2009 m. rugsėjo 25 d.
Nr. 68
(1760)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tiesa padarys mus laisvus

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Aukoja šv. Mišias Vytauto bažnyčioje

Ruošiasi laidai Vatikano radijuje

Lietuvių audiencijoje pas popiežių
Joną Paulių II

Kun. Vytauto Kazlausko Primicijos
Liudvinavo šv. Liudviko bažnyčioje,
1944 m. liepos 2 d.

Vatikano Šv. Petro bazilikos fone

Antroje eilėje centre – su studijų
draugais ir vyskupu Vincentu Padolskiu

Su vyskupu Pranciškumi
Braziu ir seserimi vienuole

Atostogų metu

Su bičiuliais Romoje, svečiuojantis
mons. Alfonsui Svarinskui

Kaune, Benediktinių kiemelyje,
su vaikų šeimyna

Kryžiaus šventinimo tėviškėje,
Avikiluose, iškilmėse ,1991 09 15

Su vaikais gimtuosiuose namuose
įkurtame vaikų darželyje

Avikiluose, prasidėjus statyboms.
Dešinėje – klierikas
Renaldas Šumbrauskis

Iš kairės: kunigai Vytautas Kazlauskas,
Vincas Bartuška, Jonas Patašius
ir Kazimieras Senkus su vyskupu
Vincentu Padolskiu (centre)

Vytautas Kazlauskas (antros
eilės centre) su studijų draugais
ir kardinolu Pizzardo Popiežiškosios
Lietuvių šv. Kazimiero
kiemelyje Romoje 1947 05 01

Su artimiausiais bičiuliais Romoje

Atostogų akimirkos

Viešnagė JAV. Dešinėje – sesuo
Marytė, 1961 m.

Pirmąkart sugrįžus į Lietuvą 1989 m.
vasario pabaigoje pasitiko sesuo Stasė

Gimtieji namai, sesers Albinos
išsaugoti nuo melioracijos

Aukoja šv. Mišias tėviškėje.
1989 m. rugpjūtis

Su VDU akademine bendruomene

Svečiuose pas kardinolą
Vincentą Sladkevičių

Rugsėjo 25 dieną šv. Mišių aukoje melsimės už ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktoriaus mons. prof. dr. Vytauto Kazlausko vėlę, prisiminsime jo vienerių metų išėjimo amžinybėn sukaktį, kalbėsime apie šį iškilų mūsų tautos sūnų, savo gyvenimą pašventusį Tėvynės ir Bažnyčios labui, besilaikiusį Viešpaties žodžio ir pagal jį kukliai gyvenusį.

Vytautas Kazlauskas gimė 1919 m. rugsėjo 5 dieną Avikilų kaime, Liudvinavo parapijoje. Jis buvo vienas iš vienuolikos vaikų gausioje ūkininkų Motiejaus Kazlausko ir Barboros Baronaitės šeimoje. Mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje, Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose.

Šeima – pirmoji mons. V. Kazlausko mokykla. Čia buvo puoselėjamos religinės ir tautinės tradicijos. 1926 metais mirus vyrui jauna našlė liko su devyniais vaikais, du iš jų mirė dar kūdikiai. Vyresnieji ne tik ūkio darbuose triūsė su mama, bet ir rūpinosi jauniausiais, ypač auklėjimu, mokslais. Darnia našlės Kazlauskienės šeimyna gėrėjosi visi kaimynai.

Vytautas buvo stropus, pavyzdingas mokinys, o namuose netrūko išmonės išdaigoms. Baigęs pradžios mokslus, mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, kur ypatingas dėmesys buvo skiriamas asmenybės ugdymui. Vytautui mokslai sekėsi, ideologiškai bręsti padėjo ateitininkija. Apie pasiryžimą stoti į Vilkaviškio kunigų seminariją namiškiai sužinojo tik jam baigus gimnaziją. Vėliau, jau būdamas kunigas, rašė: „Tikėjimas kiekvienam mūsų visada yra pati svarbiausia, aktualiausia gyvenimo problema. Jį galbūt išmokome dar ant motinos kelių, jis tapo mūsų kasdieninių maldų, o gal ir krikščioniško gyvenimo dalimi. Tikėjimo tiesų gilesnis pažinimas kiekvienam mūsų gali turėti lemiamos reikšmės“.

1939-aisiais įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Tie metai Lietuvai ir pasauliui buvo didelių sukrėtimų pradžia. Mokslo metus seminarijos vadovybė pradėjo baimindamasi, ar galės juos užbaigti ramiai ir sėkmingai.

1940 m. rugsėjo mėnesį V. Kazlauskas pradėjo akademinius mokslo metus Kauno kunigų seminarijoje. Paskaitos vyko įvairiose bažnytinėse patalpose, dažniausiai zakristijose, prel. Blažiejaus Čėsnio bute. Vokiečių okupacijos metais mokslus tęsė Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kur po ilgų vyskupo bei kurijos pastangų pavyko atgauti dalį seminarijos rūmų.

Vytautas Kazlauskas, Viktoras Skilandžiūnas, Vladas Delininkaitis, Juozas Domeika, Stasys Šivokas buvo paskutiniai prieš antrąją sovietinę okupaciją 1944 m. gegužės 7 dieną senojoje Vilkaviškio Katedroje vysk. Vincento Padolskio įšventinti kunigai. Kun. V. Kazlauskas pirmąsias iškilmingas šv. Mišias 1944 m. birželio 2 d. aukojo Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčioje. Atminimo paveikslėliui jis pasirinko poeto Bernardo Brazdžionio eiles:

Tikiu, kad Tu, o Dieve, iš karo ir žudynių tautų tautas vedi.

Kaip kūdikį, pro prarają ir manąją tėvynę išvedęs tarsi: auk, žydėk!

Šį posmą jis ne kartą kartojo pamoksluose. Po iškilmingų šv. Mišių Liudvinavo bažnyčioje Avikiluose į sode surengtą agapę kunigo Vytauto garbei susirinko visa Kazlauskų giminė, kaimo gyventojai ir draugai. Vos susėdus už stalų, vieškeliu pakilo dulkių kamuoliai, riaumojo tankai. Šeimininkės suskubo valgius pernešti į trobą. Šventinė nuotaika pynėsi su džiaugsmu ir liūdesiu.

Kun. V. Kazlauskas buvo paskirtas į Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią vikaru. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje frontas priartėjo prie Pajevonio valsčiaus. Aidėjo kulkosvaidžių ir artilerijos salvės, vienas kitas lėktuvas numesdavo bombų. 1944 m. rugpjūčio 20 dieną Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Šv. Joakimo atlaidai. Savo dienoraštyje kun. V. Kazlauskas rašė: „Tik nuėjus į bažnyčią pakvietė mane pas ligonį. Turėjau progos pamatyti pabėgėlių gyvenimą. Pušynėlis pilnas pristatytas vežimų. Čia galėjai rasti žmonių iš įvairių vietovių. Vieni jau visas mėnuo varinėjami iš vienos vietos į kitą, apsipratę su pabėgėlių likimu, klusniai laikėsi vokiečių žandarų nurodymų. Kiti, kurie gal tik pirmą naktį ne namuose nakvojo, dairėsi į šalis ir žiūrėjo, kur geriau iš voros pasprukti. Sutikau čia pažįstamų nuo Lankeliškių, Akmenynų ir kitų vietovių (…) Grįžau iš miškelio pilnas paradoksiškų minčių apie tremtinį, paliekantį savo prakaitu sukurtą tėviškę, apie jaunystę, nykstančią apkasuose ir ligos patale…

1944 m. spalio 16 diena. Jau visa savaitė gyvenom 5–8 km nuo fronto. Paskutinėmis dienomis, o ypač naktimis, kanonada buvo tokia stipri, kad nebuvo abejonės, jog bolševikai pradeda ilgai rengtą puolimą. Buvo beveik aišku, kad tas puolimas jiems pavyks, nes vokiečių pusėje nepastebėta didesnio jėgų susitelkimo. Iš vakaro buvau užprašytas atlaikyti šv. Mišias pas kaimyną. Nuėjau anksti, žmones radau belaukiančius. Visą valandą klausiau išpažinčių. Tai buvo paskutinės mano šv. Mišios paliekant Lietuvą. Nors to nenujaučiau aiškiai, bet didžiausias jose prašymas buvo globoti tėvynę ir vargšus žmones, kurie stovi prieš tokią neaiškią, baisią ateitį…“

Iš Totorkaimio kun. V. Kaz-lauskas, nepalikdamas sergančio kun. Pijaus Brazausko, jo sesers Albinos, su kun. A. Bielskumi ir seserimi Maryte traukėsi į Vakarus… su viltimi grįžti atgal į Lietuvą. Deja, įvyko priešingai – Vytautas atsidūrė Austrijoje, o sovietams artėjant, teko trauktis tolyn – į Bavariją.

Jau būdamas emigracijoje kun. V. Kazlauskas 1945–1946 metais gilino teologijos, sociologijos ir pedagogikos žinias Insbruko universitete.

Sužinojęs, kad lietuviams sudarytos sąlygos studijuoti Romoje, nakčia su kun. V. Delinin-kaičiu perėjo Italijos sieną ir atvyko į Romą. Studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete ir 1950 metais apsigynė disertaciją „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 metais ir jos vertinimas pagal bažnytinį ir socialinį mokymą“. Rašė ją vokiečių kalba, vadovavo prof. Gustavas Gundlachas, konsultavosi su prel. M. Krupavičiumi.

1950 m. birželio 15 dieną prel. M. Krupavičius su V. Sidzikausku ir J. Brazaičiu atvyko į Romą, čia juos priėmė popiežius Pijus XII. Tais metais iš Vokietijos į Romą atvyko vysk. V. Padolskis. Kai kurie Romoje gyvenę kunigai jau buvo išvykę ar rengėsi emigracijai į kitas šalis. 1950 metų pavasarį kun. V. Kazlauskas jau buvo apgynęs disertaciją, planavo vykti į JAV. Planai radikaliai pasikeitė, kai vyskupai V. Padolskis, P. Būčys, V. Brizgys dr. V. Kazlauską įtikino, kad jis privalo likti Romoje ir imtis Vatikano radijo lietuviškų programų vedėjo pareigų. Nors šioje srityje neturėjo jokios patirties, ryžosi imtis darbo iš patriotinių paskatų, nes bendraminčiai ir bendramoksliai kovojo Lietuvos miškuose: brolis Vincas 1948-aisiais žuvo Sibiro platybėse, Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius, su kuriuo gyveno viename kambaryje besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, taip pat paaukojo gyvybę vardan Lietuvos laisvės. Kun. dr. V. Kazlauskas atsisakė dėstytojo pareigų Great Falls Montana kunigų seminarijoje ir nuo 1950 m. liepos 1 dienos pradėjo dirbti Vatikano radijo lietuviškų programų vedėju ir buvo vienintelis darbuotojas. Vatikano radijo vadovybė skyrė laiką, teikė technines paslaugas, o programas rengti ir transliuoti turėjo patys lietuviai savo lėšomis. Kun. dr. V. Kazlauskas suprato, kad Lietuvos okupacijos sąlygomis pagrindinį dėmesį reikia skirti informacijai apie pasaulyje vykstančią ideologinę kovą su komunizmu. Antireliginei propagandai atremti reikėjo ieškoti naujų formų, vengti agitacinio tono.

Buvo sutarta su VLIK’o vadovybe, kad ši atsiųs reikiamą medžiagą Vatikano radijo lietuviškoms programoms ir teiks subsidijas už transliuotą informaciją. VLIK’o Radijo skyriaus vadovybė tą pačią medžiagą išsiuntinėdavo visoms lietuviškoms radijo tarnyboms. Kun. dr. V. Kazlausko netenkino šios tarnybos teikiamos žinios ir apžvalgos. Jis siekė, kad laidos būtų aktualios, informatyvios, netoleruodavo net ir mažų suklydimų.

1954 m. spalio 21 dieną VLIK’o Radijo skyriaus vedėjui prof. G. Gailai parašė: „VLIK’o radijo skyrius neturi nė mažiausio supratimo apie mūsų darbo sąlygas ir galimybes. Atsiųstomis politinėmis satyromis pasinaudoti negalėjome. Jos per ilgos, silpnos tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, o priešreliginės propagandos komentarams trūksta gilesnio problemos įžvalgumo. Atkartodami komunistinius argumentus ir neatskleisdami jų melo ir apgaulės, mes tik pasitarnautume komunistinei ideologijai“.

Anot kun. dr. V. Kazlausko, „svarbiausia – griauti komunistinės ideologijos pagrindus, komunistinį pasaulio, žmogaus ir bendruomenės suvokimą. Kur kitur, jei ne krikščioniškoje moralėje atrandame harmoniją ir grožį, kuris pajėgtų puoselėti ateities viltis komunistinę priespaudą kenčiančiose gyventojų širdyse“. Šią poziciją kun. dr. V. Kazlauskas ne kartą gynė susirašinėdamas su VLIK’o vadovybe.

Po ilgų diskusijų VLIK’o Informacijos tarybos valdytojas M. Gelžinis apgailestavo, kad bendradarbiavimas su Vatikano radijo lietuviškų programų vedėju „nebuvo paslaugus ir nuoširdus. Mes neturime teisės pretenduoti į vedamos programos pobūdį ir stilių. Gerai, jei mūsų teikiama informacija nors dalinai pasinaudosite. Mes privalome prisiderinti prie bendros Vatikano radijo linijos, kuri yra antikomunistinė ir geriausiai patenkina sovietų pavergtos lietuvių tautos aspiracijas“.

VLIK’o teikiamos subsidijos nepakako – pagelbėjo vysk. V. Brizgys, prel. J. Balkūnas, kan. J. Končius. 1960 metais kūrėsi Lietuvos katalikų religinės šalpos (LKRŠ) centras Brukline. LKRŠ reikalų vedėjas kun. Stasys Raila ypatingą dėmesį skyrė Vatikano radijo lietuviškoms programoms, suprato kun. dr. V. Kazlausko vaidmenį šių laidų populiarumui.

Jau prieš II Vatikano Susirinkimą KGB aktyviai ėmė vykdyti specialias kontražvalgybos operacijas prieš Vatikaną, išeivijos dvasininkus. Sovietų pareigūnus erzino laidos apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje. Maskvos žvilgsnis nukrypo į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto, į Vatikano radijo lietuviškas programas. To meto kun. dr. V. Kazlausko pozicija atsispindi jo laiške, rašytame vysk. V. Brizgiui 1963 metais: „13 metų rengdamas radijo programas, jų tikslą ir prasmę išnešiojau giliai širdyje, permąstydavau maldoje, kurią kasdien paaukoju Dievui šv. Mišių aukoje. Troškimas įvykdyti Dievo valią ir kuo nors patarnauti persekiojamai lietuvių tautai, nuolatinė Dievo pagalba man davė jėgų ištverti sunkiausius momentus. Tikiu, kad tokioje pat dvasioje ir ateityje nugalėsiu pasitaikančias kliūtis…“

Kun. dr. V. Kazlauskui stiprybės iš tikrųjų prireikė. Ne veltui sovietiniai pareigūnai tvirtino, kad lietuviškos Vatikano radijo laidos buvo viena priežasčių, dėl kurios Lietuvoje atsirado Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių sąjūdis.

Tuo laiku Šventasis Sostas bandė užmegzti dialogą su Rytų ir Vidurio Europos kraštais, taip pat ir su Sovietų Sąjunga. Siekta pagelbėti vietinėms Bažnyčioms, pagerinti jų padėtį, rūpintasi galimybe paskirti tinkamų vyskupų.

Maskva siekė, kad Vatikano radijo laidos į Lietuvą būtų nutrauktos arba jose būtų kalbama tik religijos temomis. Tuo tikslu 1967 m. kovo mėnesį iš Lietuvos į Romą atvyko dvasininkų delegacija – J. L., Č. K., R. K. bei latvių vysk. Vaivods su sekretoriumi. Jų misijos tikslas – kad „lietuviškos radijo programos nesikištų į politiką, transliuotų temas religine tematika“. Anot dr. V. Kazlausko, „kalbėjom tris kartus atvirai, bičiuliškai. Nė vienas jų manęs asmeniškai nelaikė savo priešu. Kalbantis su visais drauge apie politiką, jie varžėsi, bet atskirai – buvo daug nuolaidesni.

Vienas jų siūlė apsiriboti tik katekizmo klausimais, kitas aiškiai pasakė: jei netransliuosite žinių iš lietuvių gyvenimo, niekas Lietuvoje neklausys lietuviškų programų. Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

Įvertindamas kun. dr. V. Kaz-lausko pastangas siekiant lietuviškų laidų kokybės ir kiekybės, siekiant suburti vis daugiau atsidavusių šiam reikalui dvasininkų laisvajame pasaulyje, 1967 metais kun. S. Raila rašė: „Puikiai suprantu Tavo nuotaiką dirbant šį šventą Lietuvos persekiojamos Bažnyčios gynimo darbą. (…) Todėl Tau nereikia dėkoti už atsiųstą straipsnelį, informaciją ar subsidiją, bet mes visi turėtume dėkoti Tau ir visiems bendradarbiams. (…) Žemaitiškai tariu ačiū už tai, ką veiki Lietuvos ir Lietuvos Bažnyčios labui. Jei ne Tavo žodis ir rūpestis, tai būtumėm visiški vargšai informacijos atžvilgiu. (…) Jūs esate visų mūsų, ypač dvasininkų, šviesos ir tiesos skelbėjas, kai mes patys negalime… Tad tokiu ir pasilik!“

Maskva vedė propagandą prieš Katalikų Bažnyčią panaudodama kultūrinį bendradarbiavimą su išeivija. Dialogui su Vatikanu panaudojo žinomą komunistą Vladą Niunką, kuris atvyko į Romą neva studijuoti. Tiesioginis jo tikslas buvo informuoti apie nuotaikas Vatikane, vadovaujančius asmenis, sekti lietuvių dvasininkų veiklą. Jis, žinoma, pasisakė prieš Vatikano radijo lietuvišką programą, prikišo, kad leidžia kalbėti VLIK’o pirmininkams Vasario 16-osios proga, leidžia sakyti pamokslus vysk. V. Brizgiui. V. Niunka savo straipsnį prieš VLIK’o pirmininką dr. K. Valiūną išvertė į italų kalbą ir išspausdino viename žurnale.

1967 metais Vatikano radijo lietuviškose programose pagrindinę vietą užėmė Vasario 16-osios minėjimai laisvojo pasaulio lietuvių kolonijose, buvo atkreiptas dėmesys į VLIK’o veiklos planus bei pasirengimus nepriklausomybės atkūrimo 50-mečio sukakčiai, perduotas komunikatas apie Podgorno vizitą į Vatikaną. Kun. dr. V. Kazlauskas visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje dalijo į du etapus: prieš „Kronikos“ gimimą ir po „Kronikos“ gimimo – ante Chronica nata ir post Chronica nata. Per ilgus dešimtmečius planingai organizuota sovietinio melo propaganda davė vaisių tiek tautos viduje, tiek tarptautinėse sferose. Gerai parinkti ir parengti KGB agentai vis dažniau lankydavosi Romoje, o kai kurie nuolat gyveno ir ieškojo ryšių ir net draugystės su Vatikano ir apskritai Bažnyčios žmonėmis. Deja, ne vienam tai pasisekdavo.

Užsienio lietuviams, dirbantiems informacijos srityje, buvo vis sunkiau atkreipti viešosios pasaulio opinijos dėmesį į tikrąją padėtį Lietuvoje, į Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimus ir tikrąsias lietuvių tautos aspiracijas. Ne kartą tekdavo išgirsti priekaištus, išreikštus beveik KGB agentų žodžiais: „Lietuvą jūs palikote prieš kelis dešimtmečius. Užsienio lietuvių ir tautos siekimai šiandien jau neturi nieko bendro. Lietuvai bus geriau, jei suprasite, kad dabartinė padėtis yra nepakeičiama, ir jei ieškosite bendros kalbos, dialogo, o gal ir bendradarbiavimo“.

Tokioje atmosferoje gilėjo pesimistinės nuotaikos, apėmė nusiminimas. Drąsą palaikė tiktai tikėjimas. Vatikano radijo lietuviškos programos teikė vilties, kad sudygs naujo atgimimo sėkla.

Ir štai pasklido žinia apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pasirodymą. Prasidėjo nauja era. Vatikano radijas tapo lyg garsiakalbis, per kurį „Kronikos“ žinios buvo skleidžiamos visoje Lietuvoje. „Kartais paskambindavau mons. V. Kazlauskui, kad priminčiau Valstybės sekretoriato rekomendacijas. Tačiau mons. V. Kaz-lauskas laikėsi radikalios pozicijos ir sunkiai priimdavo Vatikano radijo vadovybės nurodymus. Gerbiau ir gerbiu jo laikyseną“, – prisimena kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Mons. V. Kazlauskas, perduodamas Vatikano radijo lietuviškas programas sovietiniais metais, buvo laisvės šauklys, diplomatas, skelbė Lietuvai Bažnyčios mokslą, informavo apie tikinčiųjų persekiojimus, gynė žmogaus prigimtinę teisę į sąžinės laisvę.

Vatikano radijo laidų lietuvių skyriui monsinjoras vadovavo 38 metus ir 2 mėnesius. Parengė radijo paskaitų ciklus tikėjimo pagrindų, apologetikos, žmogaus teologijos, religijos ir moralės bei kitomis temomis. Jis dalyvavo Italijos lietuvių visuomeninėje veikloje: buvo Italijos lietuvių bendruomenės sekretoriumi, keletą kartų vadovavo Italijos lietuvių kunigų sąjungai, apie dešimt metų buvo programavimo Tarybos narys, ketverius metus koordinavo Europos šiaurės rytų grupės darbus. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose ir Europos lietuvių studijų savaitėse skaitė paskaitas įvairiomis temomis. 1980 metais kun. V. Kazlauskui suteiktas monsinjoro titulas.

1989 m. vasarį pirmą kartą po 45-erių metų jis sugrįžo į tėvynę, o kai tų pačių metų rugpjūtį antrą kartą grįžo į tėviškę, brandino mintį sukurti natūralios šeimos modeliu paremtą našlaičių globos ir ugdymo sistemą. „Kai subrendo mintis grįžti į Lietuvą, kai gavau pakvietimą dėstyti religijotyrą Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus kvietimą dėstyti socialinį Bažnyčios mokslą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, susirūpinau, ką galėčiau parvežti į Lietuvą, – tada mąstė monsinjoras. – Gal kokią deficitinę prekę, gal knygą? Svarbiausia man rūpėjo parvežti kokią nors idėją, kuri būtų subrandinta, išmėginta Vakaruose ir galėtų būti pritaikyta Lietuvoje“.

1990 metais mons. V. Kaz-lauskas sugrįžo į Lietuvą ir įkūrė SOS vaikų kaimų draugiją Lietuvoje, kuri 1993 metais buvo priimta į tarptautinę vaikų kaimų organizaciją SOS Kinderdorf International. Buvo vienu iš steigėjų, dvasios vadu ir pirmininku 1991 metais įkurto labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“. Šio fondo rūpesčiu monsinjoro tėvų žemėje įkurti Marijampolės „Vaiko tėviškės namai“ ir Kauno „Vaiko tėviškės namų šeimynos“.

1990–1997 metais mons. V. Kazlauskas VDU Katalikų teologijos fakultete ir Kauno kunigų seminarijoje dėstė religijotyrą ir krikščioniškąjį mokslą, keletą metų ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas, dėstė Lietuvos žemės ūkio universitete, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre. 1992 metais jam suteiktas profesoriaus titulas. 1991–1995 metais buvo VDU kapelionu. Greta šių pareigų, 1992–1994  metais dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi.

Tuo metu monsinjoras laiške kun. A. Bukauskui rašė: „Eidamas Laisvės alėja Kaune dažnai prisimenu, kaip prieš 50 metų čia mes, seminaristai, vaikščiojom. Tu laimingai išnešei savo gyvybę iš Lukiškių kalėjimo. Paskui susitikom ir drauge gyvenom Vilkaviškyje. Vokietija, Amerika, Roma… Nepaisant visų negandų, Kaunas pasiliko savas ir mielas miestas. Kai tik atlieka valandėlė laiko, bėgu į Nemuno ir Neries santaką, kur tiek žalumos, tyras oras, savi lietuviški veidai.

Baigiam studijų metus. Pats netikėjau, kad tokį darbų krūvį dar pajėgsiu nešti. Kunigų seminarija, Vytauto Didžiojo universitetas, Medicinos akademija ir kt. Dėstau religijotyrą ir socialinį Bažnyčios mokslą. Gerai, kad iš anksto šiek tiek pasirengiau Romoje, nes dabar pasirengimui paskaitoms lieka labai mažai laiko. Turėjau labai gerų studentų. Kiti kažkaip apsnūdę, abejingi. Tačiau atgimimas skleidžiasi nesulaikomas“.

Kardinolas V. Sladkevičius 1999 metais sveikino mons. V. Kazlauską 80-ojo gimtadienio proga ir dėkojo Dievo Apvaizdai, kad „leido susitikti pirmaisiais tarybinės okupacijos metais Kauno kunigų seminarijoje, kad žavėjote mane savo ramumu, logišku mąstymu ir gražia suvalkietiška tarsena. Seminariją baigus mūsų keliai išsiskyrė. Ilgai neteko susitikti, bet mielą Jūsų balsą išgirdau per Vatikano radiją. Didelį įspūdį darė Jūsų ruošiamos laidos, kuriose atsispindėjo gilaus tikėjimo dvasia ir išmintis. (…) Sveikindamas Jus, mylimas prelate, garbingo asmeninio jubiliejaus proga noriu palinkėti šv. Pauliaus žodžiais: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpažinai daugelio liudytojų akyse“. (1 Tim, 6, 12)

Mons. V. Kazlauskas, rodos, niekada nepavargdamas perteikė savo žinias studentams, įkūrė našlaičių globos organizaciją, surinko publikuotus spaudoje svarbesnius mokslinius darbus ir sudėjo juos į knygą „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“.

Apvaizdos buvo lemta, kad amžinojo poilsio atgulė šalia mylimo savo mokytojo prel. M. Krupavičiaus Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

Minėdami mons. V. Kazlausko mirties pirmąsias metines įsiklausykime į vysk. V. Brizgo 1960-aisiais metais rašytus žodžius: „Mielas Vytautai, esame kunigai tremtiniai laisvėje. (…) Visame pasaulyje lietuviai labai gražiai vertina Tavo darbą Vatikano radijuje. (…) Tau teko nelengvas darbas kasdien paruošti žodį tautai Tėvynėje. Ar kada susimąstei, kad joks kitas Lietuvos kunigas neturi šios pareigos ir tokios garbės. Mano sąlygomis ir man tai neprieinama. Atmink, kai pavargsti ir sėdi ruošti tarti žodį, tau padės tęsti darbą Tėvynės ir pareigos šauksmas. Kol mane Dievas laikys šioje žemėje, Tavo darbui dėmesio negailėsiu…“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija