2009 m. rugsėjo 11 d.
Nr. 64
(1756)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kryžiuje – tikrasis Kristaus veidas

Mančiagirės kaime pastatytas „kryžius“
kaimo netektims atminti. Tai ne kryžius,
nes ant jo nėra nukryžiuotojo Kristaus.
Tokie kryžiai nešventinami. Kryžiai
ir paminklai, statomi ant kapų,
irgi turi būti su Nukryžiuotuoju

Kryžius Matuizose

Varėnos bažnyčios šventoriuje
pastatytas kryžius popiežiui
Jonui Pauliui II

Per Didžiojo penktadienio apeigas skamba giesmės žodžiai:  Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių, šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą: štai per kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį. Tuo metu, kai dėl Jėzaus mirties liūdesys apgobia pasaulį, kai ant Golgotos iškilęs kryžius kalba apie gėrio pralaimėjimą prieš blogį, Bažnyčia Kristaus kryžiaus akivaizdoje džiūgauja ir gieda: Štai per kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį. Didysis Penktadienis ir kiekvienas penktadienis yra puiki proga Kristaus kryžiaus papėdėje pamąstyti ne tik apie kryžių, iškilusį Golgotoje, bet ir apie mūsų pačių kryžius, kad jie netaptų prakeikimu, parodija, bet padėtų prasmingai eiti per šį gyvenimą.

Per amžių lietuvis matė, nešė įvairiausių kryžių – carinės Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Sovietų Sąjungos okupacija tęsėsi penkiasdešimt metų – tremtys, lageriai, katorgos, gulagai… Visa tai – lietuvio kryžiai kryželiai, paženklinti krauju, prakaitu ir ašaromis. Bet lietuvis išliko, nes prieš akis matė Nukryžiuotojo kruviną veidą. Tremtyje statė kryžius ant artimųjų kapų su Kristaus atvaizdu – su meile tikėjimui ir Kristui, nes kryžius lietuvį stiprino ir guodė jo kančioje, dalijosi su Kristumi ta kančia, kurią Jisai pats kentėjo, ir nekilo mintis ant kryžiaus pakabinti pjūklą, kirvį ar botagą.

Ir štai dabar per dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų buvo keli momentai, kai labai aiškiai matėme iškilusį kryžių. Pirmasis buvo 1990 metais, kai po Nepriklausomybės atkūrimo Kremlius užsuko visus kranelius, norėdamas parklupdyti Lietuvą ir priversti sugrįžti ten, kur ji buvo 50 okupacijos metų. Antrasis momentas – šie metai, kai beveik visos pasaulio valstybės, tarp jų ir Lietuva, atsidūrė gilioje ekonominėje duobėje. Šis sunkmetis yra kryžius, tačiau ant jo nesimato prikalto Nukryžiuotojo. Nesimato todėl, kad jo tenai nėra. Žmogus, neprotingai elgdamasis, dažnai pasistato kryžių, ant kurio nėra Nukryžiuotojo, todėl toks kryžius žmogų prislegia visu savo svoriu.

O kas dabar atnešė ir pastatė kryžių, ant kurio nėra Nukryžiuotojo? Kas atvedė ne tik Lietuvą, bet ir labai turtingas pasaulio šalis į didelį ekonominį sunkmetį? Atsakymas jau aiškus – tai padarė vienų žmonių nesąžiningumas, o kitų – godumas; vieni spausdino tuščius pinigus, o kiti juos pigiai skolinosi, tikėdamiesi susikurti prabangų gyvenimą. Žmonės panoro visas savo viltis sudėti į daiktus, kurių besaikis vartojimas tapo mados reikalu, o tikrasis kryžius su Nukryžiuotuoju – sąžiningas darbas, šventai atliekama pareiga, atsakomybė už dabartį ir ateitį, savo norų apribojimas, atlaidumas ir pagarba žmogui buvo užmiršti.

TV laidose nuolat rodomas aukštuomenės gyvenimas: prabangūs namai ir automobiliai, limuzinai, gražiausi interjerai, tik ant tų kambarių sienų nepamatysime Kristaus kryžiaus. Tai labai būdinga: ten, kur sudievinami daiktai, Kristaus kryžiui nebelieka vietos. O Europa, kaip sakė vienoje konferencijoje kun. K. Brilius MIC, „labai skaudžiai kerta krikščioniškas šaknis“, o skiedros jau byra ir Lietuvos žemelėje. Nors Seimo nariai duodami priesaiką taria: „Tepadeda man Dievas“, iš tikrųjų jie pritaria ir daro antikrikščioniškus darbus, nes nemato kryžiuje Nukryžiuotojo kruvino veido. Užtat ir į Lietuvos žmonių gyvenimą atėjo sunkmečio kryžius, tačiau ir jis gali būti išganingas, nes primena, kad niekam – nei į Pažadėtąją žemę keliavusiems izraelitams, nei tarp Europos šeimų siekiantiems įsitvirtinti lietuviams nevalia šokti aplink aukso veršį, nes jis nėra dievas, tik pražūtį nešantis stabas.

Bažnyčios liturgijoje ypatingomis progomis – Kryžiaus išaukštinimo šventėje, Kryžiaus Atradimo šventėje, o ypač Didįjį Penktadienį ypatingu būdu yra pagerbiamas Kristaus kryžius. Per apeigas kunigas laiko iškėlęs kryžių ir gieda: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“. Visi atsako: „Ateikite, pagarbinsime jį“. Prie kryžiaus prikaltas pasaulio Gelbėtojas, atėjęs pas savuosius, bet savųjų nepriimtas (plg. Jn 1). „Tie savieji – tai Izraelis – darbšti, sumani, Dievo išrinkta tauta ir, koks paradoksas, ji atmetė, net pabandė sunaikinti tą, kuris nešė jai išganymą ir laimę. Tačiau Dievas nesunaikinamas. Po Jėzaus prisikėlimo jo kryžius tapo pačiu brangiausiu ženklu, kurį krikščionys gerbia kaip meilės ir aukos ženklą. Kristaus kryžius iškilmingai skelbia, kad į Velykų rytą, į Prisikėlimą nėra kito kelio – tik Kristaus kryžiaus kelias žvelgiant į Nukryžiuotojo kruviną veidą“.

Žmogaus prigimtis natūraliai bijo kryžiaus, ir tai nestebina. Tik svarbu, kad kiekvienas būtų išmokęs kryžiaus pamoką. Skuboti bandymai greitai ir lengvai praturtėti yra ne kas kita, kaip pastanga apsidrausti nuo galimų kryžių, nes dideli pinigai sukuria tariamą saugumą. Deja, jie neturi galios išgelbėti žmogų nuo kančios. Jie veikiau kančią priartina.

Perdėtas malonumų ieškojimas, ypač nuodėmingų, taip pat yra bėgimas nuo kryžiaus. Per pramogas žmogus bėga nuo jį slegiančios vienatvės, ieškodamas malonumų bando paskandinti tuščią ir neprasmingą gyvenimą. Alkoholizmas ir narkotikai yra pats apgaulingiausias kelias bėgant nuo kryžiaus.

Deja, panašiais būdais nuo kryžiaus neįmanoma pabėgti. Visokiu pavidalu mus aplankantis kryžius netenka savo žudančios galios, kai yra paimamas, apkabinamas ir nešamas drauge su Kristumi. Laimingiausi yra tie žmonės, kurie nebėga nuo kryžiaus, bet išeina jo pasitikti.

Didįjį Penktadienį Kristaus kryžių pagerbiame apeigomis, tačiau tikrasis kryžiaus pagerbimas vyksta per visus metus kiekvieno mūsų konkrečiame gyvenime. Ir nuo mūsų priklauso, ar tas kryžius bus išaukštintas, ar paniekintas. Mokykimės kryžiuje matyti Kristaus veidą. Bet, deja, šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje daug tautos vyrų ir moterų nebemato ar nenori matyti kryžiuje Kristaus veido, užtat ant jo galima prikabinti puodukų, šakučių, susprogusių sprogmenų ir ramiai filosofuoti: „kaimo tragedija, – juk ir mene ant kryžiaus vaizduojama replės, vinys, plaktukas“… Taip, vaizduojama, bet tie visi daiktai prisidėjo prie Išganymo. Vinimis Kristus buvo prikaltas. O kuo prie išganymo prisidėjo sviedinio skeveldra? Ji atnešė mirtį ir sunaikinimą, o ne išvadavimą. Gerbiamieji, ar tai nepanašu į Izraelio vaikus, išvestus iš Egipto nelaisvės, kur jie patyrė nepriteklių, alkį, troškulį, nusisuko nuo Dievo ir nusiliedino auksinį veršį iš metalo. Ir kai menininkas, skulptorius nemato kryžiuje Kristaus sukruvinto veido, tada ir kyla jam tokios mintys, kad galima ant kryžiaus sukabinti viską. Tai kryžiaus paniekinimas:  „O kaip prie tokio kryžiaus melstis“, – sakė vyskupas Juozas Tunaitis.

 Mokykimės iš paties Kristaus, kaip susitvarkyti su savo kasdieniais kryžiais. Mokykimės savo varguose ir išbandymuose neužsidaryti savo kančioje, bet maldoje atsiverti Dievo veikimui. Mokykimės maldoje kalbėtis su Dievu, su Švč. Motina Marija, kaip tai darė šviesiausi mūsų tautos vaikai: „Marija, tavo gailestingumo šaukiuosi... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski skausmu ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui“. Žmonės, mokantys panašiai melstis, sugeba krikščioniškai pakelti didžiausius išmėginimus, pagundas, nugali liberalizmą savyje ir taip gražiausiai pagerbia  paties Kristaus kančią bei kryžių.

Kun. Algis Vaickūnas,
Kabelių ir Marcinkonių parapijų klebonas

Kun. Valentinas Virvičius,
Varėnos parapijos klebonas dekanas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija