2009 m. birželio 10 d.
Nr. 45
(1737)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lvove nagrinėti aktualūs religijos klausimai

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

XIX tarptautinės mokslinės konferencijos
„Religijų istorija Ukrainoje“ dalyvius
sveikina vyskupas Mečislavas Mokšytskis.
Prezidiume sėdi (iš kairės):
prof. Jaroslavas Daškevičius,
dr. Aldona Vasiliauskienė,
prof. Anatolijus Kolodnyj, Violodymyras
Hajukas, dr. Igoris Deržko,
dešinėje – muziejaus direktorė
Zorjana Bilyk

Konferencijos organizatoriai
su prelegentėmis iš Lietuvos.
Iš dešinės: Lvovo Religijų istorijos
muziejaus direktorė Zorjana Bilyk,
jos pavaduotoja Lilija Moravska, prof.
Jaroslavas Daškevičius, Religijotyros
instituto direktorė Marija Omelčiuk,
dr. Aldona Vasiliauskienė
ir s. Kristina Dirvonskytė
Boryso Daciuko nuotraukos

XIX tarptautinės mokslinės konferencijos
atidarymas muziejaus salėje – buvusioje
domininkonų vienuolyno trapeznoje
(valgykloje). 4-a iš kairės –
s. Kristina Dirvonskytė

Gegužės 12–15 dienomis Lvovo religijų istorijos muziejus suorganizavo XIX tarptautinę konferenciją „Religijų istorija Ukrainoje“, į kurią buvo pakviestos ir dvi prelegentės iš Lietuvos: Šiaulių universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros magistrantė, Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos postulantė s. Kristina Dirvonskytė. Lietuvių dalyvavimas konferencijoje liudija ryšių tarp lietuvių ir ukrainiečių plėtrą religijos istorijos tyrimuose.

Iš muziejaus istorijos

Lvovo religijų istorijos muziejus įsikūręs buvusiame dominikonų vienuolyne, statytame XIV–XVII amžiuose. Bažnyčia perstatyta 1749 metais. Sovietams uždarius Lvovo dominikonų vienuolyną bei bažnyčią, 1949 metais į Gdanską išvyko paskutiniai vienuoliai dominikonai, išsiveždami ir stebuklingą Dievo Motinos paveikslą. Bažnyčia ir vienuolynas buvo naudotas kaip sandėlis, o  nuo1970 metų čia  įsikūrė  Lvovo istorijos muziejaus Religijos istorijos ir ateizmo skyrius, po trejų metų tapęs atskiru Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi (toks pats likimas kaip Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios, kurioje taip pat buvo įrengtas ateizmo muziejus). Keičiantis politinei situacijai 1989 metais šis muziejus pasivadino Religijų istorijos muziejumi. Muziejaus kolektyvo prašymu dominikonų bažnyčioje katalikams Graikų apeigomis pradėtos aukoti šv. Mišios. Dominikonų bažnyčia (ir dabar vietiniai lvoviečiai taip ją vadina) perduota unitams, mat Lvove nebuvo nė vieno vienuolio dominikono (jų ir dabar nėra). Eksponatai iš bažnyčios buvo perkelti į vienuolyno patalpas, kuriose veikia Religijų istorijos muziejus. Buvusioje vienuolyno valgykloje – trapeznoje – organizuojamos parodos, čia jau treti metai vyksta konferencijų atidarymai, apvalieji stalai, koncertai.

Lvovo religijų istorijos muziejaus struktūra

Muziejuje funkcionuoja per 10 įvairių skyrių, leidykla „Logos“, kuri spausdina mokslinių konferencijų medžiagą, almanachus, metodinę literatūrą, reklaminę produkciją, pakvietimus, plakatus ir pan. Muziejus turi savo filijas – nuo 1993 metų Religijos tyrimų institutą bei nedidelius muziejus kitose vietose: nuo 1980 metų Červonograde ir nuo 1991 metų Sokalio vietovėje. Muziejuje gausi biblioteka, kuri, deja, neveikia.

Direktorė Zorjana Bilyk sugalvojo muziejuje organizuoti „Muziejaus svetainę“, kuri populiarina vargonų muziką, čia rengiami kūrybiniai vakarai, knygų prezentacijos. Šiame projekte turi galimybės pasirodyti visi skyriai.

Tarptautinių konferencijų organizavimo problemos

Lvovo religijų istorijos muziejus itin išgarsėjo Ukrainoje organizuodamas tarptautines mokslines konferencijas, kurioms pradžią, suteikė atgauta nepriklausomybė. Tačiau nepriklausomybė iškėlė savas problemas. Prasidėjo konfliktai tarp Bažnyčių (dera priminti, kad šiuo metu yra penkios oficialios Bažnyčios: trys stačiatikių (Kijevo patriarchato, autokefalinė cerkvė ir Maskvos patriarchato) bei dvi katalikų (lotynų apeigų ir graikų apeigų). Itin didelius reikalavimus kėlė Maskvos patriarchatas ir jiems priklausiusios stačiatikių cerkvės. Graikų katalikų apeigų bažnyčia tuo metu jau galėjo išeiti š pogrindžio. Padėtis buvo sudėtinga. Tad muziejuje buvusio direktoriaus V. Hajuko iniciatyva įkurta oratorija – veiklių žmonių diskusijų grupė. Ji, siekdama rasti išeitį, kartu su kitais Graikų apeigų katalikais inteligentais kreipėsi į Ukrainoje gerai žinomą istoriką prof. Jaroslavą Daškevičių. Iš pradžių ekumeninei veiklai siekta organizuoti apskrituosius stalus – surinkti Bažnyčių atstovus bendriems pokalbiams, problemų sprendimui.  Laikui bėgant šie apskritieji stalai išsiplėtė į konferencijas. Iš pradžių buvo gana sudėtinga surinkti įvairių konfesijų atstovus, o dabar muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad jie ateina patys – keliami klausimai aktualūs visoms konfesijoms.

Į pirmąsias konferencijas dažniausiai atvykdavo aspirantai, o dabar daugelis jų tapę daktarais į šiuos renginius atsiveža aspirantus. Be to, savo vietovėse jie organizuoja religijų istorijai skirtas konferencijas. Tad  Lvovo religijų istorijos muziejaus pradėtos organizuoti konferencijos plečiasi ne tik į gylį, bet ir į plotį.

Konferencijose dalyvauja visų regionų – apskrities centrų atstovai. Užsieniui tradiciškai atstovauja Rusijos (Maskva, Peterburgas), Baltarusijos (Minskas, Groznas), Lenkijos (Varšuva, Krokuva, Liublinas, Torunė), Slovakijos (Priaševas) mokslininkai. Buvo atvykę iš Rumunijos, Vengrijos, Čekijos, netgi Japonijos, Italijos Austrijos, Švedijos, JAV ir Kanados, tačiau kol kas tai buvo tik vienkartiniai pranešėjai.

XIX tarptautinės mokslinės konferencijos dalyviai

XIX konferencijoje „Religijų istorija Ukrainoje“ Lvove dalyvavo per 200 mokslininkų (iš jų 102 atvykę iš kitų Ukrainos vietų bei užsienio: Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Slovėnijos). Pranešėjos iš Lietuvos direktorei Zorjanai Bilyk ir Religijotyros instituto direktorei Marijai Omelčiuk įteikė lietuvišką duoną  bei kitus suvenyrus. Po oficialių sveikinimų išklausyti keli klasikinės muzikos kūriniai.

Plenariniame posėdyje perskaityti keturi pranešimai: „Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios istorijos tyrimų problemos naujausiais ir naujaisiais amžiais“ (prof. J. Daškevičius),  „Ukrainiečių religinio pliuralizmo fenomenas“ (prof. A. Kolodnyj), „Naujos religijos nūdienos Ukrainoje“ (prof. Liudmila Filipovič), „Ekologinis religijų aspektas“ (kunigas Olegas Girnykas).

Darbas sekcijose, apskritieji stalai, knygos pristatymas

Konferencijoje buvo organizuoti trys apskritieji stalai, dirbo šešios sekcijos (Ikikrikščioniškas laikotarpis, pagonybė; Krikščionybė Ukrainoje: viduramžiai, renesansas ir naujieji laikai; Dvasiniai ir politiniai iššūkiai XX–XXI amžiuose; Religinė mintis Ukrainoje; Rytų religijos; Sakraliniai paminklai).

Ypatingo dėmesio sulaukė apskritasis stalas, skirtas  pogrindžio (katakombų) bažnyčiai, jos išėjimo iš pogrindžio 20-mečiui. Pranešimuose kelti aštrūs ir aktualūs nūdienos klausimai išskirtinai Graikų apeigų katalikų Bažnyčiai. Ilgų, karštų diskusijų susilaukė bandymai suskaldyti  vienuolių bazilijonų ordiną bei kitos problemos. Diskusijos „Religija – techninės priemonės – bendruomenė“ ir „Ekologinės problemos mokslo ir religijos bendradarbiavimo kontekste Ukrainoje“ posėdžiuose nagrinėti įvairūs ekologijos, mokslo, švietimo, technikos klausimai. Dėmesio sulaukė ir pranešimai iš Lietuvos: „Lietuvių piligrimystė su kryžiumi XIX–XX amžių riboje“ (bendras s. K. Dirvonskytės ir  dr. A. Vasiliauskienės pranešimas) ir  „Barbora Žagarietė – liaudies pamaldumo išskirtinis reiškinys žiniasklaidoje (1990–2009)“ (dr. A. Vasiliauskienė).

Kankinių kėlimas į Altorių garbę itin svarbus Ukrainoje. Jie šioje srityje daug nuveikę – per nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį ukrainiečiai Rytų apeigų katalikai sugebėjo ne tik pradėti, bet ir užbaigti beatifikacijos bylas. 2001 metais popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Ukrainoje paskelbė palaimintaisiais bei šventaisiais 28 asmenis. Mes iki šios dienos turime pradėję tik aštuonias bylas. Jauniausia byla, užvesta moteriai – Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės-Umestauskaitės beatifikacijos byla, o daugiau kaip tris šimtus metų besitęsiantis pamaldumas į ją (liaudis ją vadina šventąją) – unikalus atvejis. Tad pranešimas „Barbora Žagarietė – liaudies pamaldumo išskirtinio reiškinio atspindys žiniasklaidoje (1990–2009)“ buvo įdėmiai išklausytas, susidomėta Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio organizuojamomis ekspedicijomis liaudies pamaldumo tąsai tirti, šiltai priimti ekspedicijos dalyvių užrašyti liudijimų pavyzdžiai. 

Pranešime „Lietuvių piligrimystė su kryžiumi XIX-XX amžių riboje“ (s. K. Dirvonskytė ir  dr. A. Vasiliauskienė) pateikta medžiaga ne tik apie lietuvių piligrimystę su kryžiumi mūsų šalyje bei ir už jos ribų: į Romą, Šventąją Žemę, kelionę iš Lurdo į Šiluvą, bet ir surastos paralelės su Ukrainos Padėkos kryžiumi, kuris 2008 metų vasarą mėnesį viešėjo Lietuvoje (Vilnius, Anykščiai, Kaunas, Šiauliai, Žagarė).

Konferencijos metu pristatyta knyga, kurią išleido Lvovo Religijų istorijos muziejus „Tikėti Ukraina. Iš grafo Michailo Tiškevičiaus laikų“. Kalbėjusieji knygos pristatyme iškėlė grafo M. Tiškevičiaus (1857–1930), tapusio pirmuoju Ukrainos diplomatu Vatikane, veiklos svarbą Ukrainos valstybingumo iškėlimui ir stiprinimui.

Konferencija pasibaigė ekskursija į Olesko pilį.

Galima pasidžiaugti, kad Religijos tyrimų institutas jau iš anksto išleidžia būsimos konferencijos medžiagą, tad prelegentai į namus grįžo su išspausdintais pranešimais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija