2009 m. spalio 16 d.
Nr. 73
(1765)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Blogio ašies paieškos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Toliau narpliojamas šalį sudrebinęs pedofilijos skandalas. Pateikti įtarimai Kauno verslininkui ir politikui Audriui Ūsui, prievartavusiam mažametę D. Kedžio dukterį. Paneigta klaidinga informacija, kad neva D. Kedys trukdė atlikti psichologines ekspertizes dukrai. Atliktos net kelios ekspertizės, paskutinė iš jų, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos vadovo K. Daškevičiaus teigimu, –  rugpjūčio mėnesį. Pedofilijos bylos tyrime dalyvavęs Vilniaus apygardos prokuroras N. Bieliauskas pasitraukė iš pareigų. Prokurorų ir kitų teisėsaugos pareigūnų veiksmai garsioje pedofilijos byloje svarstomi ir Seime. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas teigia, kad teisėsaugoje susiklosčiusi sudėtinga situacija siejasi ne vien su konkrečių pareigūnų aplaidžiu darbu, bet ir su teisėsaugoje paplitusia korupcija. P. Saudargo nuomone, ypač pavojinga tendencija, kai aukšto rango teisėsaugos pareigūnai aktyviai įsitraukia į nusikalstamą veiklą ir tuo kompromituoja pačią teisingumo sąvoką. Tai atskleidžia ir įtakingo teisėjo J. Furmanavičius įsitraukimas į nusikalstamą veiklą.

Toliau tęsiasi mįslingi išpuoliai prieš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) būstines. Naktį iš pirmadienio į antradienį į pastatą, kuriame įsikūręs LSDP Vilniaus skyrius, buvo mestas butelis su padegamuoju skysčiu. Apgadinta pastato siena, didesnių nuostolių nepadaryta.

Kriminogeninė padėtis Lietuvoje vis labiau prastėja. Štai rugsėjo viduryje įžūlūs nusikaltėliai Kauno rajone sprogdino degalinę. Regimas ir reketo renesansas – ypač kai kuriuose rytinės Lietuvos rajonuose ir Žemaitijoje. Tad padėtis Lietuvoje vėl primena 1993–1996 metus – nusikaltėlių grupuočių siautėjimo laikus.

Sudėtinga valstybės padėtis buvo svarstoma praėjusį savaitgalį vykusiame TS-LKD partijos tarybos pasėdyje. Prof. Vytautas Landsbergis, Aurelija Stancikienė ir dar keli tarybos nariai kritikavo kai kuriuos ministrus už jų aroganciją, nenorą bendradarbiauti, už absurdiškus sprendimus. V. Landsbergio teigimu, partija turi imtis atsakomybės ir pagaliau atkurti tvarką teisėsaugoje. Pritarta Seimo narių P. Saudargo ir G. Songailos iniciatyvai praplėsti dvigubos pilietybės suteikimo tvarką.

Paskutiniu metu Lietuvoje plinta ir populistiniai mitai – neva tai, kad daugelis Lietuvos žmonių gyvena skurdžiai, yra natūralu, nes tie žmonės tiesiog prastai dirba ir nesugeba prasigyventi. Šiuo klausimu egzistuoja skirtingos nuomonės. Apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė sako: „Pirmiausia į akis krinta skirtumas tarp vadinamųjų paprastų žmonių, kurie sudaro mūsų visuomenės daugumą, ir likusios mažumos, kuriuos, matyt, būtų logiška pavadinti nepaprastais žmonėmis. Paprasti piliečiai būtų tie, kurie dirba daugiau, bet gyvena blogiau, o nepaprasti – tie Lietuvos piliečiai, kurie dirba nedaug, bet gyvena gerai arba labai gerai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pakanka peržiūrėti Seimo ataskaitas ir suskaičiuoti, kiek Seimo narių dalyvauja posėdžiuose, kur svarstomi ir priimami visai tautai lemtingi sprendimai. Paaiškėtų, kad iš 141 Seimo nario rytiniuose posėdžiuose dalyvauja nuo 80 iki 100 žmonių, o popietiniuose – jau tik nuo 50 iki 70 ir tik ypatingais atvejais posėdžiautojų skaičius pasiekia 80. Kur kiti seimūnai ir ką jie veikia? Gal sirguliuoja? Ar keliauja į egzotiškus kraštus?“ Dar prieš keletą metų buvo populiaru neigiamai atsiliepti apie Lotynų Amerikos kraštus, vadinant juos „bananų respublikomis“. Taip, dalis Lotynų Amerikos valstybių yra atsilikę, jose klesti korupcija, ten daug skurdo. Tačiau kai kurios šio regiono valstybės padarė didelę pažangą ir savo demokratijos bei ekonominio išsivystymo lygiu gerokai lenkia Lietuvą. Ypač ryškus Urugvajaus pavyzdys. Šioje šalyje tik 6 proc. šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Gausus vidurinis sluoksnis – Urugvajuje šiam sluoksniui priskiriama per 50 proc. šalies gyventojų (Lietuvoje vidurinis sluoksnis negausus, jam priskiriama tik apie 15 proc. šalies gyventojų). Bet dar 1980–1986 metais ši šalis buvo skurdi ir korumpuota. Didžiulė pažanga pasiekta pirmiausia todėl, kad Urugvajuje imtasi įgyvendinti lanksčią ekonominę politiką ir pažabota korupcija. Pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Urugvajus užima aukštą 25 vietą, greta Prancūzijos (24 vieta) ir Slovėnijos (26 vieta). Šioje valstybėje pavyko pažaboti ir mafijos grupuočių veiklą, ir komunistinių grupuočių siautėjimą.

Viena iš esminių Lietuvos problemų – įtakingų valstybės institucijų vadovų klausimas. Generalinio prokuroro A. Valantino ir VSD direktoriaus P. Malakausko veikla palieka įspūdį, kad tiek VSD, tiek Generalinės prokuratūros vadovai nėra pagrindiniai asmenys šiose žinybose, o jiems kažkas vadovauja iš užkulisių. Dar tuo metu, kai VSD vadovavo A. Pocius, didžiulę įtaką buvo įgijęs jo pavaduotojas D. Jurgelevičius, įvardijamas kaip įtakingas „valstybininkų“ klano veikėjas. Jis turėjo didžiulę įtaką šioje žinyboje ir tada, kai 2007 metais VSD direktoriumi tapo P. Malakauskas. Iki pat šių metų rugpjūčio pradžios, kol buvo atleistas, D. Jurgelevičiaus ir dar keli jam artimi VSD pareigūnai vykdė korumpuotų politikų nurodymus. Kai kuriose institucijose įsigalėjo atviras klanų statytinių diktatas. Štai LRT žlugdo vadovų A. Siaurusevičiaus ir R. Paleckio duetas. Jų įvesta cenzūra ir lėšų švaistymas gerokai pakenkė nacionaliniam transliuotojui. Tačiau abu LRT vadovai nėra savarankiškos figūros, jie vykdo LRT užvaldžiusių grupuočių – „valstybininkų“ klano ir G. Kirkilo ir A. Macaičio vadovaujamo socialdemokratų partijos sparno nurodymus. „Valstybininkų“ fenomenas apnuogino mūsų valstybei kylančias grėsmes. Faktiškai politinės galios centre atsidūrė šešėlinė grupuotė, turinti savo žmones svarbiose valstybės institucijose ir įgijusi didžiulę įtaką žiniasklaidos priemonėse. Taip buvo pažemintas garbingas valstybininko vardas. Tuo tarpu demokratinėje valstybėje tokia grupuotė būtų įvardinta ne valstybininkais, o tiesiog politine mafija.

Lietuvos teisėsaugoje problemos brendo jau daugelį metų. Natūralu, kad kaip ir kiekvienoje profesinėje srityje, taip ir tarp teisėsaugos pareigūnų formuojasi bendraminčių grupės. Tačiau neigiama tendencija yra tai, kad negausus, bet įtakingas teisėsaugos sluoksnis – korumpuoti pareigūnai yra susijungę į konkuruojančius klanus, kovojančius dėl įtakos sferų. Vieni klanai susiję su stambiomis kriminalinėmis gaujomis, kiti – su oligarchų grupuotėmis. Korumpuotų teisėsaugos klanų ir oligarchinių struktūrų susiliejimas yra ypač pavojingas. Tuose pasaulio kraštuose, kur toks susiliejimas įvyksta, formuojasi korupcinės valdžios piramidė. Net į aukštus postus patekę sąžiningi politikai susiduria su didžiulėmis kliūtimis, jiems trukdoma dirbti, o neretai imamasi ir grubių spaudimo priemonių – jiems grasinama, jų turtas naikinamas, kai kurie jų net nužudomi. Daugelio ekonominių ir politinių procesų kontrolę perima oligarchai ir su jais susiję politikai ir pareigūnai. Taip susidaro tarsi užburtas ratas, kurį sustabdyti sunku. Tokia blogio ašis yra bet kurios oligarchijos pamatas. Ypač svarbus vaidmuo tokioje sistemoje tenka korumpuotiems teisėjams, kurių sprendimai padeda išsisukti nuo atsakomybės apsivogusiems politikams ir įvairaus plauko nuvorišams. Tai regime ir Lietuvoje. Sąžiningi pareigūnai kartais dirbdavo net kelerius metus, kol išsiaiškindavo kriminalinių-finansinių klanų veiklą, atskleisdavo jų ryšius su apskričių administracijų bei ministerijų pareigūnais. Ištiriami ir teisėsaugos pareigūnų – prokurorų ir aukštesnio rango policijos darbuotojų korupcijos atvejai. Tačiau byloms pasiekus teismus, dažnai visas darbas nueina perniek – už stambius nusikaltimus skiriamos simbolinės bausmės – 2–3 metai įkalinimo, lygtinė bausmė ar netgi išteisinama.

Dar XX amžiaus pirmoje pusėje masių psichologiją nagrinėjęs prancūzų psichologas ir sociologas G. Lebonas ir ispanų filosofas Ch. Ortega I Gasetas padarė išvadas, kad tose valstybėse, kuriose nėra stabilumo ir įsigali skurdas ir korupcija, prasideda neigiami procesai – kyla maištai, minios siautėjimai, kas galų gale atveda prie diktatūros. Krikščioniško socialinio mokymo požiūriu, tik teisingas materialinių gėrybių paskirstymas ir vadovavimasis kertinėmis krikščioniškomis vertybėmis gali suteikti stabilumą visuomenėms ir valstybėms. Tai vertėtų įsidėmėti ir kryžkelėje atsidūrusios Lietuvos politikams ir visuomenės veikėjams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija