2009 m. spalio 7 d.
Nr. 70
(1762)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Teatras pasitiko 89-ąjį sezoną

Pokalbis su Kauno valstybinio dramos teatro vadovu Egidijumi Stanciku

Kauno valstybinio dramos
teatro vadovas Egidijus Stancikas
Autoriaus nuotrauka

Po režisieriaus Gintaro Varno išėjimo teatras dirba be meno vadovo. Ar yra numatytas koks nors kandidatas į Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovo vietą?

Gintaras Varnas buvo idealus režisierius, dirbęs sunkiomis sąlygomis  Kauno valstybiniame dramos teatre. Jam būnant meno vadovu ir pradėta teatro rekonstrukcija, kuri laikinai atėmė didžiąją sceną. Šis genialus režisierius nepabūgo eksperimento dirbti mažose, kamerinėse erdvėse ir savo užduotį įvykdė puikiai. Deja, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, teatrui dar vadovaujant Inai Pukelytei, režisierius Gintaras Varnas paliko mūsų teatrą.

Šį sezoną mes sudarėme dviejų metų darbo sutartį su režisieriumi Artūru Areima, kuris ugdo savo trupę ir pats bręsta kaip menininkas. Jis ir bus pagrindinis teatro režisierius. Be to, Kauno valstybiniame dramos teatre dirba naujas literatūrinės dalies vedėjas Andrius Jevsejevas. Šis jaunas teatro kritikas turi labai gražią teatro viziją, kuri sutampa su režisieriaus A. Areimos. Man, kaip teatro vadovui, tai yra didelė atspirtis. Viliuosi, kad šis sezonas bus kiek lengvesnis nei praėjęs.

Dabar dirbate kamerinėse erdvėse, didžioji salė laikinai uždaryta. Kokias renkatės alternatyvas?

Kaune didžioji alternatyva tokiam teatrui kaip mūsų yra tik Girstučio kultūros centras. Bandėme dirbti ir Tautos namuose, tačiau tai – nejauki, šalta erdvė, netraukianti žiūrovo. Kalbėjome ir su Kauno muzikiniu teatru, bet muzikiniams spektakliams skirta erdvė neatitinka mūsų spektaklių specifikos. Apskritai mes bendraujame su kitais teatrais, todėl kai kurie didieji spektakliai yra rodomi kitur. Dažniausiai tai Vilniaus pagrindiniai teatrai – Nacionalinis dramos teatras, „Menų“ spaustuvė, Rusų dramos teatras. Kauno valstybiniame dramos teatre yra pa-statyta nemažai spektaklių, kurie labai populiarūs, tačiau dėl remonto ar kitų priežasčių pasmerkti nerodyti. Tai „Nusikaltimas ir bausmė“, kuris sukurtas tik tam tikrai erdvei ir kurį kitur būtų sudėtinga rodyti, bei „Ruzvelto aikštė“, kurio pagrindinė veikėja yra LR Seimo narė ir vaidinti nebegali, be to, šiam spektakliui taip pat reikia didelės erdvės su didesnėmis techninėmis galimybėmis.

Naujajame sezone yra numatytos net aštuonios premjeros, penkios iš jų – spektakliai pagal užsienio dramaturgų pjesės. Ar bus skirta dėmesio lietuvių dramaturgijos klasikai?

Sunkmečiu galima sakyti, kad premjeros yra tik preliminarios. Susiklosčiusi situacija valstybėje gali planus ir pakeisti.

Klasikiniams kūriniams, ar tai lietuvių, ar užsienio autorių, dažniausiai reikia erdvės, kurios mes šiuo metu neturime. Būtent dėl šios priežasties statyti klasikinių kūrinių negalime. Fridrichas Šileris – tai visai kitoks sprendimas: pjesė „Meilė ir klasta“ yra šiek tiek perrašyta ir pritaikyta mūsų galimybėms. Didelės apimties kūriniams reikia didelės erdvės. Viliamės, kad jau netrukus turėsime penkias kamerines erdves, kurios bus atsvara didžiajai.

Viename forume buvo prašymų Kauno valstybiniame dramos teatre rodyti lengvesnių spektaklių. Į kokį žiūrovą bus orientuotas 89-asis sezonas?

 Mūsų teatras niekada nesiorientavo į lengvus spektaklius. Visi spektakliai – tiek „Bjaurusis“, tiek „Sugrįžimas į dykumą“ yra rimti spektakliai, neatitinkantys lengvo spektaklio kriterijų. Kauno valstybinis dramos teatras yra pirmasis profesionalus dramos teatras Lietuvoje, todėl jis tikrai nepataikaus publikai, neis pramogos ar komercijos keliu. Tiesa, komercinės pjesės savaime nėra blogis ir kartais mes jas statome. Taip mes  patys sau padedame išgyventi.

Kauno valstybinis dramos teatras yra didžiulė institucija su milžiniškais tarnybos skyriais, todėl mes galėtume daryti alternatyvius projektus kitiems Kauno ar Lietuvos teatrams. Po rekonstrukcijos turėsime bene geriausią bazę Baltijos šalyse. Esame biudžetinė įstaiga ir tai mus šiek tiek varžo. Norėdami to išvengti turėsime tartis su politikais dėl įstatymų pakeitimų.

Kiek daugiau nei po metų Kauno valstybinis dramos teatras švęs 90-ties metų jubiliejų. Ar rekonstrukcija bus baigta iki šios sukakties?

Rekonstrukcija tikrai nebus baigta. Valstybės finansinė padėtis yra tokia, kad tikėtis stebuklų neįmanoma. Per penkerius metus įsisavinome trečdalį LR Vyriausybės skirtų lėšų rekonstrukcijai. Per metus įsisavinti likusią dalį fiziškai gal ir pajėgtume, tačiau tokių pinigų Vyriausybė neturi. Darbai vyksta, dėl jų tariamasi ne tik su kultūros ministru, bet ir su  atsakingais ministerijos asmenimis, Vyriausybe, LR Seimo kultūros komitetu bei Prezidente. Gerai tai, kad darbai nestovi ir kiek galima bus intensyvinami. Vyriausybės investicijų programoje esame vienas iš objektų, į kuriuos investuojama daugiausiai. Šiokį tokį pirmumą turime, bet net ir tokiu atveju iki kitų metų gruodžio 19 dienos rekonstrukcijos neužbaigsime. Tai nėra blogai: teatras nėra vien pastatas ar scena. Netgi pirmasis mūsų spektaklis „Joninės“, nuo kurio skaičiuojama profesionalaus Lietuvos teatro istorija, buvo pastatytas ne Valstybiniame teatre, o „Vaidilos“ studijoje. Dėl jubiliejaus turime daug idėjų. Jį pasitikti galime ir toje erdvėje, kur buvo pastatytas pirmasis mūsų spektaklis. Jubiliejų derėtų sieti ne su teatro pastatu, o su pačiu teatro fenomenu ir jo istorija.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis yra sakęs: kai aš aktorius, aš ne vadovas, kai aš vadovas, aš ne aktorius. O kokia Jūsų nuomonė?

Kai būnu kabinete ar gamyboje, esu vadovas, tada priimu atitinkamus sprendimus, vienaip mąstau ir užsiimu vienokia veikla. Kai esu repeticijoje ir ateinu tam nepasiruošęs, neišmokęs teksto, tokiu atveju aš niekaip negaliu teisintis vadovo pareigomis, esą dėl užimtumo ir darbų negalėjau pasiruošti. Vieną kartelį gal ir gali taip nutikti, tačiau bet kokiu atveju tai būtų neetiška prieš režisierių ir kolegas aktorius – tai jau piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kol kas savo tarnybine padėtimi tikrai nepiktnaudžiavau ir viskas buvo gerai, tačiau tikrasis mano pašaukimas yra aktorystė. Norėčiau ir toliau likti aktoriumi, o ne teatro vadovu. Iš vadovo pozicijos į aktoriaus darbą galiu pažvelgti visai kitomis akimis. Dabar geriau pastebiu, kad aktoriai ne visada yra pasiruošę susitikimui su žiūrovu scenoje. Kaip aktorius klausiu savęs, ar tikrai mes esame sau reiklūs ir negailestingi, ar tikrai atiduodame viską, kad vaidmuo taptų tobulas, ar tikrai išgyvename scenoje pjesės jausmus, o ne einame tenkinti savimeilės. Taip manyje gimė įdomus dviejų profesijų dialogas, per kurį aš giliau suvokiau, kokia nuostabi ir sunki yra aktoriaus profesija. Aktoriaus darbu vis labiau žaviuosi ir suvokiu jo lyriškumą, sudėtingumą ir matau, kad tai nuodinga profesija – joje slypi nuodas, kuris kartą įėjęs pasilieka amžiams.

Kauno valstybiniame dramos teatre didžioji dalis aktorių dirba pagal terminuotas darbo sutartis, dalis – pagal neterminuotas, dar viena – pagal autorines. Iki tapdamas vadovu, aš dirbau pagal terminuotą sutartį ir jaučiausi ramus dėl ateities, nes turėjau stabilų, pastovų darbą. Kai laimėjau konkursą vadovo pareigoms užimti, vieną akimirką man buvo kilusi mintis: ar aš nedarau klaidos, nes reikėjo atsisakyti pastovaus aktoriaus darbo. Dabar, kai pasibaigs mano kaip vadovo sutartis, man teks grįžti kaip aktoriui ir sudaryti jau neterminuotą darbo sutartį. Tapęs vadovu aš supratau, kad aktorius visada turi dirbti taip, kad būtų reikalingas. Nesvarbu, pagal kokią sutartį aktorius dirba, bet jei išėjęs į sceną nesijaučia ten esąs, tai bet kokiu atveju maža tikimybė, kad režisierius paims jį į kitus savo projektus.

Kas  yra Jobo knyga Jūsų gyvenime?

Jobo knyga man tėra tik literatūra. Neseniai buvo Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus Adolfo Večerskio 60-ties metų jubiliejus.  Padovanojau šiam didžiam žmogui Bibliją, nes jis jau subrendo rimtai literatūrai. Jobo knyga, esanti Senajame Testamente, ir kita, savotiškai perrašyta Jono Pauliaus II, žavi daugybe dalykų. Joje aprašyta Dievo žmogui skirta laisva valia, dialogas su Dievu. Ji taip pat žavi tuo, nes parodo, kad žmogus tobulėja per išbandymus, per klaidas ir kad viskas yra pakeliama. Išmintis įgyjama per skausmą, per patirtį, per nuoskaudą, kuri tave perlydo ir padaro vientisesnį. Jobo knyga yra viena iš tų. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu keletą tokių knygų: dabar ant mano naktinio stalelio guli Josifo Brodskio „Poetas ir proza“. Mes visi turime savo literatūrą, kuri kalba mums ne eilutėmis, o tuo kas tarp jų.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi

 Mindaugas Jurgelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija