| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atverta kunigo širdis Vida URBONIENĖ
Šis rugsėjis Šiaulių vyskupijos Skaistgirio Švento Jurgio parapijos klebonui kun. Jordanui Urbonui penkiasdešimtasis. Aukodamas šv. Mišias klebonas dėkojo Dievui už kunigystės dovaną, priminėjo gausaus svečių būrio sveikinimus. Matyt, taip jau likimo buvo lemta, kad ilgokai klaidžiojęs gyvenimo labirintais, jis vis dėlto pasirinko kunigo kelią ir prieš devyniolika metų Kauno Arkikatedroje Bazilikoje kardinolo Vincento Sladkevičiaus buvo įšventintas kunigus. Su kun. J. Urbonu kalbėjomės apie kunigystės dovaną. Kas jums yra kunigystė? Darbas, pašaukimas Žinoma, pašaukimas. Be pašaukimo kelio į kunigystę nėra. Nuo vaikystės pamaldi močiutė prašė Dievo pakviesti mane tarnauti jam. Net gimtosios Viekšnių parapijos šviesaus atminimo klebonas Jonas Ilskis po egzaminų ruošdamas mūsų būrelį Pirmajai Komunijai palinkėjo man tapti kunigu. Matyt, jau tada jis įžvelgė manyje Kristaus pašaukimą būti Dievo tarnu. Baigęs mokyklą, pasukau kitu keliu pasirinkau veterinarijos felčerio specialybę ir išvykau mokytis į Gruzdžių technikumą. Ir tik 1985 metais Kristaus buvau pašauktas tapti Dievo tarnu ir nebesipriešinau galutinai paklusęs jo valiai įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Prabėgo devyniolika metų. Teko dirbti skirtingose Lietuvos vietose, bendrauti su kelių parapijų tikinčiaisiais. Kuri parapija liko mieliausia? Parapijų neskirstau esu pašauktas skelbti Dievo žodį, Meilės evangeliją kiekvienam sutiktam žmogui. Vienų parapijų tikintieji pamaldesni, kitų mielaširdingesni, trečių dosnesni. Visose parapijose sutikau nuoširdžių, Dievą mylinčių žmonių, kuriuos su meile prisimenu. Kiekvienam žmogui būna gyvenime silpnumo akimirkų. Kaip įveikiate jas? Silpnumo akimirką žvilgsnį kreipiu į Nukryžiuotąjį, nes iš jo ateina stiprybė ir pagalba nugalėti nuodėmę. Kas rytą prieš šv. Mišias adoruoju Eucharistiją. Nėra tos dienos, kad į rankas nepaimčiau Rožinio ir Šventojo Rašto iš jų plaukia didžiulė jėga, gelbstinti nuo žmogiškųjų silpnybių. Dažnai prisimenu šv. Augustino žodžius: Ir kunigas turi pripažinti savo nuodėmingumą. Jei nepripažinčiau savo nuodėmingumo, tai skęsčiau puikybėje, kuri anksčiau ar vėliau sugriautų mano dvasinį rūmą. Dar kartą kartoju: Nukryžiuotasis, Rožinis ir Šventasis Raštas yra mano pagalbininkai semiantis stiprybės silpnumo akimirkomis. Dažnai tenka girdėti, kad jaunimas blogas, neišauklėtas. Ar ir Jums taip atrodo? Ką pasakytumėte apie Skaistgirio jaunimą? Blogo jaunimo nėra yra tik blogas auklėjimas. Skaistgirio parapijos jaunimas mandagus, noriai padedantis, o aš visuomet išskėstomis rankomis jo laukiu. Laukiu jaunimo atvertomis širdelėmis, laukiu su sumanymais, kuriuos mielai paremiu. Štai Skaistgirio vidurinės mokyklos jaunimo grupelė, lydimi mokytojos Editos, jau antrus metus išsiruošia į piligriminius žygius. Argi ne gražu? Aš džiaugiuosi jaunimu ir jo nepeikiu. Daug ką jaunimas pasiima iš šeimos. Tik gražiais gyvenimo pavyzdžiais, neatstumiant nė vieno reikia auklėti augantį jaunimą. Tada ir nereikės sakyti, kad jaunimas blogas. Skaistgiryje Jūs jau penktas rugsėjis. Ką galėtumėte pasakyti apie šią parapiją? Šiltai mane sutiko šios parapijos tikintieji prieš penkerius metus. Nuoširdžiai bendraujame iki šiol. Šioje parapijoje sutikau nuoširdžių, darbščių, kilnių, meniškos sielos žmonių, kurie šviečia Viešpaties duota šviesa. Skaistgirio parapijos parapijiečiai ypač dosnūs savo aukomis jie remia ne tik mane, kleboną, bet ir mielai atsiliepia į kiekvieną gerumo akciją. 2009 metai popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Kunigų metais. Kuo pasauliečiai galėtų prisidėti prie šio šventimo? Pirmiausia į kunigą reikia žvelgti su didžiule meile juk ir jis yra žmogus su visomis žmogiškomis silpnybėmis. Gražiausia pagalba ir dovana man būtų malda. Vietoj kritikos, susvetimėjimo prašau tik vieno pagarbos artimajam. Jubiliejaus proga netrūko sveikinimų. O ką Jūs, peržengęs gyvenimo jubiliejaus slenkstį, palinkėsite pasauliečiams? Pirmiausia Dievo palaimos, kad ji šviestų visų pasauliečių tiek tikinčių, tiek ir netikinčių širdyse. Norėčiau, kad neapykantą pakeistų tikėjimas, meilė ir viltis. Praėjęs penkiasdešimt metų gyvenimo keliu žinau, kaip Dievas nuostabiai veda žmogų link savęs. Nors kelias akmenuotas ir erškėčiuotas, bet aš jaučiu Dievo ranką ir Marijos globą. Kiekvienas, nesvarbu, kiek jums metų, imkite į rankas Šventąjį Raštą ir skaitykite, nes iš jo pasisemsite gyvenimo prasmės. Ačiū už pokalbį.
Skaistgirys, Šiaulių rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |