas atpažinti tuos teršalus, kurie nuodija sielą, pirmiausia naujosiose kartose, galų gale apriboja ir pačią laisvę“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis pažymėjo, kad iš tikrųjų visiems reikia švaraus oro, tiek fizinio oro mūsų plaučiams, tiek ir dvasinio oro mūsų širdžiai ir tas „sveikas sielos oras yra meilė“.

Kalbėdamas apie kitą simbolį – ugnį, Šventasis Tėvas nurodė, kad ta „ugnimi“ galime pavadinti ir žmogaus įvaldytas „kosmines jėgas“. Įvaldę gamtos reiškinius žmonės patys save pradeda laikyti „dievais“, galinčiais pakeisti pasaulį. Jie tiesiog ignoruoja arba atmeta visatos Kūrėją ir daugiau nebenori būti Dievo atvaizdu, o tik savo pačių atvaizdu, būti visiškai savarankiškais, autonomiškais. Toks Dievo ir žmonių santykių iškreipimas tampa labai pavojingas, nes užvaldyta „ugnimi“ galima sunaikinti gyvybę ir pačią žmoniją. Kad šį perspėjimą patvirtina istorija, Popiežius nurodė į Hirosimos ir Nagasakio tragedijas, įvykusias Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Be Dvasios veikimo – Bažnyčia tik humanitarinė organizacija

Homilijos pabaigoje Benediktas XVI paminėjo dar vieną svarbų Šventosios Dvasios veikimo aspektą – pagalbą baimei įveikti. Iš tikrųjų po Jėzaus Kristaus suėmimo, kentėjimo ir nukryžiavimo apaštalai buvo išsigandę, slapstėsi, nes bijojo panašaus likimo. Netgi Viešpaties prisikėlimas šio nerimo nesumažino. Ir tik po to, kai per Sekmines ant jų nužengė Šventoji Dvasia, tie vyrai tapo bebaimiais tikėjimo skleidėjais, „kadangi jie jautė, kad yra stipriose rankose“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Ten, kur ateina Šventoji Dvasia, baimė pasitraukia, nes „atsiduriame Visagalės meilės rankose“, ir ji niekada nepalieka, kad ir kas atsitiktų.

Tai liudija kankinių, išpažinėjų, misionierių ir visų šventųjų pavyzdžiai, kaip ir „pačios Bažnyčios egzistencija“, kuri nepaisant kai kurių jos narių kalčių ir ribotumo drąsiai „iriasi per istorijos vandenyną“. Šventoji Dvasia, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi sukūrė visatą, per pirmąsias Sekmines nužengė „ant ką tik gimusios Bažnyčios, padarydama ją misionieriška, siųsdama ją visoms tautoms skelbti dieviškosios meilės pergalę prieš nuodėmę ir mirtį“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI po šv. Mišių išėjęs susitikti su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais, kurių buvo tiek daug, kad netilpo į baziliką ir stebėjo pamaldas jos išorėje.

Prieš kalbėdamas su jais šventadienio vidudienio „Regina Caeli“ maldą, Romos vyskupas dar kartą priminė Šventosios Dvasios, kaip „Bažnyčios ir sielos“, temą. Jis pažymėjo, kad be Dvasios vadovavimo, Bažnyčia būtų tik „istorinis sąjūdis“, galbūt sudėtinga „visuomeninė institucija“ arba savos rūšies „humanitarinė organizacija“. Būtent taip Bažnyčią dažnai suvokia tie, kurie į ją žvelgia ne iš tikėjimo perspektyvos. „Tačiau realybėje, savo tikrojoje prigimtyje ir autentiškajame dalyvavime istorijoje Bažnyčia yra nepaliaujamai formuojama ir vadovaujama Viešpaties Dvasios, – sakė Popiežius. – Tai gyvas kūnas, kurio gyvybingumo raiška yra būtent neregima dieviškoji Dvasia“.

Priminęs, kad šiemet Sekminių iškilmė sutapo su gegužės 31 dieną Bažnyčios liturgijoje švenčiamu Švč. Mergelės Marijos apsilankymu pas savo giminaitę šv. Elzbietą, kuri tuo metu taip pat laukėsi kūdikio, popiežius Benediktas XVI pabrėžė Dievo Motinos glaudžią bendrystę su Šventąja Dvasia. „Jaunoji Marija, kuri nešiojo Jėzų savo įsčiose ir nepaisydama rūpesčių ėjo pagelbėti savo artimai, yra nuostabus Bažnyčios atvaizdas jos amžinojoje Dvasios jaunystėje“, – sakė Šventasis Tėvas. Būtent ši Įsikūnijusio Žodžio misijinė Bažnyčia yra pašaukta nešti tą Žodį pasauliui ir „liudyti jį ypač meilės tarnystėje“. Benediktas XVI meldė, kad tokį guodžiantį Šventosios Dvasios buvimą labiausiai pajustų persekiojamos bažnytinės bendruomenės, kurios, tiesiogiai dalyvaudamos Kristaus kančioje, yra išaukštintos Dievo Dvasios garbėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija