2009 m. liepos 15 d.
Nr. 54
(1746)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius apie naująją socialinę encikliką

Mindaugas BUIKA

Atsinaujinimas per meilę ir tiesą

Įvairiais aspektais plačiai aptariama ir analizuojama popiežiaus Benedikto XVI trečioji enciklika „Caritas in veritate“, skirta Bažnyčios socialiniam mokymui. Liepos 8-ąją, kitą dieną po jos oficialaus pristatymo vykusioje bendrojoje audiencijoje, apie savo naująjį dokumentą išsamiai kalbėjo ir pats Šventasis Tėvas. Jis paaiškino, kad dabartinės ekonomikos ir kultūros krizės metu būtinas svarus ir argumentuotas postūmis visuomeninės atsinaujinimui, kas ir pabrėžiama katalikams bei visiems geros valios žmonėms adresuotoje enciklikoje.

Kokiomis vertybėmis turi remtis šis atsinaujinimas, aiškiai nusako ir pats enciklikos pavadinimas („Caritas in veritate“ lot. k. reiškia „Meilė tiesoje“), kurį, anot Popiežiaus, įkvėpė apaštalo šv. Pauliaus paraginimas: „Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje“ (Ef. 4, 15). Tik per proto ir tikėjimo apšviestą meilę yra įmanoma tikroji pažanga kiekvienam asmeniui ir visai žmonijai. Todėl ir bažnyčia savo socialiniame mokyme „meilės tiesoje“ principą padaro svarbiausiu iš visų kriterijų, kuriais reikia vadovautis ekonominėje bei politinėje sferoje.

Kalbėdamas bendrosios audiencijos dalyviams Benediktas XVI pastebėjo, kad jo naujosios socialinės enciklikos įžangoje kaip tik ir pateikiami du esminiai tos veiklos kriterijai: teisingumas ir bendrasis gėris. Teisingumas visada yra integrali tikros meilės artimui dalis, o bendrojo gėrio siekis yra garantas, kad ši meilė bus skleidžiama visoje žmonių bendrijoje. „Žmogaus žemiškoji veikla, kai ji yra įkvėpta ir palaikoma meilės, prisideda prie visuotinio Dievo miesto, kuris yra žmonių šeimos istorijos tikslas, kūrimo“, – rašo Šventasis Tėvas naujojoje enciklikoje. Jis pabrėžia, kad dabartinėje „vis labiau globalizuotoje visuomenėje“ toks bendrojo gėrio siekis yra vienintelis taikos ir vienybės pasaulyje užtikrinimas.

Kaip tik tokius svarstymus Bažnyčios socialiniame mokyme pirmasis pradėjo popiežius Paulius VI netrukus po Vatikano II Susirinkimo  paskelbtoje enciklikoje „Populorum progressio“ („Žmonijos pažanga“, 1967 m.). Praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų nuo tos enciklikos paskelbimo, pagerbdamas Pauliaus VI atminimą, savo naujajame dokumente dabartinis Šventasis Tėvas siekė peržiūrėti mokymą apie integralią pažangą ir pritaikyti jį dabartiniam laikotarpiui. Tai jau antrasis „Populorum prigressio“ tradicijos vystymo etapas, kadangi ir popiežius Jonas Paulius II, minėdamas tos enciklikos paskelbimo 20-metį, 1987 metais buvo paskelbęs savo socialinę encikliką „Sollicitudo Rei Socialis“.

Besąlygiškas  pasitikėjimas technologija – iliuzija

Kalbėdamas bendrosios audiencijos dalyviams apie dabarties situaciją pasaulyje popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad nepaisant visų įsipareigojimų socialinės problemos liko „skandalingai“ aštrios. (Nors 2000-ųjų jubiliejinių metų „viršūnių“ susitikime Niujorke buvo įsipareigota pasiekti, kad iki 2015 metų skurdas planetoje būtų sumažintas daugiau nei du kartus, iki šiol nuskurdusių žmonių skaičius kasmet tik daugėjo, pvz., per pastaruosius metus išaugo 60–65 milijonais). Kita vertus, vis daugėja reikalavimų įveikti ekonominio vystymosi netolygumus, nes „laukti daugiau nebegalima“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis patvirtino, kad dabartinis globalizacijos procesas suteikia „realią galimybę“, tačiau tam reikia „gilaus moralinio ir kultūrinio atsinaujinimo“ bei atsakomybės priimant sprendimus. Ši atsakomybė (taip pat ir pasaulinės ekonomikos planavimo bei vystymo sferoje) turi būti suprasta kaip „atsakomybė prieš Dievą ir žmogų – Dievo kūrinį“ ir išreikšta minėtų etinių vertybių įgyvendinimu. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad enciklikoje „Caritas in veritate“ nereikia ieškoti techninių sprendimų, kaip įveikti didžiąsias socialines problemas, kadangi tai yra politikos ir ekonomikos ekspertų ir profesionalų užduotis. Tačiau Bažnyčios socialinė doktrina nurodo esminius principus, kurių privalu laikytis, kad būtų gauti teigiami rezultatai.

„Pirmas principas yra asmens gyvybės branginimas, jis laikytinas tikrosios pažangos centru; pagarba religijos laisvės teisei, kuri visada artimai susieta su asmens vystymusi; prometėjiškos vizijos į žmogiškąją būtį, kuri jį laiko absoliučiu savojo likimo šeimininku, atmetimas“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad šiuo atžvilgiu ir neribotas pasitikėjimas technologijos galia galiausiai pasirodo esantis dar viena iliuzija. Be to, ekonomikos ir politikos valdymui reikalingi dori veikėjai, kurie rūpintųsi bendruoju gėriu. Ypač tai pasakytina apie kovą su badu pasaulyje, nes jo proporcijos yra sunkus priekaištas visos žmonijos sąžinei. (Nors politikos „viršūnių“ susitikimuose nuolat patvirtinamas siekis, kad iki 2020 metų neliktų badaujančių, bet jų nuolat daugėja ir dabar jau viršijo vieną milijardą.)

Popiežius Benediktas XVI, kurio pontifikato socialiniame mokyme „maisto saugumas“ užima išskirtinę vietą, dar kartą nurodė, kad reikia „eliminuoti struktūrines bado priežastis ir skatinti vargingiausių šalių žemės ūkio plėtrą“. Apskritai solidarumas su neturtingąja pasaulio dalimi yra esminis ieškant globalinės krizės sprendimų. Kaip ir valstybės politinės valdžios galios peržiūrėjimas, kadangi jos suverenumą gerokai apriboja naujoji tarptautinė ekonomikos, prekybos ir finansų sankloda.

Žmogus gyvas ne vien duona

Kad pasiektume bendrąjį gėrį ekonomikoje ir politikoje, reikia sąžiningų ir dorų asmenybių, tai jų ugdymui bei parinkimui reikia atsižvelgti ne tik į profesinę kvalifikaciją, bet ir dvasinę formaciją. Taip pat yra svarbus dialogas su dirbantiesiems atstovaujančiomis asociacijomis ir organizacijomis tiek vietiniame, tiek ir tarptautiniame lygmenyje. Šventasis Tėvas nurodė ir į žiniasklaidos priemonių „pirmaeilį vaidmenį“ atskleidžiant visuomeninio gyvenimo aktualijas, skatinant dialogą tarp skirtingų kultūrų ir tautinių tradicijų, kurių poveikis ekonomikai bei finansams turi didelės įtakos.

Pagaliau sudarant visuotinės plėtros planus, kad juose būtų išvengta dabartiniame laikotarpyje pasitaikančių klaidų ir nukrypimų, „kiekvienam reikia rimtai apmąstyti ekonomikos prasmę ir tikslus“, sakė bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI. Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo atžvilgiu enciklikoje kalbama ne tik apie kultūrinę ir moralinę krizę, „akivaizdžią kiekviename planetos kampelyje“, bet taip pat ir apie sudėtingą ekologinę padėtį. Todėl ekonomikai yra privalu laikytis etikos principų, kad ji teisingai funkcionuotų, reikia iš naujo atrasti „dovanojimo logiką“, kad rinka nesivadovautų tik asmeninio pelno siekimu. Tam reikalingos bendros politikų ir ekonomistų, gamintojų ir vartotojų pastangos, taip pat moraliniai kriterijai plėtros projektuose.

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tam, kad teisės, apie kurias dabar daug kalbama, netaptų paprasčiausia savivale, turi būti aiškiai formuluojamos ir atitinkamos pareigos. Taip pat tampa vis labiau aktualesnis raginimas „keisti gyvenimo būdą“, jį darant nuosaikesniu, blaivesniu ir taupesniu, kas svarbu kiekvieno asmens santykiams su savimi ir su kitais, o ypač su perdėtai eksploatuojama gamtine aplinka. Tam gali pasitarnauti popiežiaus Benedikto XVI visame mokyme, taip pat ir enciklikoje „Caritas in veritate“ akcentuojamas „vaisingas tikėjimo ir proto dialogas“, tiek skatinant visuomenėje artimo meilės darbus, tiek ir kovą už teisingumą ir taiką pasaulyje.

Siekiant pabrėžti „broliškumo sąveikos“ svarbą visuomenėje, popiežius Benediktas XVI savo pirmtakų pavyzdžiu naujoje socialinėje enciklikoje iškėlė solidarumo bei paramos principus. Jis taip pat nurodė, kad „tokių plačių ir gilių problemų“, su kuriomis susiduria globalizuota žmonija, sprendimui, „pasauliui reikia politinio Autoriteto, kuris būtų teisiškai reguliuojamas“ ir įgyvendintų minėtus principus bendrojo gėrio labui. Dėl to Šventasis Tėvas pasisako už Jungtinių Tautų Organizacijos ir jos struktūrinių padalinių (ypač ekonomikos ir finansų) reformą, stiprinant jų atsakomybę bei skatinant dalyvavimą priimant sprendimus.

Baigdamas savo naujosios enciklikos aptarimą Popiežius priminė Evangelijos mokymą, kad „žmogus gyvas ne vien duona“, todėl kiekvienas plėtros projektas turi skatinti ir dvasinį augimą. Kaip tik tokią integralią pažangą skatina „meilė tiesoje“, apie kurią kalba Bažnyčios socialinis mokymas. Benediktas XVI kvietė bendrosios audiencijos dalyvius melstis, kad jo enciklika „padėtų žmonėms jaustis viena šeima“, kuri įsipareigotų kurti teisingumą bei taiką ir prie kurios prisidėtų visi tikintieji „darniu Evangelijos liudijimu visuomenės tarnystėje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija