Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Šv. Antano globojama parapija

Benjaminas ŽULYS

Šv. Antano Paduviečio parapijoje dirbantys kunigai: Antanas Milašius, Vidmantas Balčaitis, vyskupas Juozas Preikšas, klebonas Vytenis Vaškelis, Juozas Čepėnas, Juozas Indriūnas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Birželio 13-ąją, nužydėjus sodams, ateina metas šv. Antano Paduviečio atlaidams. Mūsuose jie populiariai vadinami Antaninėmis. Šie atlaidai ateinantį sekmadienį bus švenčiami ir Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje Radvilėnų plente.

Bažnyčia iškilo per vasarą

Nežinia, ar Lietuvoje rasime dar vieną tokią didingą, puošnią mūrinę bažnyčią, kuri būtų pastatyta per stebėtinai trumpą laiką – vieną vasarą.  Jau iš tolo matyti bažnyčios sienoje įmūryta atminimo lenta, kurioje iškalti žodžiai liudijantys, kad „Ši bažnyčia šv. Antano pagalba pastatyta 1936 m. IV–X mėn. tikinčiųjų aukomis, žmonių ir arklių jėgomis, nes technikos nebuvo. Architektas Antanas Bistrickas, statė kan. Juozas Želvys“. 1933 metais šiam jaunam, darbščiam, pareigingam ir uoliam Kristaus vynuogyno darbininkui buvo pavesta Kaune, Ąžuolyne, įkurti šv. Antano parapiją ir pastatyti bažnyčią. Kaip teigia dabartinis parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis, čia sužydėjo jauno kunigo organizaciniai sugebėjimai. Per trumpą laiką buvo suderintas projektas, dokumentacija, supirktos medžiagos, surasti statybininkai ir iškilo nauja bažnyčia.

Devintinių procesija

„Eina Dievas Atpirkėjas, eina Vadas ir Teisėjas... Eina Dievas maloniausias, eina Viešpats garbingiausias... Eina vargšų priglaudėjas ir kaltųjų užtarėjas. Eina paslaptis švenčiausia, eina Meilė prakilniausia... Prieš Dangaus Karalių klaupkime ant kelių“, – tai himno, skirto Eucharistijos garbei, paprasti, bet gilios prasmės žodžiai, kuriais nusakoma Devintinių procesijos prasmė: begalinis Jėzaus troškimas būti ne tik monstrancijos Ostijoje, bet ir būti savo tikinčiųjų širdyse, idant jie, stiprindamiesi gyvybės Duona, galėtų pasauliui kaskart iš naujo liudyti, jog visam gyvenimui įsipareigojo tikėjimo darbais mylėti Jį.