2009 m. spalio 21 d.
Nr. 74
(1766)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pirmosios „Europos katalikų socialinės dienos“

Mindaugas BUIKA

Europos Bendrijos vyskupų konferencijų
komisijos pirmininkas vyskupas Andrianas
van Luynas bendrauja su Europos Komisijos
pirmininkų Žozė Manueliu Barozu (dešinėje)
ir buvusiu Austrijos kancleriu Volfgangu
Šiuseliu

Paminklas Gdansko laivų
statyklos darbininkams, žuvusiems
per susidūrimus su komunistų valdžia

Gdansko susitikimo pradžios šv. Mišioms
vadovavęs Milano (Italija) arkivyskupas
kardinolas Dionidžis Tetamancis

Vokietijos katalikų politikas
krikščionis demokratas
Hansas Gertas Pioteringas

„Solidarumo“ sąjūdžio mitingai
sutraukdavo minias protestuotojų

Lecho Valensos vadovautas
„Solidarumo“ sąjūdis – Lenkijos
antikomunistinio judėjimo simbolis

Solidarumas – aktyvi ir atsakinga bendrystė

Keli šimtai katalikų veikėjų iš beveik 30 šalių dalyvavo Gdanske (Lenkija) vykusiame pirmajame Europos katalikų socialiniame kongrese. Spalio 8–11 dienomis vykusį susitikimą, kuriame daugumą sudarė jaunosios kartos atstovai, surengė Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), sudaryta iš Europos Sąjungos šalių nacionalinių episkopatų deleguotų narių. Kongrese, pavadintame „Europos katalikų socialinės dienos“, buvo nagrinėjami Europos Sąjungos politinio ir visuomeninio gyvenimo klausimai, juos vertinant iš Bažnyčios socialinio mokymo perspektyvos.

Galbūt neatsitiktinai pirmasis toks susitikimas, kurio tema „Solidarumo iššūkis Europai“, surengtas būtent Gdanske. Juk kaip tik šiame mieste susiformavo žinomas ir Bažnyčios remiamas antikomunistinis dirbančiųjų sąjūdis „Solidarumas“, prieš du dešimtmečius atvedęs į totalitarinės sistemos žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Be to, lenko popiežiaus Jono Pauliaus II pastangomis solidarumas ir pagarba žmogaus orumui ir laisvei tapo Bažnyčios socialinės doktrinos pagrindu.

Solidarumas, kuris „mus visus skatina aktyviai ir atsakingai bendrystei su kitais“, yra „geriausias vaistas išgydyti Europą ir pasaulį nuo ištikusios ekonominės ir finansų krizės“, sakė Gdansko susitikimo pradžios šv. Mišioms vadovavęs Milano (Italija) arkivyskupas kardinolas Dionidžis Tetamancis. Pamaldų homilijoje jis pažymėjo, kad Europos Sąjungai priklausantys beveik 500 milijonai piliečių iš 27 šalių turi vienyti pastangas ir solidarizuotis, kad galėtų pilnai išnaudoti kontinento socialines, ekonomines ir politines galimybes.

Kartu turėtų eiti ir ugdymas, kuriame darniai susisietų moralinės ir dvasinės (iš esmės religinės) vertybės.

Mes esame įsitikinę, kad šiame procese „pranašiškas žodžio liudijimas turi būti sujungtas su pranašišku darbų liudijimu“, kalbėjo didžiausios Europos diecezijos ganytojas. Jis priminė, kad ir garsiojoje 1950 metų gegužės 9 dienos Prancūzijos politiko Roberto Šumano deklaracijoje, kuria buvo pradėtas Europos integracijos procesas, taip pat kalbama apie solidarumo de facto poreikį. Kaip tik per tokią realaus solidarumo raišką, kuri neapsiribotų vien tik geromis intencijomis ir jausmais, bet būtų praktiškai įgyvendinama kasdieniniame gyvenime, gali įsivyrauti nuoširdūs ir broliški santykiai tarp kontinento žmonių ir tautų.

Čia taip pat verta nurodyti į naujosios popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymą apie integralią žmogaus ir visos žmonijos pažangą. Ten pabrėžiama, kad „solidarumas ir etika turi eiti kartu, nes yra abipusiai priklausomi“, aiškino kardinolas D. Tetamancis. Solidarumas skatina konkretų veikimą socialinių sunkumų akivaizdoje, o krikščioniškos etikos principai nurodo teisingą kelią. Toks yra krizės įveikimo kelias, to, kaip krikščioniškosios vilties išsipildymo ženklo, dabar laukia Europa.

Neužmiršti pamokančios kovos su totalitarizmu

Įžanginį pranešimą Gdanske vykusiame Europos katalikų socialiniame kongrese perskaitęs Europos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas Roterdamo (Olandija) vyskupas Adrianas van Luynas teigė, kad solidarumo įgyvendinimui yra svarbus krikščioniškasis žmogaus įvaizdis, kurio formavimą galima laikyti svarbiu Bažnyčios įnašu europietiškosios civilizacijos paveldui. Ganytojas pabrėžė, kad į šį paveldą nereikia žiūrėti kaip į kažką, kas priklauso praeičiai ir kurio vieta yra muziejuje. „Priešingai, Europai dabar ypač reikia šio asmens įvaizdžio, šio solidarumo, kaip aktyvios artimo meilės ir su tuo susietų kardinalių vertybių“, sakė COMECE vadovas, priklausantis Kapucinų vienuolijai. Kaip tik tai gali užkirsti kelią pavojui, kad Lisabonos Sutarties 2-ajame straipsnyje išvardytos vertybės neliktų „negyvomis raidėmis“.

Be abejonės, solidarumas reikalauja neužmiršti pamokančios praeities, sunkios kovos su XX totalitarizmu (nacių ir komunistų) aukų. Kaip tik šis patyrimas ir siekimas, kad jis daugiau nepasikartotų, nulėmė „Europos tėvų“ drąsias žemyno vienijimo įžvalgas. Krikščionys yra įsitikinę, kad pastangos priešinantis ir įveikiant totalitarines sistemas nenuėjo veltui. Dabar solidarumas reikalauja sutelkti dėmesį į būsimąsias žemyno kartas, išplėsti įžvalgų horizontą, įtraukiant ir rūpinimąsi gamtinių resursų priežiūra bei klimato kaita. „TDabartinė ekonomikos ir finansų krizė turės poveikį ateinančioms kartoms, kurios turės mokėti už dabartinius neatsakingus ir savanaudiškus tikslus gauti maksimalią naudą, ir tai liečia ne tik bankininkus“, kalbėjo vyskupas A. van Luynas. Jis taip pat pabrėžė, kad solidarumas reikalauja neužsisklęsti nacionaliniuose interesuose ir žvelgti toliau, už Europos ribų. Pirmiausia tai reiškia paramą šimtmečiais kolonizuotoms ir niekintoms Afrikos tautoms, kurios ir dabar kenčia nuo korumpuotų vyriausybių, karų, bado ir epidemijų. Žinios apie šimtų pabėgėlių žūtį, kurie menkais laiveliais Viduržemio jūra bando pasiekti Europos krantus, negali palikti abejingų. Žinoma, žemynas turi išsaugoti savąjį tapatumą, tačiau uždaros Europos tvirtovės kūrimas yra nepriimtinas. „Mūsų solidarumas turi būti nukreiptas pakeisti gyvenimo sąlygas tose šalyse, iš kurių nevilties apimti žmonės pas mus migruoja“, pažymėjo Roterdamo ganytojas. (Šiame Olandijos mieste svetimšaliai sudaro jau beveik trečdalį gyventojų.)

Svarbu, kad naujųjų iššūkių akivaizdoje nebūtų pasiduodama desperacijai, kuri labai susilpnintų solidarumo pojūtį. Galima apatija ir galvojimas, jog nieko nebeįmanoma padaryti dabartinių ekonominių sunkumų akivaizdoje, yra ypač pavojingi. Sugrįžimas prie senosios nacionalinės politikos sugrąžintų į tuos laikus, kai Europoje buvo išlieta daug kraujo, perspėjo vyskupas A. van Luynas. Kad nebūtų prarasta, kas per tokias kančias ir išbandymus pasiekta kuriant vieningą Europą, reikia nuosaikumo, išminties ir viešų diskusijų. Reikia prisiminti, kad dabartinio euroskepticizmo motyvacijoje glūdi pripažinimas, kad politiniai sprendimai Europos Sąjungos kontekste priimami esant nepakankamai viešajai diskusijai, o tai nulemia solidarumo tarp valdančiųjų ir valdomųjų stygių, sakė vyskupas A. van Luynas.

„Europos tėvų“ keliu

Labai dėmesingai buvo išklausytas Gdansko susitikimui skirtas žymaus Vokietijos katalikų politiko krikščionio demokrato Hanso Gerto Pioteringo pareiškimas. Šis politikas dalyvauja Europos Parlamento veikloje nuo 1979 metų, tai yra nuo pirmųjų tiesioginių rinkimų, ir praėjusią kadenciją buvo Europos Parlamento pirmininkas. Asmeninio patyrimo kupiname pranešime H. Pioteringas prisiminė prieš 70 metų kaip tik netoli Gdansko prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo jo tėvas. (Pats H. Pioteringas gimė 1945-aisiais ir savo tėvo nematė.) „Aš tvirtai tikiu, kad mes turime viską daryti, kad karo siaubas Europoje nepasikartotų“, kalbėjo politikas, pažymėjęs, kad būtent ši nuostata jį paskatino įsitraukti į visuomeninę veiklą. H. Pioteringas teigė, kad nuo jaunystės jam darė įtaką „Europos tėvų“ (tai yra vieningo žemyno kūrėjų prancūzo Roberto Šumano, italo Alčidės De Gasperio ir vokiečio Konrado Adenauerio) tikėjimas ir vizija, kad konfliktų ir karų galima išvengti suformavus tokią žemyno politinę bendruomenę, kuri remtųsi bendromis krikščioniškomis vertybėmis. „Aš buvau ir iki šiol tebesu įsitikinęs, kad šių vertybių, teisės viršenybės ir taikos gynimui Europa turi būti vieninga ir stipri“, kalbėjo parlamentaras. Jis pripažino, kad žemyno integracijos procese buvo nemažai netolygumų bei prieštaravimų, įskaitant dabartinės Lisabonos Sutarties ratifikavimo procesą, kurį reikia neatidėliotinai užbaigti.

Savo politinės karjeros didžiausia dovana H. Pioteringas laiko 2004 metų gegužės 1 dienos sprendimą, kuriuo į Europos Sąjungą buvo priimta pirmoji grupė pokomunistinių žemyno šalių, ir Vokietijos suvienijimą 1990 metais. „Aš visada tvirtai tikėjau, kad vieną dieną komunizmas žlugs, kaip žlugo nacizmas, nes komunizmas irgi eina prieš žmogaus prigimtį, – aiškino katalikų politikas. – Bandymai sukurti „naują žmogų“ visada yra pasmerkti nesėkmei. Nugalėjo mūsų žmogaus samprata, kuri grindžiama krikščionybe.“ Jis su dėkingumu prisiminė krikščioniškųjų sąjūdžių nuopelnus kovoje už išsivadavimą iš komunizmo diktatūros buvusioje Rytų Vokietijoje (vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje). Paminėjęs Lecho Valensos vadovautą „Solidarumo“ sąjūdį H. Pioteringas sakė, kad jis ypač gėrėjosi popiežiaus Jono Pauliaus II veikla. „Jo asmeninis įsipareigojimas laisvei ir krikščioniškam įkvėpimui, kurį jis nuolat skleidė, suvaidino svarbų vaidmenį 1989 metų įvykiuose, nulėmusiuose komunistinio režimo griuvimą. Šis veikimas man darė gilų įspūdį ir paskatino apsispręsti dirbti politinės Europos vienybės vardan“, teigė buvęs Europos Parlamento pirmininkas. Jono Pauliaus II nuolatinis raginimas tėvynainiams „nebijoti“ visam laikui išliks atmintyje. Todėl visiškai suprantama, kad po 20 metų laisvės Europos Parlamento pirmininku dabar išrinktas lenkų politikas Ježis Buzekas.

H. Pioteringas džiaugėsi, kad Europoje, kurią šimtmečius alino karai, griovimai ir kovos dėl nacionalinio ar ideologinio dominavimo, XX amžiaus pabaigoje triumfavo demokratija, laisvės bei teisėtumas. Dabar Europos Sąjunga pati lemia savo politiką ir jos nuomonė pasauliui tampa svarbi. ES politinio tapatumo pagrindas yra solidarumas ir įvairovės vienybė. Politikas linkėjo, jog Katalikų Bažnyčia, kuri kritikuoja su krikščioniškomis vertybėmis prasilenkiančius Europos Sąjungos sprendimus, pastebėtų ir pasiekimus, taip pat palaikytų ir padrąsintų politikus, kurie įvertina šias vertybes, o ne kaltintų juos, kaip institucijos (pavyzdžiui, Europos Parlamento) narius dėl to, kad ne visada pavyksta užkirsti kelią krikščionybei nepalankiems sprendimams. „Mes ir toliau sieksime, kad būtų įtvirtinta taika tarp tautų, žmogaus orumas, laisvė, demokratija, įstatymo valdžia ir Europos vienybė, – sakė europinės politikos veteranas. – Nuolat atnaujindami šį pažadą, mes Europos žemynui užtikrinsime pozityvią ateitį.“

Tarnystė dabarčiai, galvojant apie ateitį

Esminis įsipareigojimas solidarumui pabrėžiamas baigiamajame susitikimo dalyvių kreipimesi, kuris buvo perskaitytas mitinge, surengtame prie garsiosios Gdansko laivų statyklos, kurioje 1979 metais gimė „Solidarumo“ sąjūdis. Pirmųjų „Europos socialinių dienų“ delegatai pasiuntė laišką popiežiui Benediktui XVI, kuriame pabrėžė svarbą ieškoti konkrečių veikimo būdų Europos autentiškam solidarumui, kad žemyne būtų kuriama meilės kultūra. Jie taip pat užtikrino Šventąjį Tėvą, kad stengsis skleisti Bažnyčios socialinį mokymą ir jį liudyti savuoju krikščionišku gyvenimu.

Kreipimesi, pavadintame „Solidarumas yra mūsų ateitis“, nurodoma, kad Europos Sąjungoje įgyvendinant laisvės, taikos ir pažangos siekio projektą turi vyrauti bendrojo gėrio strategija, kuri reikalauja, kad europinės institucijos vadovautųsi krikščioniškaisiais solidarumo ir subsidiarumo principais. Tikroji demokratija gali veikti tik per kiekvieno atsakingą įnašą, o savanaudiškumas, utilitarizmas ir materializmas turi užleisti vietą aukojimuisi bei tarpusavio paramai kartu su ekonominiu  solidarumu. Turi būti rodoma pagarba kiekvieno asmens orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Tai liečia tiek rūpinimąsi būsimosiomis europiečių kartomis, tiek ir svetimšaliais, kurie beldžiasi į mūsų duris. Tokiu būdu Gdansko susitikimo dalyviai pabrėžė poreikį ginti ir stiprinti šeimą, kuri grindžiama vyro ir moters santuoka, sudarant sąlygas tėvams auginti savo vaikus ir suderinti šeimos gyvenimą su profesine veikla. Tuo tarpu Europos bendrojoje imigracijos politikoje svarbu užtikrinti kiekvienam atvykėliui jo žmogiškąjį orumą.

Kreipimesi taip pat pabrėžiama, kad europiečių gyvenimo būdas bei ekonominio augimo poreikis turi atitikti gamtosaugos reikalavimus: neatsinaujinančių resursų vartojimas turi būti taupus, kad mūsų planetoje galėtų gyventi ir būsimosios kartos. Europoje įsivyravusi socialinės rinkos ekonomika iš tikrųjų yra didelis pasiekimas, tačiau ją reikia adaptuoti naujiems iššūkiams, kad būtų geriau apsaugoti pažeidžiami gyventojų sluoksniai, užtikrintas socialinis teisingumas ir lygios galimybės visiems. Taip pat reiškiama parama pastarojo meto pastangoms stiprinti Europos Sąjungos finansų rinkas, kadangi jose įsivyravęs neatsakingumas labai prisidėjo prie dabartinės krizės sunkių pasekmių. Europa turi išlikti atsakinga ir dėl likusio pasaulio, ypač vargingosios Afrikos pažangos. Tam reikia plėtoti teisingos prekybos praktiką, skatinti tarptautinį teisingumą ir taiką, ginti žmogaus teises ir religijos laisvę.

Įgyvendinant šiuos tikslus turi būti išsaugota Europos Sąjungos ir atskirų valstybių kompetencijos pusiausvyra – tik tada bus galima siekti būtinos politinės atsakomybės visuose lygmenyse. Taip pat yra svarbus krikščioniškas kiekvieno Europos piliečio ugdymas, nes žemynui reikia vyrų ir moterų, kurie galėtų ištiesti rankas ir priimti savo artimą Jėzaus Kristaus vardu. Mums taip pat reikia tokių europiečių, kurie drauge kurtų solidarumo santykius bei institucijas mūsų laikų žmonių tarnystei, galvodami ir apie ateities kartas, teigiama „Europos katalikų socialinių dienų“ baigiamajame dokumente.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija