Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Įdomiai ir giliai – apie Barborą Žagarietę

Alfredas Guščius

Dievo Tarnaitė Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė

Istorikė daktarė Aldona Vasiliauskienė bažnyčiose, mokyklose, bibliotekose bei kultūros centruose skaito paskaitas, dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose, bibliotekoms dovanoja knygų, periodinės spaudos leidinių. Ne kartą ji lankėsi ir Papilyje (Biržų r.), pasakojo apie nusipelniusias Lietuvai asmenybes mokyklos kolektyvui, Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios parapijiečiams.

Vieną vasaros dieną po šv. Mišių Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje daktarė A. Vasiliauskienė tikintiesiems papasakojo apie būsimuosius Lietuvos palaimintuosius – aštuoniems asmenims užvestas beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) bylas. Ypatingą dėmesį prelegentė skyrė Dievo Tarnaitei Barborai Umiastauskaitei-Žagarietei (1628–1648), kuri, gindama savo orumą ir garbę, žuvo sulaukusi vos dvidešimties metų.

Papilio krašto tikintieji sužinojo apie jau trečią šimtmetį besitęsiantį liaudies pamaldumą į ją ir patiriamas malones, apie caro, o vėliau ir sovietų valdžios mėginimus nuslopinti tikinčiųjų pamaldumą į Barborą, apie Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio organizuojamas mokslines ekspedicijas po Žagarę ir aplinkinius rajonus, taip pat ir Latviją. Žagarėje gimusi, augusi ir ten žuvusi bei palaidota (iki 1963 metų jos palaikai buvo Bažnyčios kriptoje) Barbora ir šiandien dažniau vadinama Žagarietės, o ne Umiastauskaitės pavarde.

Iš senųjų laikų atėję pasakojimai apie giliai tikinčios Barboros Žagarietės rūpinimąsi ligoniais, jos dėmesį vargšams, norą visiems pagelbėti ir šiandien gyvi tarp žmonių. Tad neatsitiktinai daugelis besiskundžiančių sveikata meldžiasi į Barborą, kadangi liaudyje ji jau seniai laikoma šventąja. Malonu pastebėti, kad nemaža besimeldžiančių – jaunimas, prašantis pagalbos moksle, asmeniniame gyvenime.

Mokslininkė dr. A. Vasiliauskienė akcentavo, kad Barbora Žagarietė – unikalus pavyzdys reikalingas ugdant tautos dorą ir dvasines vertybes. Tikėtina, kad jeigu 1963 metais nebūtų dingę jos palaikai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę Barboros Žagarietės beatifikacijos byla būtų sėkmingai ir greitai užbaigta. Liaudies pamaldumas į Barborą Žagarietę sovietinei valdžiai buvo itin neparankus – ji Barboros Umiastauskaitės palaikus paskelbė esant „mumija“. Jų tirti į Žagarę buvo atsiųsta speciali komisija, o po šio „vizito“ Barboros palaikai dingo... Taigi savaime peršasi prielaida, kad jeigu tai iš tikrųjų būtų buvusi „mumija“, tai sovietinė valdžia būtų ją visiems rodžiusi ir šaipiusis, kad tikintieji meldžiasi „mumijai“ – lėlei. Palaikų dingimas leidžia teigti, kad tai iš tikrųjų buvo negendantys Barboros palaikai.

Pirmųjų dviejų ekspedicijų metu buvo fiksuojamas į Barborą Žagarietę besitęsiantis liaudies pamaldumas, o 2008 m. vasarą vykusios trečiosios ekspedicijos svarbiausias tikslas buvo išsiaiškinti, kur galėtų būti Barboros Žagarietės palaikai.

Dr. A. Vasiliauskienė renginio pabaigoje išdalino Barboros Žagarietės paveikslėlius su malda, kuriuos Papilio tikintiesiems perdavė vyskupas Eugenijus Bartulis. Parapijiečiai, gavę paveikslėlius, kartu su Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonu kun. Virgilijum Liuima perskaitė maldą, prašydami beatifikacijos bylos pagreitinimo.

Tą pačią dieną Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Elzbietos atlaidai. Barboros Žagarietės paveikslėliai bei bukletai buvo išdalinti šios bažnyčios choristams bei adoruotojoms – gėlių barstytojoms.

© 2009 „XXI amžius“