2009 m. liepos 15 d.
Nr. 54
(1746)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kad nebūtume vien avelėmis...

Gintaras VISOCKAS

Vieningi lietuviai turi būti
ne tik Dainų šventėse

Dar nespėjo nurimti Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginių šurmulys, nuvilnijęs per visą mūsų šalį ir net pasaulį, o lietuviškoje spaudoje jau pasirodė teiginių, bandančių įpiršti nuomonę, esą visos masinės, gausios šventės – tai totalitarinių, diktatoriškų valstybių požymis. Kai kuriuose lietuviškuose internetiniuose portaluose mūsų išskirtinė šventė (tūkstantis metų – tikrai solidus jubiliejus) buvo lyginama su Hitlerio rengiamomis nacių eitynėmis Berlyne, Stalino laikų paradais Raudonojoje aikštėje ir Šiaurės Korėjos masiniais šokiais bei dainomis diktatoriaus Kim Čen Iro garbei. Šie sugretinimai, žinoma, absoliučiai neteisingi, iškraipantys tikrovę. Tačiau vizualiai jie – įtikinami. Paviršutiniškai žvelgiant tiek Hitlerio ar Stalino, tiek mūsų tūkstantmečio minėjimo renginiai turi panašumų. Išorinių panašumų.

Skirtumas – esminis, akivaizdus

Taigi mūsų garbingos istorijos nedraugai ir tie, kurie neturi jokių blogų politinių užmačių, siekia bet kokia kaina išsiskirti – kad ir kvailai, primityviai. Jie pradėjo propagandinę akciją, kuri yra pavojinga tuo, kad internetinėje erdvėje imta platinti dokumentinius filmukus apie Hitlerio, Stalino ir Kim Čen Iro šventes, šalia tų vaizdų pridedant ir vaizdus iš lietuviškų švenčių, minėjimų, mitingų. Neva tarp renginių, kuriuose minia rusiškai klykia „Tegyvuoja Stalinas“, ir šimtatūkstantinio mitingo dalyvių Vingio parke skanduojamo „Lietuva bus laisva“ – nėra jokio esminio skirtumo. O juk skirtumas – milžiniškas, esminis, akivaizdus. Tereikia vadovautis sveiku protu...

Žiūrėti plačiau...

Bet interneto platybėse naršyti mėgstantiems jauniems žmonėms tokio pobūdžio sugretinimai bei palyginimai, įtariu, daro įspūdį. Štai kaip keli komentatoriai lietuviai rašo šia greičiausiai į viešąją erdvę specialiai įbrukta tema. „Visos šios šventės labai panašios ir savo forma, ir turiniu. Dėl formos, manau, abejonių nekyla. O turinys irgi panašus – tūkstantinė avių banda šoka „Kubilinį“ tribūnose susėdusiai valdžiai ir garbina nacijos „mileniumą“... „Žiūrėti plačiau - vadinasi, neužsidaryti ankštame dvimačio pasaulio suvokime. Dvimačiai žmonės dažniausiai mąsto taip: „Aha, tau nepatinka Dainų šventė, vadinasi, tu esi Kremliaus agentas“. O Dainų šventė gali nepatikti dėl daugybės priežasčių. Dainų šventė yra unifikuota ir suniveliuota popkultūros parodija, nukreipta prieš individualų kūrybiškumą. Tokiems renginiams būtini vienodai mąstantys individai, aprengti vienodomis uniformomis. Dainų šventė bruka pačią žemiausią oficialiąją lietuvių „liaudies“ kultūrą. Dainų šventė atima tapatybę iš asmenų, kurie pasisako prieš visuotines idėjas ir nori išlaikyti savo individualumą bei identitetą. Dainų šventė formuoja tautinį identitetą, kuris vėliau virsta buitine tautine nesantaika. Būna asmenų, kurie tiesiog nekenčia kaimietiško folkloro...“

Ginčytis su demagogais nėra lengva

Nesutinku nė su vienu šių komentatorių teiginiu, nors, prisipažinsiu, ginčytis su jų „argumentais“ nėra lengva. Raudonojoje aikštėje Staliną dievinančią minią vadinti avių banda galima, nepaisant visų istorinių aplinkybių, priežasčių ir niuansų. Nes toji žmonių minia Maskvoje tikrai buvo ... avių banda. O štai į Baltijos kelią masiškai išėjusius lietuvius, latvius, estus vadinti „avių banda“ – šventvagiška, vandališka, niekšiška. Tačiau šios visiškai priešingos akcijos, deja, turi išorinių panašumų. Menkai išsilavinusiam, tiesmukiškai mąstančiam žmogui išoriniai panašumai juk labiausiai ir krenta į akis. O primityviai, tiesmukiškai mąstančiųjų, sutikite, dauguma.

 Štai vadinamųjų „juodųjų technologijų“ specialistai ir pasiekė savų tikslų. Šiandien mūsų tautiniai, valstybiniai, lietuviški renginiai ir taip „skystoki“. Dar labiau menkesni pilietiniai susibūrimai. Vis mažiau ir mažiau lietuvių susirenka net į tuos mitingus, kurių organizatoriai imasi ginti ekonominius interesus. O po kai kurių internautų gana sėkmingų pabandymų lietuviškas dainų šventes lyginti su Stalino ir Hitlerio šventėmis pilietiškas aktyvumas Lietuvoje greičiausiai dar nusmuks. Pagerbti šviesaus Vinco Kudirkos ar Jono Basanavičiaus atminimo susirinks dar mažiau lietuvių. Ypač jaunimo. Kai kurie iš jų nuoširdžiai bijos pasirodyti esą ... avių banda. Bent jau susimąstys, ar jie nėra panašūs į avių bandą.

Musulmono perspėjimai

Šia proga derėtų prisiminti Lietuvoje ne vienerius metus gyvenusio  (iš Lietuvos į Prancūziją gyventi jau išvykusio) čečėnų rašytojo Denio Muchamedo pastebėjimus. Rengiant interviu spaudai šis musulmonų tikėjimo rašytojas (tikroji jo pavardė – Vahidas Jelchojevas) nuolat akcentavo, jog Lietuvoje gyventi labai gera ir patogu. Patogu jau vien dėl to, kad čia nėra žemės drebėjimų, taifūnų, dykumų, kad čia daug miškų ir švarus oras, kad turime daug geriamo skanaus vandens, kad lietuviškas klimatas žymiai palankesnis nei kituose žemės kampeliuose, kad lietuviai nėra agresyvūs... Todėl kai kurios nacijos slapta kuria planus, kaip įsitvirtinti Lietuvoje ilgiems šimtmečiams. O įsitvirtinti Lietuvoje galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, išstumiant į svečias šalis pačius lietuvius. Arba paverčiant juos ne lietuviais, o ... avių banda, nevertinančia nei savo papročių, nei tikėjimo, nei istorijos.

Pasakodamas savo pastebėjimus čečėnų rašytojas V. Jelchojevas kiekvieną sykį tarsi užkeikimą kartojo: branginkite savo kalbą, papročius, tikėjimą, nekurkite mišrių šeimų, priešingu atveju ištirpsite ir jūsų žemėje apsigyvens kiti, tie, kurie labiau brangina savo kalbą, papročius ir tikėjimą, kurie nekuria mišrių šeimų.

Didžiausias niekalas, nevertas nei sugaišto laiko, nei išleistų pinigų

Taigi kada mes, lietuviai, tampame avių bada? Neseniai Vilniaus „Akropolyje“ teko matyti, kaip šimtai paauglių veržiasi į kino salę, kurioje ruošiamasi rodyti meninį filmą, sukurtą pagal romaną „Da Vinčio kodas“. Filmą pažiūrėjau ir aš. Jei jį reikėtų apibūdinti tik keliais žodžiais, pasakyčiau šitaip: didžiausias niekalas, nevertas nei laiko, kurį sugaišau, nei kelių litų, sumokėtų už bilietą. Tačiau tas filmas katalikiškoje, krikščioniškoje Lietuvoje vis dėlto susilaukė didelio susidomėjimo. Milžiniška „Da Vinčio kodo“ populiarumo priežastis nesunkiai apibrėžiama. Knygos ir filmo kūrėjai į krikščionybę žvelgia kritiškai, o tuos, kurie kritikuoja visuomenės autoritetus, visuomet lydi didesnis ar mažesnis populiarumas. Be to, krikščionybės tiesomis filme abejojama ne tiesmukiškai, ne primityviai, o pačiu populiariausiu būdu. Krikščionybės kritika čia įvilkta į kvapą gniaužiančio detektyvo rėmus. O detektyvo žanras negali būti neįdomus, nes jis skirtas masiniam vartojimui.

Apgailestaudamas ištartų: „avių banda“

Prisipažinsiu, man dažnai būdavo nemalonu užeiti į knygynus, nes ten stambiomis raidėmis labiausiai matomose lentynose iki šiol stovi sudėtas „Da Vinčio kodas“. Užrašai knygynuose skelbia, kad šis romanas ilgai neiškrito iš perkamiausių knygų dešimtuko. Žvelgdamas į jaunuolius ar vyresniojo amžiaus lankytojus, noriai perkančius romaną, visuomet prisimenu čečėnų rašytojo V. Jelchojevo žodžius: „branginkite savo tikėjimą“. Puikiai žinau, ką šis daug gyvenimiškos patirties turintis musulmonas pasakytų apie besižavinčius filmu ir knyga. Jūs atspėjote. Jis apgailestaudamas ištartų – „avių banda“. Bet Hitlerio, Stalino ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo šventes į vieną krūvą suplakę internautai filmo „Da Vinčio kodas“ gerbėjų „avių banda“ kažkodėl nepavadino. Jiems nekilo mintis „avių banda“ pakrikštyti ir tų, kurie nepasipriešino modernistams, pastačiusiems surūdijusį vamzdį Vilniaus centre, netoli Žaliojo tilto, ir pavadinusiems jį paminklu, menu. Internautams nekilo mintis „avių banda“ pavadinti ir tų milijonų kitataučių, kurie plūdo, pavyzdžiui, į Maiklo Džeksono koncertus, arba tų lietuvių, kurie popdainininko M. Džeksono mirtį vadino „didžiausia tragedija“. „Avių bandai“ neprilyginti ir tūkstantiniai gėjų ar lesbiečių paradai Europos sostinėse, įvairiausių televizijos laidų „Milijonierius“ ar „Realybės šou“ žiūrovai. „Avių bandos“ epitetai buvo klijuojami būtent tiems, kurie žavisi lietuvių tautiškomis dainomis, papročiais, drabužiais ir masiškai plūdo į Lietuvos tūkstantmečio vardo pagerbimo šventę Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.

Viešai kalbėti bijojo visi

Prieš keletą dienų buvau nuvykęs į Uteną, kur domėjausi, ką apie vietinės reikšmės TV laidą (omenyje turiu UAB „Aukštaitijos TVR studiją“) mano šio miesto gyventojai. Ta laida nėra reikšminga net Utenos kraštui, nes transliuojama tik du kartus per savaitę po vieną valandą anksti ryte šeštadieniais ir sekmadieniais, be to, ją dėl techninių priežasčių mato net ne visi Utenos miesto ir Utenos rajono gyventojai. Dar vienas svarbus pastebėjimas – tose laidose nekalbama nei apie politines intrigas, nei apie žvalgybas, nei apie žmogžudystes. Toji laida tiesiog pasakoja apie gerus, gražius, prasmingus Utenos rajono savivaldybės administracijos darbus.  

Deja, nesutikau nė vieno uteniškio, kuris man būtų išdrįsęs savo nuomonę išdėstyti viešai, į filmavimo kamerą. Apie žurnalisto Audroniaus Šilinsko rengiamą laidą Utenai viešai nekalbėjo nei gatvėje sutikti santechnikai, nei turguje braškėmis prekiaujantys vyriškiai, nei iš maisto prekių parduotuvės su pirkiniais išėjusi moteris su mažu vaikučiu, nei kiosko pardavėja (kaip jie muistosi, atsisakinėja, bėga šalin, nufilmavau į vaizdo kamerą)... Apie šią laidą nė žodžio neištarė ir Utenos rajono savivaldybės administracijos sekretorė Rasa Slapšienė, beje, toje laidoje skaitanti žinias. Apie laidą nieko, nei gero, nei blogo, nedrįso pasakyti ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vyr. specialistas Egidijus Šinkūnas.

Šiuo atveju net nesvarbu, kodėl uteniškiai pabijojo ištarti bent jau keletą žodžių („patinka“, „nepatinka“, „nežiūriu“ arba „man neįdomu“). Tiesa, tokio užsispyrusio tylėjimo priežasties kaip tik ir nėra sunku įvardinti. Mat Utenos rajono savivaldybės administracija jau nebe pirmus metus laidos rengimą gana solidžiai paremia valdiškais pinigais, nepaisydama kai kurių nepriklausomų auditorių pastabų apie ne itin skaidriai naudojamus biudžeto pinigus.

Ką būtų pasakęs čečėnų rašytojas Vahidas Jelchojevas

Šį kartą man svarbiausias pats atsisakymo kalbėti faktas. Aš neprašiau, kad man būtų atsakoma, kokiai politinei partijai simpatizuojama, kaip vertinamas Utenos rajono mero darbas... Aš viso labo domėjausi nedidelio formato, nedidelį gerbėjų ratą turinčia laida. Bet uteniškiai tąsyk tylėjo tarsi vandens prisisėmę. Nenoriu būti itin kategoriškas, bet negaliu neprisiminti čečėnų rašytojo, kuris visuomet kalbėdavo aštriai ir konkrečiai. Būtent jis labai mėgo visuomenę lyginti ir gretinti su avių banda. Tie Utenos vyrai ir moterys, kurie tądien spruko nuo kameros ar laikraščiais bandė slėpti veidą, čečėnų rašytojo tikriausiai būtų pavadinti avių banda. Nes musulmonas V. Jelchojevas labai mėgo kartoti: „Piemuo nedavė ženklo, ką ir kaip sakyti, ir avys nebežino, kur bėgti, kaip bliauti, prie ko glaustis“.

Kodėl lietuviškieji internautai „avių bandos“ etiketę bando klijuoti būtent tik tiems, kurie nori išsaugoti tai, kas lietuviška, tautiška, krikščioniška?

Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija