Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčios socialinio mokymo įnašas žmogaus teisėms ginti

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidente Harvardo (JAV) universiteto teisės profesore Mere Ana Glendon

Prigimtinės teisių visuotinumo ištakos

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 60-mečio proga Popiežiškoji socialinių mokslų akademija šiais metais plenarinės sesijos debatams pasirinko temą „Katalikų socialinė doktrina ir žmogaus teisės“. Pernai plačiai minint šią sukaktį Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke kalbėjęs popiežius Benediktas XVI su Akademijos nariais nagrinėjo žmogaus teisių visuotinumo idėją. Šį aspektą geriausiai apibrėžia Evangelijos „aukso taisyklė“: „kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6, 31; plg. Mt 7, 12)

Tai pastebėjęs Šventasis Tėvas priminė, kad panaši Bažnyčios evangelinė žmogaus teisių visuotinumo nuostata yra formuluojama visuose nacionalinių kultūrų kontekstuose, kadangi tai atitinka pačią žmogaus prigimtį. Visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl nusipelno bendro pripažinimo ir pagarbos. Toks krikščioniškas „mokymas apie žmogų, kaip „vertingiausią būtį“, yra pagrindas tobulai etinei bei politinei santvarkai ir visiems tarpasmeniniams santykiams.

Trumpai apžvelgęs žmogaus teisių visuotinumo idėjos vystymąsi pradedant XVI ir XVII amžiaus antropologiniais debatais ir baigiant XX amžiaus totalitarinių ideologijų sunkiu patyrimu, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad dabar susiformavusi „naujoji tarptautinės teisės sistema yra grindžiama žmogaus teisėmis“. Beveik kiekviena pasaulio valstybė bent formaliai yra ratifikavusi 1948 metais paskelbtą Visuotinės žmogaus teisių deklaraciją ir kiekvienos šalies gyvenimo kokybė pirmiausia yra vertinama pagal žmogaus teisių įgyvendinimo (ar pažeidimo) kriterijus.

Bažnyčioje taip pat pradedant popiežiumi Jonu XXIII (1963 metų enciklika Pacem in Terris) ir Vatikano II Susirinkimo nutarimais (konstitucija Gaudium et Spes, deklaracija Dignitatis Humanae), žmogaus teisių įgyvendinimas tapo Bažnyčios socialiniu mokymo prioritetu. „Mano pirmtakai Paulius VI ir Jonas Paulius II įtikinamai nurodė, kad teisė gyventi ir teisė į sąžinės bei religijos laisvę yra centras tų teisių, kurių ištakos yra pačioje žmogaus prigimtyje“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI Socialinių mokslų akademijos nariams.

Čia galima priminti, kad popiežius Paulius VI buvo pirmasis Katalikų Bažnyčios vadovas, apsilankęs Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke ir pradėjęs „globalinę taikos diplomatiją. Jis taip pat pradėjo Pasaulinės maldos už taiką dienos (celebruojamos sausio 1-ją) tradiciją ir įkūrė Popiežiškąją teisingumo ir taikos komisiją. Popiežius Jonas Paulius II savo socialinėmis enciklikomis (Laborem Exercens (1981), Solicitudo Rei Socialis (1987), Centesimus Annus (1991)) toliau vystė žmogaus teisių bažnytinį palaikymą ir savo gausiose apaštalinėse kelionėse griežtai kritikavo jų pažeidimus, įskaitant komunistų valdytuose Rytų Europos kraštuose. Kristaus, Dievo Sūnaus, priėmusio žmogiškojo gyvenimo sąlygas, išpažinėjai turi mylėti tą žmogiškumą ir sekdami savo Išganytoją ginti kiekvieno asmens ir visų žmonių teises ir orumą, mokė Dievo tarnas Jonas Paulius II.

Aktualus Benedikto XVI priminimas apie teisių ir tikėjimo santykį

Popiežius Benediktas XVI tęsia šios Bažnyčios socialinės doktrinos vystymą, akcentuodamas, kad negalima žmogaus teisių įstatyminės plotmės atriboti nuo etinio ir racionalaus jų dėmens. „Visuotinė Deklaracija kaip tik sustiprino įsitikinimą, kad pagarba žmogaus teisėms iš principo yra įsišaknijusi nesikeičiančiame teisingume, kuo grindžiama ir tarptautinių dokumentų rišanti juridinė galia“, – sakė Šventasis Tėvas kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 2008 metų balandžio 18 dieną. Perspėjęs, kad šis aspektas dažnai apeinamas siekiant siaurų utilitarinių interesų ir bandant deklaratyviai manipuliuoti žmogaus teisėmis. Benediktas XVI pabrėžė, kad teisingumo jausmas grindžiamas visuomenės narių solidarumu ir todėl „galioja visų laikų visiems žmonėms“. Taigi, žmogaus teisės yra gerbtinos pirmiausia kaip „teisingumo raiška“, o ne todėl, kad buvo priimtos ir įgyvendinamos įstatymų leidėjų valia.

Toks Šventojo Tėvo aiškinimas labai aktualus, kadangi dėl negatyvių individualistinių ir reliatyvistinių tendencijų Vakarų kultūroje pradedamos skelbti naujos „teisės“ į abortą ar įvaikinimo galimybes homoseksualų poroms, tuo pačiu paneigiant prigimtinę vaiko teisę gyventi bei bręsti šeimoje turint tėvą ir motiną. Taip pat nerimą kelia įsivyravusi pozityvistinė įstatymų leidybos koncepcija, kad galutinis legalumo šaltinis yra visuomenės (ar parlamento) daugumos momentinė nuomonė. Tuo tarpu istorija patvirtina, kad tos „daugumos“ neretai gali būti apgautos ar suklaidintos įtaigios propagandos panaudojant galingas žiniasklaidos priemones. „Tikrasis racionalumas užtikrinamas ne per daugelio žmonių konsensusą, bet per žmogiškojo proto atsivėrimą kuriančiajai Išminčiai ir per bendrą to racionalumo Šaltinio klausymą“, – pabrėžia Popiežius. (Kalba Tarptautinės teologų komisijos plenarinėje sesijoje 2007 m. spalio 5 dieną.)

Vystydamas šią temą gegužės 5 dienos susitikime su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariais Benediktas XVI patvirtino, kad „griežtai kalbant žmogaus teisės nėra tikėjimo tiesos“, tačiau pilnai suvokiamos būtent tikėjimo šviesoje. Juk Kristus savojo slėpinio apreiškime „rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ (Gaudium et Spes, 22). Taip apšviestas protas žmonių – dvasingų būtybių, gyvenančių ir veikiančių fizinėje erdvėje – geba atskirti ne tik tiesą ir melą, bet ir gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės.

„Šis gebėjimas leidžia kiekvienam asmeniui suvokti „prigimtinį įstatymą“, kuris yra dalyvavimas amžinajame įstatyme“, – sakė Šventasis Tėvas. Tokiu būdu prigimtinis įstatymas gali tapti visuotiniu vadovu kiekvienam tikinčiam žmogui, nes visi jie yra pajėgūs vieni kitus suprasti ir abipusiai nugalėti. Todėl galima pripažinti, jog žmogaus teisių tikrosios ištakos yra Dieve, kuris apdovanojo savo sukurtą žmogų protu ir laisve. „Jeigu šis tvirtas etinis ir politinis pagrindas yra ignoruojamas, žmogaus teisės yra  trapios, nes neturi atramos“, – pabrėžė Popiežius. Ši nuostata formuoja ir Bažnyčios veikimą žmogaus teisių skatinimo srityje: ji gali tas teises pristatyti ir skleisti visų geros valios žmonių terpėje nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės.

Tačiau žmogiškajam protui tas teises suprasti ir apgynti reikia „nuolatinio  atsinaujinimo tikėjime“, kad per nuodėmes ir aistras nepatektų į etinį akligatvį. Taip pat ir žmogaus teisės turi būti iš naujo perduodamos kiekvienai kartai ir kiekvienam asmeniui, nes žmogiškoji laisvė, paremta galimybe rinktis, visuomet yra trapi. Jai reikia besąlygiškos vilties ir meilės, kurią galima rasti tik Dieve ir kuri leidžia prisidėti prie Dievo teisingumo ir dosnumo. Toks yra garantuotas visuotinių žmogaus teisių įtvirtinimo kelias krikščioniškajame supratime.

Religinis švietimas įveikiant pavojingas manipuliacijas

Baigdamas pokalbį popiežius Benediktas XVI nurodė į konkrečias socialines problemas, kurios byloja apie žmogaus teisių pažeidimus dabartinės globalizacijos ir ekonominės krizės sąlygomis. Štai krikščionys maldoje nuolat Dievo prašo „kasdienės mūsų duonos“, nors penktadalis žmonijos badauja. Jungtinių Tautų Pasaulinės maisto programos duomenimis, kasdien iš bado miršta 25 tūkstančiai žmonių ir kas šešios sekundės negavęs pakankamai maisto miršta kūdikis. Tai yra papiktinančio kontrasto tarp lygių žmogaus teisių „priskyrimo“ kiekvienam asmeniui ir nelygaus „priėjimo“ prie tų priemonių, kurios tas teises realizuoja, pavyzdys. Štai kodėl aprūpinimo maistu užtikrinimas kaip ir tokių gyvybiškų resursų, kaip vanduo bei energija, apsauga bei tiekimas, reikalauja „visų tarptautinių lyderių geranoriškumo bendradarbiavimo“. Jie turi rodyti pagarbą prigimtiniam įstatymui ir skatinti solidarumą bei paramą planetos silpniausiems regionams ir tautoms. Tik eliminuojant socialinę nelygybę tarp šalių ir žmonių pasiteisins strategija, kuria siekiama sustiprinti globalizacinį saugumą, aiškino Šventasis Tėvas. Jis linkėjo akademikams savo tyrimais ir publikacijomis patikimai liudyti ir skatinti ginti žmogaus teises, kurios negali būti derybų objektas, nes yra grindžiamos dieviškuoju įstatymu.

Popiežiškoji socialinių mokslų akademija yra viena iš dešimties skirtingu laiku – pradedant  XVI amžiumi ir baigiant mūsų laikais – Vatikane įkurtų mokslo įstaigų. Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją, turinčią padėti formuoti Bažnyčios ekonominę ir politinę doktriną, 1994 metais įkūrė popiežius Jonas Paulius II. Jai dabar priklauso kelios dešimtys žymių mokslininkų iš dvidešimties šalių, kai kurie yra tituluoti šios srities ekspertai, įskaitant Nobelio ekonomikos premijos laureatus. Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidente yra prestižinio Harvardo (JAV) universiteto teisės profesorė Merė Ana Glendon, kuri prezidento Džordžo Bušo administracijoje ėjo Jungtinių Valstijų ambasadorės prie Šventojo Sosto pareigas.

Sveikindama Akademijos narius audiencijoje priėmusį popiežių Benediktą XVI profesorė M. Glendon padėkojo jam už palaikymą ir paskatas jų tyrimams, kurių pagrindinis dėmesys visuomet yra sutelktas į „žmogiškojo asmens orumą ir bendrąjį gėrį“. Pastarojoje sesijoje kalbėdama apie žmogaus teisių temą Akademijos vadovė patvirtino krikščioniškojo požiūrio svarbą, kadangi šiandienos pasaulyje daugelis grėsmių žmogiškajam orumui kaip tik užmaskuojamos po tariamųjų žmogaus teisių kauke. Čia kalbama tiek apie dalimis ar grupėmis vadinamųjų „moralinių mažumų“ interesus, tiek apie „mirties kultūros“ išpuolius prieš teisę gyventi ar kurti tradicinę šeimą arba sekuliaristų kėsinimąsi į religinių įsitikinimų raiškos laisvę viešojoje erdvėje, po vadinamosios tolerancijos ar „neutralumo“ priedanga.

Šiandien pasaulyje, kuriame politizuojamos žmogaus teisės, iškilo pavojus pačiam jų koncepcijos patikimumui ar netgi žlugimui. Pavyzdžiui, kai kurios lobistinės grupės nacionaliniu ir tarptautiniu mastu įstengė pakeisti viešąją nuomonę „teisės gyventi“ klausimu. Jie pasiekė, kad būtų legalizuota „aborto teisė“  pateisindami ją netgi gyventojų skaičiaus reguliavimo pretekstu. Panašiai kaip negimusių kūdikių žudymo įteisinimu, dabartinėje vertybiniu reliatyvizmu persmelktoje Vakarų demokratinėje bandoma primesti eutanazijos, homoseksualų porų „santuokos“ ar įvaikinimo „teises“.

Bažnyčia turi ne tik autoritetingai pasmerkti šias žalingas ir jos socialinei doktrinai priešingas tendencijas, bet ir ugdyti tikinčiuosius, ypač jaunąsias kartas, kad jos įsisąmonintų žmogaus teises. Kad šis fundamentalus vaidmuo gali būti sėkmingai įgyvendintas, patvirtina nesena kovos su komunizmu Rytų Europoje istorija, kai būtent Bažnyčios pastangos ginti demokratines žmogaus teises daug prisidėjo prie autoritarinių režimų žlugimo. Čia yra svarbūs ne tik hierarchų pareiškimai, bet ir vietinių struktūrų („grassroots“) – parapijinių bendruomenių, asociacijų, misijinių sąjūdžių – aktyvus veikimas, pabrėžė plenarinėje sesijoje kalbėję Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariai.

© 2009 „XXI amžius“