2009 m. liepos 15 d.
Nr. 54
(1746)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Mylim Lietuvą

Tėvynei niekas neprilygsta. Normalus žmogus buvo, yra ir bus patriotas. Patriotizmas – ne jausmas, o Tikėjimas. Žmogus be Tikėjimo yra nulis, niekas.

Kol gerbiu save, kol pasitikiu savimi, aš tikiu Lietuva, tikiu Jos atkakliais ir kantriais žmonėmis.

Šeima – meilės citadelė – stovi kultūringojo pasaulio priešaky. Pasaulis susideda iš šeimų. Tėvynės meilė – kaip meilė tarp šeimos narių. Aš šlovinu šeimą. Tai ji, kai viskas buvo prarasta, išlaikė, apgynė mūsų gyvastį – seniausią Europos kalbą, šventojo sanskrito motiną; tai Ji, o ne raštai išmokė ir nepamiršo šimtų tūkstančių artojų dainų.

Tautos – Dievo gėlės. Jų įvairovė – gražiausias Dievo sukurtojo pasaulio ypatumas, Jo dosnumo pasireiškimas. Tauta yra dvasinių jėgų srovė iš praeities, per dabartį srūvanti į ateitį. Tauta – ne minia, ne masė – tauta yra laisvų, mąstančių žmonių bendrija, atsirandanti susiformavus tautinei savimonei. Tautybė yra natūrali gyva istorinė jėga. Be tautybės žmogus yra sutrikęs, pražuvęs tamsėjančiame laike, svetimoje, priešiškoje erdvėje.

Patriotizmas – tai ypatingi santykiai su praeitimi. Gražesnė už pasaką lietuvių istorija skelbia, kokia žūtbūtinė yra mūsų tautos kova už laisvę.

Pavergėjams mes nereikalingi. Reikalinga Lietuva ir Jos dvasios lobiai. Nelaimingoji Tėvynė – mūsų motina – septyniais kalavijais perverta širdimi, buvo nuolat okupantų plėšiama, niokojama, prievartaujama. Kas savo motinos nemyli, nieko negali mylėti.

Marga ir įvairi mūsų tauta. Yra kas ją gina, yra kas ją išduoda. Mūsų mažai, bet mes – lietuviai, todėl kiekvienas brangus ir labai reikalingas.

Mums Lietuva – Pažadėtoji žemė – rūtų, dainų ir pasakų rojus, Vyčio ir Rūpintojėlio šalis.

Kiekviena tauta turi savo dvasią ir savo kultūrą, savitą mąstymo ir veikimo būdą.

Amžinosios Nemuno šalies vertybės yra dvasinės: kalba, daina, M. K. Čiurlionio menas, visų gražiausi pasaulio kryžiai.

Tautiškumas yra tai, ką mums Dievas skyrė veikti, atlikti viso pasaulio akivaizdoje.

Lyriškas yra mūsų krašto peizažas, lyriška kalba, daina, visas menas, prislopintos spalvos, kuklių ir drovių žmonių būdas. Lyrikoje mes stipriausi ir lyrika galime praturtinti kitus.

Žlugtume atsisakę savo misijos, laisvės siekio.

Tauta tobulėja individe, individas tobulėja tautoje. Per tautą žmogus duoda signalą žmonijai, krauna savo kraitį amžinybei. Tauta negali būti didelė, jei ji neturi jai ištikimų didelių asmenybių – menininkų, mokslininkų.

Kas nepriklauso savo Tėvynei, tas nepriklauso ir žmonijai. Kas atsisako savo tėvynės, tas  atsisako savo sąžinės.

Ko vaiposi apgailėtinai liūdni nutautėlių veidai? Tauta yra žuvusi, jei ji pati savęs išsižada. Jokios kitos pajėgos tautos sužlugdyti negali.

Tautiškumas buvo ir lieka valstybių formavimo pagrindas. Valstybė – tautos namai. Be valstybės žmonijos gyvenimas neįmanomas (Pitagoras). Valstybė – aukščiausia žmonių bendravimo forma (Aristotelis). Neleisk pažemint Lietuvos – įsakė Vytautas Didysis.

Tegul tavo dvasios galias stiprina visų brangiausios spalvos: geltona – saulės, šviesos, Tikėjimo, Dievo Tėvo spalva, žalia – ištikimybės, augalijos, Vilties, Šv. Dvasios spalva, raudona – Meilės, gyvybės, kraujo, kovos, kančios, Jėzaus Kristaus spalva.

Vydūnas įrodė, kad tik per tautą žmogus subręsta žmonijai. Tautą kūrė amžinieji nemirtingieji. Jie seka mus, lydi, tyliai patarinėja.

„Vyžota, lopyta mano Lietuva, bet mano. Lininiai, arielkiniai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai“, – bara ir atleidžia Vaižganto siela, todėl nejučiomis kaip maldą šnabždame Jo žodžius: „Aš myliu Lietuvą, nes Ji – mano tėvynė, mano gyvybė, džiaugsmas ir pasididžiavimas.“

Šeima, tauta, valstybė yra realybės dramos ir idealai, kurių siekiame, kol lieka mumyse bent kiek Meilės, bent kiek Vilties, Tikėjimo savimi.

Vytautas Naraškevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija