2009 m. liepos 15 d.
Nr. 54
(1746)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Krekenavos etiudai

Nijolė Ona Marija Šimonytė–Domarkienė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 50, 52)

Savas žmogus

Anksti rytą mane, kaip jauniausią, kurios stribai dar nepažįsta, mamutė siunčia į miestelį pažiūrėti, ar tėvelį išveš į Panevėžį. Aš, žinoma, į stribų būstinę neinu, bijau, stoviu gatvėje. Toli, prie būstinės – lyg tėtuko figūra.

– Atsiprašau, ar ten ne mokytojas Šimonis stovi? – klausiu jauno sargybinio.

– Ne, ten savas žmogus.

Nusmelkia širdį nuo tų žodžių šalčio. Parėjusi pasakau mamai.

– Taip ir turi būti, – sako ji griežtai ir lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį, – mums būtų didelė negarbė, jei stribai, tiek žmonių pražudę, tiek nekaltų į kalėjimus sukišę, mus savais laikytų.

Liekame vieni

Liekame vieni, bet labai liūdėti nėr kada:  skubame „apsišvarinti“ prieš kitą kratą. Jei tarp stribų atsiras mokytesnis, gali kratyti ir knygas. Pirmiausia sudeginame vokiškus žurnalus, kuriuos tėvelis skaitydavo, kad vokiečių kalbos neužmirštų (ką tu tiems stribams įrodysi). Mokytojai peržiūri tėvelio knygas ir tokias, kurios gali užkliūti, nešasi į savo namus. Nešu ir aš, ir Algis. Tik radijo detales nežinom kur dėti. Pagaliau mamutė sugalvoja: kai ateis laikas kiaules liuobti, detales su ėdalu supilsim į gilų šulinį – jis už tvarto, jo iš ūkinio kiemo nematyti.

Taip ir padaro. Kibirą nešu aš, nes mamutė po tėvelio suėmimo dar blogai jaučiasi, guli. Nulipusi šoniniais laiptais į kiemą, prieš pat sargo buto langus, apsidairau (čia, kaip dabar galvoju, buvo pirmoji mano klaida; žinoma, aš tikriausiai jų padariau daug, tik nesuvokiau: koks vienuolikmetis – o man tada nė vienuolikos dar nebuvo – gali varžytis su prityrusiu sekliu). Kieme nieko nėra, tad skubiai tempiu man per sunkų kibirą (o ką – ir ėdalas, ir detalės), tyliai praveriu antrąsias tvarto duris, supilu „ėdalą“ į už tvarto esantį srutų šulinį. Kaip gerai, kad nieko nesutikau, niekas nematė! Ir be galo nustembame, kai kitą rytą kaimynai mums skuba pranešti, jog mokyklos sargas Š. visam miesteliui jau apskelbė, kad mes radiją į srutų šulinį supylėm!.. Negi bus srutas kartimi maišęs? Šulinys buvo gilus, ilgos karties reikėjo... Na, o srutų šulinio nesimatė iš kiemo, galėjo kiek tinkamas darbuotis sovietinės tėvynės labui...

Kaip matote, su mokyklos sargais mums nesisekė: raudonaisiais laikais valdžia pakišdavo ir raudoną sargą, tik 1941–1944 metais, sargaujant Graževičiui, partizanui, vėliau išvykusiam į užsienį, pailsėjome.

Vakare ateina stribai mamutės išsivesti.

– Ką norit darykit, naktį neisiu. Be to, ir sergu. Kai pasveiksiu, pati nueisiu, – sako mama griežtai, bet raudonų dėmių išmušta.

Neišvedė. Be tėvelio mokykla tokia tuščia, kad baisu vieniems ir miegoti, tad pasikviečiam nakvoti kaimynę Merkelienę. Greit sugulame. Tik padėjusi galvą ant priegalvio, išgirstu žingsnius: stribai ateina mamutės išsivesti! Šoku iš patalo, ilgai žiūriu, akis įtempusi į kiemo tamsą, – nieko nėra. Pradedu snausti, bet prie mokyklos kiemo vartų taip aiškiai girdėti stribų žingsniai... Vėl puolu prie lango.

– Vaikui priemetį bus įvarę, – dejuoja nubudusi Merkelienė.

Man nieko neatsitinka, mamutė irgi pasveiksta, pati nueina į valdžios būstinę. Tėvelis mėgdavo sakyti, kad jei nori, jog tavęs bolševikai nepultų, pats pulk. Mamutė taip ir padarė: tuoj pasiskundė, kad stribai jos moterišką dviratį išsivežė, dukters (tai yra, mano) perlinį rožinį nukniaukė, o dabar grasina kiaulę nupenėtą paimti. Gal todėl tardytojas rusas, beje, mokėjęs lietuviškai, buvo mandagus ir daugiau mamos tardyti nebekvietė, nors nei dviračio, nei perlinio rožinio, man dirmavonės motinėlės mokytojos Valės Rutlauskienės dovanoto, niekas taip ir nebegrąžino.

Kiekvieno į novelę panašaus kūrinio pabaigoje skaitytojas turi rasti netikėtą atomazgą. Man jos nereikia ieškoti – ji egzistuoja.

Kaip tamstoms atrodo, buvo mūsų namuose šitiek triukšmo sukėlęs radijas ar nebuvo? Kaip toj dainoj: „lyg tai buvo, lyg tai ne“... (todėl ir nerado). Tėvelis stribus apie pirštą apvyniojo! Būdamas didelis radiotechnikos mėgėjas, jis kiekvieną vakarą (!) radiją pasidarydavo, išklausydavo žinias iš užsienio ir... vėl ją išardydavo! Žinoma, klausomasi buvo vėlyvą vakarą, kai mes, vaikai, miegodavome. Vieną vakarą, ilgiau paskaičiusi, aš ir pati užklupau tėvelį radiją su ausinėmis besiklausantį. Tėvelis bandė nežymiai radiją paslėpti, bet aš pradėjau džiūgaudama šokinėti: „Mačiau, mačiau, mačiau!“ Tėvelis nusijuokė ir tepasakė: „Žiūrėk, tik niekam nesakyk“. Kur jau čia sakysi... Sovietiniais laikais vaikai geriausiai mokėjo konspiracijos discipliną, nes ją dėstė ir nuolat žinias tikrino pats gyvenimas.

Bet – ir vėl prieštaravimas: sargas Š., etatinis mūsų skundikas, visiems prisiekinėjo aiškiai girdėjęs radiją... kalbant! Jis nemelavo. Girdėjo. Tik girdėjo ne radijo diktoriaus balsą, o... gramofoną! Tėvelis iš gramofono plokštelės mokėsi anglų kalbos ir nematė reikalo slėptis. Sargas Š., vienintelis iš trijų mokyklos sargų pasižymėjęs tamsumu, gyvenime, aišku, nebuvo girdėjęs, kad iš gramofono plokštelės ne tik galima muzikos pasiklausyti, bet ir kalbų mokytis. Nubėgo į valsčių ir paskundė: „Mokyklos vedėjas radijo klausosi!“ Žinoma, kaliniui tas gramofono plokštelės kalbėjimas būtų buvęs geras alibi bet kurioje laisvoje šalyje, tik ne sovietinėje. Sovietiniams tardytojams tai būtų buvusi nauja prielaida naujam kaltinimui: pirmas klausimas suimtajam būtų buvęs: „Tai ką, anglų lauki? Kodėl?“ Juk karas dar nebuvo pasibaigęs, iki pergalės dar buvo likę du mėnesiai, ir žmonėse tvyrojo paskutinė viltis sulaukti anglų, kurie, kaip buvo tikimasi, padarysią tvarką.

Anglų pagalbos tautos laukė turėdamos skirtingų tikslų. Tai rodo ir mano asmeninė patirtis. Jau karui pasibaigus, tų pačių metų rudenį, aš apsigyvenau Vilniaus vaikų namuose, buvusiuose Onos Vytautienės gatvėje. Mes su viena lenkaite, mano bendraamže, nuo visų buvom atskirtos izoliatoriuje, nes sirgome kiaulyte. Neturėdamos ką veikti daug kalbėjomės ir galų gale susipykome. Ji man pasakė, kad atėję anglai Vilnių lenkams atiduos. Aš irgi nenusileidau: „Neatiduos. Jis mūsų“.

Akmenėlis

Tėvelį nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Ten pirmiausia liepė atiduoti laikrodį ir auksinį žiedą. Prasidėjo tardymai. Kartą tardytojas tėveliui pateikė naują kaltinimą: „Čia rašoma, – žiūrėdamas į raštelį pasakė jis, – jog jūs turite tokį akmenį, kurį pasukiojus sklinda garsas iš viso pasaulio“. Prisiminęs tai tėvelis pasakojo:

– Pirmą kartą kalėjime taip skaniai juokiausi ir sustoti negalėjau:  kaltinimas skambėjo kaip dar vienas anekdotas apie komunistų nemokšiškumą.

– Kas taip rašo, nieko apie techniką nenusimano, – pasakiau. Tardytojas, visas raudonas iš gėdos, trenkė kumščiu į stalą ir sušuko:

– Tylėk!

Bet per kitus tardymus apie stebuklingąjį akmenėlį jis daugiau neužsiminė.

Kadangi rimtų kaltinimų nebuvo, mane po dviejų savaičių paleido. Atidavė laikrodį, bet – žiedo nėra.

– Prašom  grąžinti žiedą, – sakau.

– Nebuvo jokio žiedo, čia neparašyta.

Uždariau kalėjimo duris. Gaila buvo auksinio žiedo, dar ir vestuvinio, bet viršų ėmė džiaugsmas, kad esu laisvas. Tik į Krekenavą nusprendžiau nebegrįžti: kai nori suimti, ir akmenėlis įkalčiu pavirsta...

Krekenavos progimnazijos įkūrimas

Mano tėvelis Petras Šimonis, dirbdamas šešių skyrių pradinės mokyklos vedėju, 1944 merų vasarą rinko tėvų parašus, kad Krekenavoje būtų įkurta progimnazija. Didelėmis jo pastangomis leidimas progimnazijai įsteigti buvo gautas ir ji sėkmingai pradėjo gyvuoti. P. Šimonis laikinai vadovavo abiem mokykloms – 6 skyrių pradinei ir progimnazijai. Atvykus naujam progimnazijos direktoriui  Povilui Pečkui, tėvelis grįžo prie savo įprasto pradinės mokyklos vedėjo darbo, progimnazijoje pasilikęs tik prancūzų kalbos pamokas.

Direktorius Povilas Pečkus

Povilas Pečkus buvo jaunas, aukštas, mokiniams – labai griežtas. Kad jis – buvęs Lietuvos karininkas, žinojo tik mano tėvai ir dar kai kas. Povilas Pečkus labai „susidraugavo“ su miestelio valdžia, per visuotinį mokinių susirinkimą rūsčiai barė moksleivius, kad kai kurie esą tėvų pripūsti buržuazinės dvasios (nors jų pavardžių nenurodė!). Pasakiau tėveliui, jam, atsimenu, tie direktoriaus žodžiai apie buržuazinę dvasią nepatiko.

– Na, čia tai jau per daug, – pasakė jis.

Prieš Kalėdas nuėjom su tėveliu į bažnyčią, rarotus. Lauke tamsu dar, bažnyčioje irgi tamsoka (elektros miestelyje juk nėra). Bet mano akys geros: žiūriu, šoninėj klaupkoj, kur tamsiausia, mokyklos direktorius sėdi. Aš tuoj tėveliui į ausį:

– Tėtuk, žiūrėk, Pečkus sėdi.

– Tylėk, – sako tėtė subardamas ir apsidairo, – niekam nepasakok.

Vieną dieną, jau tėveliui išėjus į laisvę ir gyvenant Panevėžyje bei dirbant Panevėžio švietimo skyriuje, Krekenavos miestelį apskriejo nepaprasta žinia: dingo progimnazijos direktorius. Dingo kaip į vandenį, jokių pėdsakų. Nėra dieną, antrą, trečią... Pečkuvienė per ašaras kelio nemato, stribams raudodama guodžiasi, kad Povilą, matyt, banditai bus nušovę ir po kelmu pakišę. Visi stribai sukelti ant kojų! Šitoks direktorius buvo! O mamai, paprašiusi užrakinti duris, Pečkuvienė šnabžda:

– Pabėgo Povilas. Pamatė, kad nebeišlaviruos... Su tokia biografija ilgai vienoj vietoj nepabūsi...

Po kiek laiko stribai vis dėlto sužinojo teisybę, gal koks raštas į saugumą atėjo apie buržuazinį karininką Pečkų ar ką... Ką pajuto stribai, tokio „idėjinio“ draugo netekę, paprastam mirtingajam nepasakė...

Ilgai vyliausi, kad Povilas Pečkus sulaukė nepriklausomybės, kol „Lietuvos aide“ prie Antano Šimėno straipsnio „Mokyklos sovietų okupacijos laikotarpiu“ pamačiau nuotrauką, kurioje matyti šeši 1949 metų balandžio 27-ąją žuvę partizanai, numesti prie Viešintų stribynės: keturi iš jų buvo mokytojai, tarp jų – ir Povilas Pečkus, mokytojas iš Raguvos mokyklos. Amžiną Jam atilsį.

Mokytojas Pakšys

Po karo į Krekenavą užklysdavo nemažai naujų mokytojų. Jie manė, kad iš pažiūros ramiame miestelyje pasislėps nuo komunistų represijų. Atvažiavo ir mokytojas Pakšys, buvęs karininkas ar karo mokyklos studentas, bet to niekas nežinojo, išskyrus mūsų mamutę, mat mokytojas Pakšys pas mus išsinuomojo kambarį. Jis buvo dar jaunesnis ir už Pečkų, irgi kariškai pasitempęs, šviesaus, ryškaus veido; po pamokų su vyresniaisiais moksleiviais iki devinto prakaito mokyklos kieme žaisdavo tinklinį.

Mažame miestelyje žmonės vienas kitą tyrinėja kaip pro padidinamąjį stiklą. Pajutęs, kad yra sekamas, mokytojas Pakšys nustojo nakvoti namie. Vieną ankstų rytą, apie šeštą valandą, pas mus netikėtai ateina naujai atkeltas mokyklos direktorius ir klausia, kur Pakšys. Mama dėl visa ko dedasi nieko nesuprantanti ir juokiasi:

– Ką aš žinau, kas čia jauną supaisys: gal pas mergaites kur vaišinasi.

Direktorius išeina labai nepatenkintas, taip ir nepasakęs atėjimo priežasties...

Vieną tamsų vakarą miestelyje į mokytoją Pakšį šauna, bet nepataiko, tik nubruožia veidą.

– Na, aš tiems pienburniams stribams tai jau nepasiduosiu, – sako parėjęs Pakšys, – geriau eisiu į mišką. Ponia, parodykit, kaip man būtų lengviausia pabėgti, jei išgirsčiau, kad ateina suimti.

Mamutė nusiveda mokytoją į tamsią klasę ir tyliai aiškina:

– Iššokęs pro aukštu žemiau esančios klasės langą, bėkit nuo mokyklos kalno žemyn, pereikit per Lokaušos upelio akmenis, paskui bėkit į kairę, štai ten, kur medžiai.

Taip ir nebespėjo mokytojo Pakšio suimti: vieną naktį jis tyliai išėjo pas partizanus.

Po kokių dvejų metų į mūsų sodybą Daukniūnuose, kur mes, išsikėlę iš Krekenavos, apsigyvenome, atėjo Pakšio motina likusių sūnaus daiktų pasiimti. Ji nieko nesakė, tik tyliai braukė ašaras, ir mes viską supratom. Visi gailėjomės mokytojo Pakšio ir dabar tebesigailime. Jis mus mokė geografijos ir taip išmokė pasaulio vandenynų, upių, ežerų, salų, pusiasalių pavadinimus, kad bėrėm juos kaip žirnius. Pasaulis tarsi praplatėjo, norėjosi, anot Maironio, „apimti pasaulį, priglaust prie širdies“. Pakšio būta tikro Mokytojo: mokė jis ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu.

Krekenavos unikalumas

Ar daug Lietuvoje yra miestelių, kurie yra buvę net trijų sukilimų dalyviai ar net pradininkai? Dar tebėra gyvas (ir toliau amžiaus gyvuos!) liudininkas – Krekenavos bažnyčia, kuri 1863-ųjų metų vasario mėnesį iš savo toliamačių bokštų matė, kaip 1853–1855 metais Krekenavoje gyvenęs kunigas vikaras Antanas Mackevičius Krekenavos miškuose suorganizavo pirmąjį visoje Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimo būrį net iš 250 asmenų! Šventoji bažnyčia, miestelio 600-ųjų gimimo metinių proga apdovanota Bazilikos vardu, 1863 metų vasarį iš savo aukštybių ramybės girdėjo, kaip tyliai, tėvynės meilės įkvėptais gražiais lietuviškais balsais sukilėliai meldė Dievą laisvės. Laisvės neišmeldė, bet ji priartėjo. 1941 metais didžioji liudininkė bažnyčia, tik krekenaviečių kovingo religingumo dėka netapusi eiliniu sovietiniu grūdų sandėliu, vėl matė, kaip trisdešimt Krekenavos partizanų, vadovaujamų mokytojų Juozo Jackūno ir Antano Kirsnio, iš Skiemonių miško pakilo į antrąjį sukilimą, kad šį kartą nusikratytų bolševikinių pančių. Nusikratė. Laisvė pareikalavo dviejų partizanų – Antano Kulikausko ir Antano Kiaunės – gyvybių.

Ar buvo trečias sukilimas Krekenavoje? Buvo. Bet jis buvo dvasinis: vietoj ginklo talentingi jaunuoliai pasiėmė plunksną. Dvylika Krekenavos vidurinės mokyklos abiturientų, geriausiųjų mokyklos literatų, įkūrė unikalią mokyklinę antisovietinę literatų organizaciją, kaip dvylika Kristaus apaštalų uždegė „Prisikėlimo ugnį“, kad sovietinių speigų metu neiššaltų dvidešimt metų Nepriklausomoje Lietuvoje augintos tautos dvasios obelys. Kraupstu iš pasididžiavimo, kad šie abiturientai, kurie mokyklą turėjo baigti 1952-ųjų metų pavasarį, progimnazijoje mokytis pradėjo kartu su manimi. Šis dvasinis sukilimas, aišku, padėjo priartinti ir Atgimimą, irgi praėjusį be šūvio: šūviais tapo stiprios tėvynės meilės spinduliai.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
Lyg juosta juosia žaliąsias pievas.
Banguoja, vagą giliai išrėžęs,
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kodėl prisiminiau Maironį? Todėl, kad Maironis – dar vienas Krekenavos unikumas. 1915–1918 metais jis gyveno Krekenavoje, kas rytą kėlė Švč. Ostiją už Lietuvą ir pasaulį. Šiais žodžiais Poetas apibendrino Krekenavos ir visos Lietuvos buvusius ir būsimus žygius, kurių be gilios minties niekada nebuvo ir nebus.

Tegyvuoja šešiašimtmetė Krekenava ir jos gili mintis, tegul nuolat čia dega Prisikėlimo ugnis!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija