Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vokietijos ir Lenkijos vyskupai prisimena 1939-uosius

Mindaugas BUIKA

Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris su lenkų ir vokiečių vyskupais prie Berlyno katedros

Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines Gdanske minėjo Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos vadovai

Katalikų pamaldos vokiečių kariams 1941 metais Rytų fronte. Gebelso vadovaujama propagandinė mašina bandė suvilioti Bažnyčią kova su „bedievišku bolševizmu“, nors pačios nacių viršūnės kūrė krikščionybės „galutinio“ sunaikinimo planus

Bendros pamaldos Berlyno katedroje

Minėdami Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines, Vokietijos ir Lenkijos katalikų vyskupai kartu aukojo šv. Mišias ir bendru pareiškimu pabrėžė atleidimo ir susitaikymo svarbą.

Karas prasidėjo 1939 metų rugsėjo 1 dieną, kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Jis atnešė skaudžių netekčių tiek lenkų tautai, tiek Vokietijai, tiek ir Bažnyčiai. Todėl abiejų šalių ganytojai šią datą paminėti pamaldoms susirinko į buvusio agresoriaus sostinę Berlyną. Tuo jie norėjo patvirtinti savo bendrystę – juk karą pralaimėję vokiečiai patyrė ne mažesnių nuostolių.

Rugpjūčio 30 dieną šv. Mišioms Berlyno katalikų katedroje vadovavo vietos arkivyskupas kardinolas Georgas Štercinskis. Drauge su juo koncelebravo Lenkijos sostinės Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas ir abiejų šalių nacionalinių episkopatų bendros tarpusavio ryšių komisijos vadovai – Bambergo arkivyskupas Liudvigas Šikas ir Tarnovo vyskupas Viktoras Skvorcas. Tarp daugybės pamaldų dalyvių buvo Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris. (Maždaug tuo pat metu Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis ir premjeras Donaldas Tuskas kartu su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Rusijos premjeru Vladimiru Putinu dalyvavo karo pradžios sukakties minėjime Gdanske, kurio uosto teritorijoje įvyko pirmasis mūšis. Ten taip pat buvo meldžiamasi už karo aukas ir taiką dabartiniame pasaulyje.)

Pamaldų Berlyno šv. Hedvigos (Jadvygos) katedroje kalbėjęs arkivyskupas L. Šikas sakė, kad bendras vokiečių ir lenkų tikinčiųjų Antrojo pasaulinio karo tragedijos minėjimas, kaip ir kiti žingsniai susitaikymo keliu (vyskupų susitikimai, bendros komisijos ir pareiškimai), jau tapo abiejų šalių bažnytinio gyvenimo kasdienybe. Šio proceso pradžia galima laikyti 1965 metus, kai minint karo pabaigos 20-ąsias metines Vatikano II Susirinkime dalyvavę Vokietijos ir Lenkijos vyskupai apsikeitė broliškos bendrystės laiškais. (Ši iniciatyva priklauso būtent lenkų ganytojams, ir tai buvo drąsus jų žingsnis, žinant, kad tada Lenkiją valdė Maskvai ištikimas marionetinis komunistų režimas.  Oficiali sovietų politika skatino priešiškumą Vakarų vadinamiesiems „revanšistams“, be to, ir tarp vyresnio amžiaus Bažnyčios hierarchų dar buvo stiprus nepasitikėjimas. Svarbią reikšmę čia turėjo jauno, bet jau įtakingo tuometinio Krokuvos arkivyskupo Karolio Vojtylos, vėliau tapusio popiežiumi Jono Pauliumi II, ryžtingas palaikymas.)

„Su broliška pagarba ištiesiame vieni kitiems rankas ir prašome Dievo, kad daugiau niekada neapykantos blogis mūsų rankų neatskirtų“, – priminė arkivyskupas L. Šikas 1965 metų laiško žodžius. Jis pabrėžė, kad ir šioje Eucharistijos aukoje meldžiama, kad ta brolybės nuostata galiotų vokiečių ir lenkų tautų santykiuose ir ateityje: visi žmonės turi tiesti rankas taikos siekiui ir neleisti, kad jos būtų pakeltos prieš kitus. Tai nuolat turi būti primenama, žinant, kad taika yra nešama trapiuose induose, kurie gali subyrėti, atsitrenkę į pavydą ir ginčus, išdidumą ir kerštą. Arkivyskupas perspėjo taip pat dėl taikai keliančios pavojų politikos, kurioje ryškus nacionalizmo, o ne gerovės siekio visiems pasaulio žmonėms bruožai.

Pasveikinęs kitų krikščioniškų konfesijų ir kitų tikybų išpažinėjus, atėjusius į šias katalikų liturgines apeigas Berlyno katedroje, jis sakė, kad tomis pamaldomis pripažįstama kaltė ir išdavystė, prieš 70 metų atvedusi į siaubingo karo pradžią. „Mes meldžiamės už pasirengimą atleidimui ir pirmiausia už taiką Lenkijai ir Vokietijai bei Europai ir visam pasauliui, – kalbėjo arkivyskupas L. Šikas. – Taikos Dievas gali mūsų rankas sujungti ir neleisti, kad mes vėl jas pakeltume vieni prieš kitus“.

Raginimai susitaikyti ir atsiversti

Tokios pat susitaikymo bei atleidimo dvasios buvo kupina ir Berlyno katedroje sakyta vyskupo V. Skvorio šv. Mišių homilija. Jis priminė popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI išsakytas mintis, smerkiančias nacizmo, komunizmo ir kitas XX amžiaus totalitarines ideologijas kaip naujosios pagonybės apraiškas, su jų fatališkomis pasekmėmis Europai ir visai žmonijai. Kita vertus, jau pats faktas, kad po lenko Popiežiaus išrinkimo 1978 metais jo įpėdiniu  2005-aisiais buvo išrinktas vokietis Popiežius, ženklino bažnytinį postūmį į praeities tautinių pasidalijimų ir priešpriešos atmetimą Senajame kontinente. Dabar po susitaikymo ir atleidimo Vokietijos Bažnyčioje ir Lenkijos Bažnyčioje nereikia daryti kitų klaidų, tokių kaip praeities smerkimas, aukų skaičiavimas ar vertinimas, kas labiau nukentėjo.

Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus laiškų terminologija, vyskupas V. Skvorcas sakė, kad Bažnyčioje nėra vokiečių ir lenkų – visi yra viena Jėzuje Kristuje (Plg. Ko 3, 11). „Šios tiesos suvokimas visus mus mobilizuoja gilesniam bendradarbiavimui, ypač evangelizavimo, misijų ir humanitarinėje plotmėse“, – patvirtino hierarchas. Taip pat ir sunkių tarpusavio valstybinių bei tautinių santykių vertinimas turi remtis Evangelija. Bendras krikščioniškas tikėjimas, priklausymas tai pačiai šventai, katalikiškai ir apaštališkai Bažnyčiai turi aiškias pasekmes: „mes perkeliame atleidimo ir susitaikymo žodžius į abipusės meilės ir visuomeninio solidarumo veikimą kiekvieno ir visų tarnystei“, kalbėjo vyskupas V. Skvorcas. Jis linkėjo, kad tokioje dvasioje gyventų ir jaunosios kartos, kurioms taip pat reikia palaimingos taikos.

Baigiamąjį žodį Berlyno katedroje vykusiose Antrojo pasaulinio karo pradžios paminėjimo pamaldose tarė Varšuvos arkivyskupas K. Nyčas. Jis sakė, kad per karą abi labai nukentėjusios sostinės dabar vienijasi bendroje maldoje už visas smurto ir kovų aukas: „Šiandien abiejų kaimyninių šalių sostinės prašo Dievo gailestingumo, kad mes bendroje Europos tautų šeimoje visada eitume susitaikymo, draugystės ir brolybės keliu“. Jis priminė ir neseniai paskelbtos popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymą, kad susitaikymo pagrindas gali būti tik Evangelijos vertybės, tai yra jis turi būti grindžiamas meile ir tiesa. „Toliau statydami ir stiprindami mūsų Europos namus turime orientuotis į tiesą ir meilę. Šios vertybės yra tvirtas pamatas, ant kurio turi stovėti Europa, o jos dvasinis potencialas buvo ir lieka Jėzus Kristus“, – pabrėžė Varšuvos arkivyskupas.

Jis nurodė, kad panašius susitaikinimo ir atsivertimo raginimus yra išsakę ir nacių režimo kankinystę patyrę dvasininkai. Dachau konclageryje slapta kunigystės šventimus gavęs vokietis kunigas Karlas Leisneris prieš savo žūtį iš kalėjimo rašė: „O, vargše Europa, sugrįžki prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus! Jis yra gražiausių vertybių šaltinis, kurių tau taip reikia. Grįžk prie šio gaivaus tikros dieviškos stiprybės šaltinio!“ Beje, Dachau lagerio specialiai dvasininkams skirtame bloke naciai buvo internavę 2720 dvasininkų, kurių 1780 buvo iš Lenkijos ir 411 iš Vokietijos. Daugiau 40 proc. kalinių neišgyveno baisaus smurto ir teroro. Tarp išlikusių buvo lenkas kunigas Ignacas Ježas, kurį prieš mirtį 2006 metais popiežius Benediktas XVI pakėlė kardinolu.

Deportacijų skaudulys išlieka

Berlyno katedroje Antrojo pasaulinio karo tragedijos paminėjimui Vokietijos ir Lenkijos vyskupų aukotose šv. Mišiose vietos arkivyskupas kardinolas G. Štercinskis suteikė žodį svečiams. Tą pačią rugpjūčio 30 dieną šia tema jis davė interviu Lenkijos katalikų žinių agentūrai KAI. Interviu jis kalbėjo apie skaudų deportacijos klausimą. Kaip žinoma, pasibaigus karui iš dabartinių vakarinių Lenkijos ir buvusios Čekoslovakijos teritorijų buvo ištremti ten gyvenę 12–15 milijonų vokiečių: jie prarado savo gimtines, nuosavybę, neretai sveikatą ir netgi gyvybę.  1946 metais deportaciją patyrė ir tuomet dar vaikystėje buvusio kardinolo G. Štercinskio šeima, iki tol gyvenusi dabar Lenkijai priklausančioje Varmijoje.

Dabar Lenkija ir Vokietija yra to paties karinio NATO bloko narės ir priklauso Europos Sąjungai, tačiau tremtinių klausimas vis dar kelia įtampą jų santykiuose. Neseniai Vokietijos kanclerė A. Merkel pabrėžė, kad deportacija buvo nacių nusikaltimų tiesioginė pasekmė ir kad nereikia falsifikuoti istorijos. Tačiau ir dabartinėje rinkimų kampanijoje (netrukus vyks rinkimai į Vokietijos parlamentą – bundestagą) kartais tremtinių bei jų palikuonių bendrijos vėl iškeldavo klausimus dėl teisės į gimtąją žemę, kompensacijų ar buvusios nuosavybės grąžinimo. Berlyno kardinolas savo interviu pripažino, kad kaimynių – Vokietijos ir Lenkijos – susitaikymas nebus pasiektas tol, kol abi šalys nepripažins patirtos skriaudos tų milijonų žmonių, kurie per deportacijas prarado viską. „Mes turime suprasti, kad dabartinė karta nėra kalta už anuos įvykius, bet ji už juos yra atsakinga“, – sakė ganytojas.

Kardinolas G. Štercinskis paaiškino, kad čia reikia turėti omenyje ne tik vokiečių deportaciją, bet ir lenkų trėmimą iš Sovietų Sąjungos okupuotų buvusių rytinių Lenkijos teritorijų, kurios dabar priklauso Baltarusijai ir Ukrainai. Beje, pagal išankstinį komunistų planą lenkai buvo perkeliami būtent į nuo deportuotų vokiečių išlaisvintas teritorijas. Bažnyčios hierarchas pabrėžė, kad pokarinių tremtinių klausimas lieka iššūkiu visai suvienytai Europai, ir jį reikia priimti be išankstinių prietarų. Vokiečiai turi atsižvelgti į lenkų praradimus buvusiose rytų teritorijose, kaip ir Lenkijoje turi būti pripažįstamos vokiečių netektys dabar šiai šaliai priklausančiose vakarinėse žemėse. Neišsprendus šios problemos ir toliau kils nesusipratimai, galimos politinės manipuliacijos ir konfliktai.

Prievartinės deportacijos klausimas buvo paliestas ir rugpjūčio 25 dieną paskelbtame bendrame vokiečių ir lenkų katalikų vyskupų pareiškime „Gyvybingas rūpestis taika“, kurį pasirašė Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Juzefas Michalikas ir Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Robertas Coličas. Dokumente aptardami Antrojo pasaulinio karo baisumus abiejų šalių ganytojai pažymi, kad pirmiausia lenkai tapo Hitlerio ir Stalino grobikiškų veiksmų ir deportacijų aukomis. „Vėliau, karo pabaigoje, po sovietų ekspansinių naujos tvarkos Vidurio ir Rytų Europai planų ir kitų laimėtojų sprendimų (Jaltos konferencija – M. B.) daugelis vokiečių patyrė pabėgėlių ir tremtinių likimą“, – pripažįstama pareiškime.

Todėl vokiečių ir lenkų vyskupai, vieningai smerkdami visus karo nusikaltimus, jaučia pareigą pasmerkti ir pokario trėmimus: „Kartu mes negalime nepripažinti visų tų įvykių ir pasekmių vidinio ryšio“.

Pareiškimo pabaigoje jie ypač pabrėžiamas Vokietijos ir Lenkijos susitaikymo proceso europinis mastas. „Susitaikymas tarp mūsų tautų yra dovana, kurią mes galime pateikti suvienytos Europos istorijai. Net jeigu įtampos ir nesutarimai toje tautų šeimoje nėra visiškai išnykę, neturime užmiršti tos esminės pažangos, kurią pasiekėme per europinę integraciją“, – pastebi vokiečių ir lenkų vyskupai. Dėl to malda ir darbais būtina prisidėti prie taikaus Europos tautų bendrystės stiprinimo.

Apie europinį pokario susitaikymą kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI rugsėjo 2 dienos bendrojoje audiencijoje priminęs Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines. „Tautų atmintyje išliko to karo absurdiškumas ir žmogiškosios tragedijos, – sakė Šventasis Tėvas, melsdamas Dievo, kad atleidimo, taikos ir susitaikymo dvasia įsiviešpatautų visų širdyse. – Europai ir pasauliui šiandien reikia bendrystės dvasios, tad kurkime ją ant Kristaus ir Jo Evangelijos, ant meilės ir tiesos pagrindo“.

© 2009 „XXI amžius“