2009 m. liepos 8 d.
Nr. 52
(1744)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sektina diplomatija

Arvydas AKSTINAVIČIUS,

Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

Taip jau sutapo, kad Valstybės dienos bei Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiai kartu vainikuoja ir Valdo Adamkaus antrosios kadencijos pabaigą. Jo buvimas šalies vadovo poste dešimt metų, be abejonės, suvaidino pozityvų vaidmenį valstybės gyvenime, o tarptautinėje arenoje Lietuva visados būdavo solidžiai reprezentuojama aukščiausiu lygiu.

Ne kartą teko kritikuoti Prezidento vieną ar kitą sprendimą vidaus politikoje, tačiau istorinių įvykių minėjimo išvakarėse turime pripažinti, kad abi kadencijas V. Adamkus savo tiesiogines pareigas užsienio politikoje vykdė tinkamai ir garbingai. Todėl šiuo klausimu negalėčiau sutikti su Prezidento kritikais, o atskirų personų išpuolius prieš jo vykdytą užsienio politiką apskritai laikyčiau nepagrįstais, neteisingais ir nekorektiškais. Aišku, dažniausiai puola tie, kuriems nuolankumas Rusijai yra credo tarptautinėje arenoje, arba tie, kurie patys ne vienus metus buvo „demokratijos nešėjais“ Gruzijoje, Ukrainoje, galbūt prisidėdami prie dabar akivaizdžių problemų šiose valstybėse. V. Adamkus kritiniais momentais nevengdavo atsidurti karštuose taškuose, o didžiosios ES ir NATO valstybės juo pasitikėdavo ir patikėdavo jam svarų vaidmenį tokiose misijose. Net ir paskutinio vizito į Tbilisį metu Prezidentas rado ką pasakyti abiem konfliktuojančioms pusėms – tiek Gruzijos vadovui Michailui Saakašviliui, tiek opozicijos lyderei Nino Burdžanadzei. Barako Obamos skambutis šios kelionės metu taip pat byloja V. Adamkaus diplomatijos pripažinimą.

Yra politikų, diplomatiškai (pagal savo rangą) kritikuojančių bei siūlančių  daryti neva esminius pokyčius užsienio politikoje, pridengiant tokią poziciją pragmatiškumo būtinybe. Tačiau be konkrečių siūlymų kalbos apie „kitokią politiką“ lieka tik kalbomis.

Kalbant apie Rusiją, tenka pastebėti, jog santykiai su Maskva buvo pakankamai pragmatiški ir kaimyniški. Taip, buvo pademonstruota ir principinga pozicija. Praėjus ketveriems metams V. Adamkų  galima dar kartą pasveikinti, kad jis atsispyrė spaudimui ir nevyko į gegužės 9-osios minėjimą. Ne kartą Prezidento pademonstruotas principingumas Maskvos politikos atžvilgiu nevirto konfliktu su Rusija. Tai rodo, kad V. Adamkus mokėjo išlaviruoti sudėtingose situacijose, o Lietuva tarptautinės arenos politinėje šachmatų lentoje nevirto rytų kaimyno lengvai stumdomu pėstininku. Būtina pastebėti, kad pragmatiškų santykių nereikia painioti su lojalumu Rusijai. Maskva lojalumą tradiciškai įvertina reikalavimais paklusti jos vykdomai politikai. Beje, su Baltarusija Lietuva taip pat laikėsi principingos politikos, netoleravo diktatūros ir žmogaus teisių bei laisvių pažeidimų, tačiau kartu elgėsi kaimyniškai.

Sutinku su V. Adamkaus išsakyta nuomone Prezidento metiniame pranešime, kad „diskusijos dėl užsienio politikos, be abejo, reikalingos. Tačiau svarbu, kad jos esminio kurso nekoreguotume pagal kylančias ar krintančias dujų ir naftos kainas, tranzitinių krovinių srautų pokyčius“. Manau, jog būtina išlaikyti V. Adamkaus užsienio politikos tęstinumą. Tai ateityje įtvirtintų Lietuvos pasiekimus bei garantuotų gerą vardą tarptautinėje arenoje. Pagrindinius tikslus, kurie buvo keliami šiam laikotarpiui užsienio politikoje, prezidentas Valdas Adamkus įvykdė. Valstybės vadovo pareigas jis gali perduoti aukštai pakelta galva.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija