2009 m. rugpjūčio 21 d.
Nr. 58
(1750)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

VSD vadovybės pertvarka – kokios priežastys?

Jau kuris laikas VSD darbas politikams kėlė nepasitenkinimą. Po 2006 metais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdyto VSD veiklos tyrimo dėl VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006 m. rugpjūčio 23-ąją buvo surasta daug nesklandumų tuometinės VSD vadovybės darbe. Po kurio laiko VSD generalinis direktorius generolas Arvydas Pocius, beje, buvęs KGB rezervo karininkas, turėjo atsistatydinti. Jį pakeitęs Povilas Malakauskas VSD darbo faktiškai nepagerino. Dar daugiau, abu jo pavaduotojai Darius Jurgelevičius ir Dainius Dabašinskas, kurių pavardės buvo minimos 2006 metais vykusiame vadinamajame VSD skandale tiriant V. Pociūno žūties aplinkybes, atleisti nebuvo – P. Malakauskas visada atsakydavo, jog pavaduotojus atleis tik tuo atveju, jeigu jam tai atrodys būtina. Ilgą laiką jų buvimą departamente, beje, kaip ir paties A. Pociaus, dangstė prezidentas Valdas Adamkus.

Šį mėnesį VSD vadovybėje įvyko netikėtų pokyčių. Rugpjūčio 6-ąją prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo nuo rugpjūčio 20-osios atleido VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją D. Jurgelevičių, o rugpjūčio 14-ąją Prezidentė iš pareigų atleido ir pavaduotoją D. Dabašinską. Teikimą atleisti D. Jurgelevičių pasirašė ne tuo metu netikėtai apsirgęs VSD vadovas Povilas Malakauskas, bet jo pavaduotojas Alvydas Kunigėlis, tuo metu laikinai ėjęs generalinio direktoriaus pareigas. D. Jurgelevičius iš pareigų buvo atleistas, kaip buvo pranešama, savo noru, jo prašymas gautas dieną prieš tai, atsistatydinimo motyvai pareiškime nenurodyti. Dėl tuomet įvykusio P. Malakausko ligos tada neįvyko jo ir šalies vadovės D. Grybauskaitės susitikimas.

VSD direktoriaus pavaduotoju D. Jurgelevičius dirbo nuo 2004 metų, į VSD jį delegavo Užsienio reikalų ministerija (URM). D. Jurgelevičius turi diplomatinį rangą, todėl pagal įstatymus turi teisę grįžti į diplomatinę tarnybą. Visiškai neaiškindamas atsistatydinimo motyvų, D. Jurgelevičius, kaip atrodo, vis dėlto negrįš. Tą galima buvo suprasti iš užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patikinimų: „Nesu gavęs jo prašymo sugrįžti“. Šiuo metu (iki vakar) D. Jurgelevičius dirba vyriausiuoju Europos Sąjungos stebėsenos misijos Gruzijoje politiniu patarėju (į šį postą pareigūną delegavo VSD, o jo misija turėjo baigtis rugpjūčio 20-ąją).

Pasak prezidentės spaudos tarnybos pranešimo, D. Jurgelevičius buvo atleistas vadovaujantis Konstitucija, Valstybės saugumo departamento įstatymu ir atsižvelgiant į VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo, ėjusio generalinio direktoriaus pareigas, A. Kunigėlio teikimą. VSD pareigūnų žiniomis, išeitinės kompensacijos D. Jurgelevičius negauna. Vadinasi, pareigūnas atleidžiamas dėl tam tikrų motyvų, kylančių iš jo veiklos. Tuo tarpu atleistasis D. Dabašinskas VSD prašymu yra skiriamas į Lietuvos ambasadą Ukrainoje. Jam patikėtos ministro patarėjo pareigos. Apie tai pranešė URM vadovas V. Ušackas.

Sovietinės okupacijos paskutiniaisiais metais D. Jurgelevičius pagarsėjo kaip komjaunimo aktyvistas, pasmerkęs pirmojo viešo antisovietinio mitingo, vykusio prie A. Mickevičiaus paminklo, dalyvius. 1987 metais tuomečio laikraščio „Komjaunimo tiesa“ (dabar „Lietuvos rytas“) straipsnyje „Atkirtis“ buvo paskelbtas Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Teisės fakulteto studento Dariaus Jurgelevičiaus laiškas. Jame buvo rašoma, kad rugpjūčio 23-osios „sueiga“ yra „pati didžiausia veidmainystė“, o „pagrindinis šios akcijos tikslas – apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių – viešumą“. Autorius rašė, kad Vakaruose esą buvo tikėtasi, jog „vadinamieji „kovotojai už Lietuvos laisvę“ susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis“, tačiau tapo aišku, kad „niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas“, todėl „Vakarų masinės informacijos reporteriai /.../ nuliūdo, kai paaiškėjo liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms“, ką „liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius“. Taigi būsimasis URM ir VSD veikėjas ištikimai pūtė okupacinio režimo propagandistų dūdą.

URM vadovybės paskirtas į VSD D. Jurgelevičius elgėsi mažų mažiausiai neetiškai. 2006 metų gruodį Seimo patvirtintoje parlamentinio tyrimo apie VSD veiklą išvadoje teigiama, kad „VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Jurgelevičius viešai neetiškai kalbėjo apie žuvusį departamento pareigūną (Vytautą Pociūną)“. Išvadoje taip pat rašoma, kad Seimo NSGK gauta medžiaga „leidžia teigti, kad dėl nesklandumų, kilusių VSD valdybos veikloje, kuriai vadovavo V. Pociūnas, didelę atsakomybės dalį turėtų prisiimti VSD generalinio direktorius pavaduotojas D. Jurgelevičius, kuravęs šią valdybą, bei VSD generalinis direktorius A. Pocius. Įvertinant įvykių ir informacijos visumą, galima daryti prielaidą, kad V. Pociūnas buvo pašalintas iš atsakingų VSD pareigų norint pristabdyti jo atliekamus svarbius tyrimus transporto ir energetikos sektoriuose šalies nacionalinio saugumo aspektu“.

Tačiau visos šios aplinkybės, gaubiančios D. Jurgelevičiaus gyvenimą ir darbą URM bei VSD, vargu ar galėjo būti vienintele priežastimi atleisti jį iš VSD vadovo pavaduotojo pareigų. Žiniasklaidoje yra įvairių argumentų apie atleidimo priežastis, bet jos neatsako į klausimą, kodėl taip greitai, netgi sergant VSD generaliniam direktoriui P. Malakauskui, D. Jurgelevičius buvo atstatydintas. Atsakymas yra galimas taip pat netikėtai: rugpjūčio 1-ąją į seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską kreipėsi „XXI amžiaus“ neetatinis korespondentas Vahid Jelchojev, pateikdamas faktų, kad jį, kaip čečėnų pabėgėlį, persekioja VSD pareigūnai, jo gyvenamose patalpose įrengdami pasiklausymą, taip pat buvo bandymų jį nužudyti. (Apie kai kuriuos persekiojimo faktus V. Jelchojev rašė „XXI amžiuje“, 2009 04 01, Nr. 26.) Jausdamas nuolatinį pavojų savo laisvei ir net gyvybei, V. Jelchojev išvyko gyventi pas savo sūnų į Prancūziją, ten, kaip pabėgėlio statusą turintis asmuo, kur ruošė dokumentus nemokamai operuotis. Laikinai priverstas grįžti į Lietuvą, tvarkėsi imigracinę vizą, kurios pratęsimą vis atidėliojo Lietuvos imigracijos tarnyba, taip pat, matyt, spaudžiama VSD. Kreipdamasis dėl savo persekiojimo į A. Anušauską ir imigracijos tarnybą, pareikalavo nedelsti dėl vizos pratęsimo, kitaip jo sunkia širdies operacija turės rūpintis Lietuvos valstybė ir asmeniškai jo persekiotojai. Kaip mums pavyko išsiaiškinti, prezidentė D. Grybauskaitė, supažindinta su V. Jelchojev persekiojimo faktais, priėmė sprendimą: tuoj pat išsiaiškinti, ar V. Jelchojev pateikia išgalvotus faktus ir tokiu atveju jį nubausti, o jeigu persekiojimo faktai yra nurodyti teisingai, nubausti persekiojimo iniciatorius ir vykdytojus. Kaip tokio sprendimo pasekmė ir buvo iš pareigų atstatydintas D. Jurgelevičius.  

D. Dabašinskas VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju buvo paskirtas 2001 m. gruodžio 11 dieną, o D. Jurgelevičius – 2004 m. birželio 11 dieną. Ilgiausiai, net daugiau nei 16 metų, VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju dirba Andrius Tekorius, paskirtas 1993 m. kovo 12 dieną. (Beje, Lietuvos ypatingajame archyve saugomose KGB bylose galima rasti aktyviai dirbusio vieno iš KGB vadovų Tekoriaus pavardę. Koks jo ryšys su dabartiniu VSD vadovo pavaduotoju, galėtų ir turėtų paaiškinti dabartinis VSD generalinis direktorius.) A. Kunigėlis, kuriam teko „garbė“ atleisti D. Jurgelevičių, VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju dirba tik pusantrų metų – nuo 2008 m. sausio 17 dienos.

VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo kėdėje D. Dabašinską pakeitęs Romualdas Vaišnoras, pasak P. Malakausko, „yra patyręs darbuotojas“, „kurį laiką dirbęs vidaus reikalų sistemoje, Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), taip pat Užsienio reikalų ministerijoje ir, be abejo, pakankamai ilgai dirba VSD“. P. Malakauskas daugiau pavaduotojų nebeieškos: „Man užtenka trijų pavaduotojų – Alvydo Kunigėlio, Andriaus Tekoriaus ir Romo Vaišnoro“. Pats P. Malakauskas, nors ir sulaukęs prezidentės D. Grybauskaitės kritikos, teigia negalvojąs apie atsistatydinimą. „VSD generalinis direktorius yra skiriamas penkerių metų kadencijai, tačiau nežiūrint į tai, jeigu man bus duota bent menkiausia užuomina, išreikštas nepasitikėjimas arba užuomina apie tai, be abejo, nesilaikysiu tos penkerių metų kadencijos nuostatos. Tokių užuominų negavau“, – tikino P. Malakauskas. Tačiau faktą, kad Prezidentė P. Malakauskui išsakė kritinių pastabų, patvirtino prezidentės spaudos atstovas L. Balsys: „Prezidentė D. Grybauskaitė konstatuoja, kad VSD turi būti depolitizuota institucija, jos veikla turi būti optimizuota, struktūra patobulinta ir aiškiai nustatyti parlamentinės kontrolės mechanizmai. Generaliniam direktoriui buvo rekomenduota parengti aiškų mechanizmą, kaip yra bendraujama su Seimu, kaip yra bendraujama su Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu, kad santykiai būtų visiškai aiškūs ir dvylikos pažymų istorija daugiau nepasikartotų“. D. Grybauskaitė turėjo priekaištų ir P. Malakausko pateiktai praėjusių metų VSD veiklos ataskaitai: „Pasigesta konkretesnių rezultatų ir rekomenduota parengti papildomą ataskaitą, kurioje būtų daugiau apibrėžti konkrečiai nuveikti darbai, o greta ir nurodyta platesnė vizija, strateginiai tikslai“. Tačiau P. Malakauskas nemano, kad tokią kritiką būtų galima laikyti užuomina, verta atsistatydinimo pareiškimo. Praėjusį trečiadienį prezidentė D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijai sakė, jog neatmeta galimybės keisti VSD vadovą P. Malakauską. Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad jei savo posto nepaliks ir VSD vadovas P. Malakauskas, instituciją kamuojančios problemos nebus išspręstos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija