2009 m. spalio 21 d.
Nr. 74
(1766)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pedofilų irštva

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Kaunas vis skamba ir skamba. Kelis dešimtmečius Daktarai Kaune dominavo, paskui Šustauskas ubagavo, dabar pedofilija kaltinamo teisėjo nužudymas...

Dar vienas ne mažiau skandalingas, tik gal ne toks garsus skandalas, susijęs su Vytauto Didžiojo universiteto docentu A. Zdanevičiumi. Tasai rado užtarėjų ir mėgėjų net Vyriausybėje, kurios  iškilusis premjeras G. Kirkilas ne tik pateikė „alternatyvios“ šeimos modelio koncepciją Seimui, bet ir patvirtino pats  „nacionalinę  antidiskriminacinę  2006–2008 metų programą“. Seimas atmetė vienos lyties santuokų modelį ir patvirtino krikščioniškąjį variantą, o „antidiskriminacine programa“ nepasirūpino. Ir atsivėrė durys, net ne durys, o plačiausi vartai diskriminacijos priedangai, o seksualinių mažumų privilegijomis rūpinasi net penkios ministerijos.

Aktyvusis netradicinės orientacijos docentas A. Zdanevičius suorganizuoja akademinį forumą apie gėjų subkultūros ir gyvenimo stilių bei tarptautinę konferenciją apie vargšų homoseksualų diskriminaciją, kurioje priimamas projektas „Atviri“. Jo dalyviais tapo Seimo narė M. A. Povilonienė, Lygių galimybių plėtros centro vadovė M. Jankauskaitė, Lygių galimybių kontrolierė A. Burneikienė, Lietuvos gėjų lygos atstovas E. Platovas. Šią tarptautinę konferenciją ir projektą galima laikyti pedofilinių nusikaltimų įžanga.

Argi tai ne nuskambėjusios pedofilijos, pasibaigusios vykdytojų nužudymu, organizatoriai ir kurstytojai? Juk įstatyme labai aiškiai pasakyta – asmuo, sukūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs bei lenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, yra organizatorius ir kurstytojas.

Šiuo metu skambančioje sensacijoje turime tvirtai „sukaltą“ penkių asmenų nusikalstamą susivienijimą, kur dvi moteriškės (motinų vardo nevertos) pardavinėja savo mažametes dukras trims pedofilams, iškreiptai aistrai tenkinti. Šios grupės veika tęsiasi kelerius metus, taigi tarpusavio ryšiai bei vaidmenų pasiskirstymas griežtas ir nesikeičiantis. Beje, įtariamieji pedofilai, kaip patvirtino ir įvykiai užsienyje, ir Lietuvoje – tai būtent vaikų teises turintis saugoti pareigūnas (A.Ūsas) ar už jų pažeidimą privalantis bausti teisėjas (J. Furmanavičius) bei švenčiausią žemėje pareigą turėjusios atlikti motinos.    Štai kokį derlių išaugino G. Kirkilo „antidiskriminacinė programa“. Ištisus metus tėvas blaškėsi po valdžios institucijas, reikalaudamas, kad būtų nubausti nusikaltėliai, bet A. Zdanevičiaus suorganizuotas gėjų subkultūros susivienijimas, regis, daug galingesnis nei teisėjas ar vaikų teisių gynimo organizacija.

Nuskambėjusi per Lietuvą dviguba žmogžudystė kol kas tik žurnalistinės anties sparneliais plasnoja, tačiau realesnio pagrindo konkrečiam asmeniui net įtarimams dėl įvykdyto nusikaltimo – nėra.

Ištisus metus teisėsaugos institucijos nereagavo į tėvo pareiškimą, nes:

• neatlikti būtiniausi operatyviniai veiksmai (tiek apklausiant prievartautojus, tiek apžiūrint jų buvimo vietą, laiką ir surenkant kitą informaciją);

• neapžiūrėta nusikaltimo vieta, nesurinkti daiktiniai ir kiti įrodymai;

• neatlikta atpažinimo procedūra;

• neatlikta mergaičių medicininė bei psichiatrinė ekspertizė.

Nepadaryta, neatlikta, neapžiūrėta – ir taip galima išvardinti visus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Kas tai? Prokurorų sabotažas vietoj prokurorinės įstatymo vykdymo priežiūros? Tiesą pasakius, kai prokuroras Jasaitis iškupiūravo Baudžiamąjį kodeksą ir savotiškai sudubliavo nusikaltimo tyrimą su tyrimo kontrole, tai jau dabar ir nebesupaisysi ar čia akivaizdus „bezpridielas“, ar čia demokratinis siurprizas teisėsaugai. Netgi teisininkai nesuveda galų, o ką jau kalbėti apie paprastą pilietį? Ir dar tokį, kuris, pasitikėdamas mūsų teisėsauga, teisėsaugininkais ir įstatymais, jau metai kaip trypia šių institucijų slenksčius.

O jau buvo, matyt, susiruošta bylą tylutėliai numarinti. Tada liko paskutinis žingsnis ir viltis – viešumas. Ir tėvas nufilmuoja vaiko parodymus, vaiko  prievartautojų atpažinimo  faktą bei pateikia tai žiniasklaidai. Sensacija nuskamba ekrane, bet Zvonkės ir Mios peštynių fone tampa beviltiškai nereikšminga ir neįgauna jokio atgarsio institucijose. Sorošininkai moka ir gali smulkmenomis uždengti esminius dalykus, taip neutralizuodami demokratinį viešumo principą ir jo poveikį. Nors filmuota medžiaga buvo nusiųsta ne tik žiniasklaidai, bet ir seimūnams, ir Generaliniam prokurorui, ir Premjerui, ir Prezidentei…

Tyku ir ramu – neatstatydintas Generalinis prokuroras, nenušalintas nuo pareigų tiek įtariamas pedofilija  teisėjas, tiek vaikų teisių gynėjas, visi trys prievartautojai nesuimti, neatimtos motinystės teisės moterims, pardavinėjusioms savo mažametes dukras… Žodžiu, neatlikti jokie preventyviniai veiksmai nusikaltimui sustabdyti ir užkirsti kelią būsimiems.

Ką daryti tėvui, jau metai beviltiškai siekiančiam apginti savo keturmetę dukrą? Įstatymas deklaruoja, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šiuo atveju tėvas aplėkė visas galimas įstaigas – iki Prezidentės. Ir atrodo, kad asmuo neatsako, jei jis būtinosios ginties ribose padarė nusižengimą ar nusikaltimą, gindamas kitą asmenį? Tai dabar klausimas: ar peržengė tėvas ribas, ar ne?

O juk turėtų būti klausimas apie valdžios pareigūnus, nereagavusius į pedofilijos nusikaltimo faktą ir sudariusius sąlygas žmogžudystei. Visi tėvai, ginantys savo vaikus, choru šauks, kad neperžengė ribų, kad už mažų mergaičių grupinį prievartavimą tiems išsigimėliams reiktų ir tą, ir aną, ir dar pridėti...

O ką įstatymas sako? O įstatyme parašyta, kad ginties ribos peržengiamos, kada tyčia nužudoma ir gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tai kaip dabar palyginti 4 ir 8 metukų mergyčių sistemingą grupinį prievartavimą, jų biologinį ir dvasinį luošinimą, besitęsiantį kelerius metus, ir tėvo gynybos ribas?

Atrodytų, kad tėvas padarė viską pagal įstatymą, o valdžios vyrai neatliko nieko. Ar tai ne sabotažas? Atrodytų, kad ir paviešinus faktus per TV, pareigūnai nė kiek nesusirūpino, o tėvas buvo „paprotintas“, kad žinotų prieš ką pakėlė ranką... Ar per metus tokia politika ir grasinimai ir neprivedė tėvo prie išgąsčio, sumišimo ir nevilties? Žodžiu, prie to, ką teisininkai vadina afektu?

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O čia ištisi metai teisybės ieškojimo, abejingumo ir užuominų bei atvirai išsakytos nuomonės apie globos teisių atėmimą iš tėvo – vienintelio dukros gynėjo.

Čia pamąstymai, užmirštant apie kiekvieno žmogaus prigimtinę teisę, kaip nekaltumo prezumpciją. Ginkluoti „Aro“ vyrai ieško D. Kedžio, nors nėra jokių įrodymų, liudininkų ar kitokių jo nusikaltimo pėdsakų. Ieško tik įtariamojo, bet ne prievartautojų, tikrai žinomų. Jie laisvi ir toliau ištvirkauja. Pertverti visi keliai ir takeliai, tikrinami pravažiuojantys automobiliai – ieškoma tariamai pabėgusio D. Kedžio, bet ne ištvirkėlių, kurie galbūt jau kitas aukas prievartauja. Juk jie nepavojingi, jie gali būti laisvėje...

O juk Lietuvos Konstitucija garantuoja visų mūsų lygybę prieš įstatymą. O juk Lietuvos Konstitucija garantuoja asmens teisių apribojimą, ginant dorovę, o ne lytinių mažumų privilegijas... O juk Lietuvos Konstitucija įpareigoja mus visus ginti konstitucinę šalies santvarką. Ar turi teisę ginti tėvas savo dukrą, ar ne? Ar turi palikti mažametes prokuratūros sabotažui? Atrodytų, kad konstitucines nuostatas pažeidė tiek teisėsaugos institucijos ir R. Šalaševičiūtė, tiek visi valdžios  vyrai, gavę filmuotą informaciją apie mažamečių prievartavimą, tiek ir žiniasklaida, tendencingai formuodama visuomeninę nuomonę apie  suplanuotą tėvo vendetą. Taip ir nuplaukia teisėsaugos sabotažas, kartu su mokesčių mokėtojų mokomomis valdžios vyrams riebiomis algomis...

O ką belieka daryti tautai? Ar reikia jau ginkluotis ir gintis pačiai nuo seksualinių iškrypėlių teisėjų ir prokurorų – jų gynėjų, nuo G. Kirkilo vyriausybės „antidiskriminacinės  programos“, pagal kurią penkios ministerijos – būtent Vidaus, Užsienio reikalų, Teisingumo bei Socialinės ir Švietimo – gina lytines mažumas, nors turėtų tirti diskriminaciją lytinėje orientacijoje...

Taigi, lytinių mažumų apsauga nuo diskriminacijos G. Kirkilo programoje tapo nacionaliniu Lietuvos uždaviniu. Ir ginamos ne mažametės mergaitės, o pedofilai. Ir dar europarlamentarų rezoliucijomis pagrūmojant...

Argi ne Švietimo ministerijos rūpesčiu vaikų darželius ir mokyklas  pasiekė programos apie princus ir princeses? Ar ne Sveikatos ministerija pasirūpino prezervatyvais ir cheminiu abortu? Ar ne Socialinio aprūpinimo ministerija skyrė per 20 milijonų litų gėjams, bet ne invalidams, kad aniems būtų linksmiau? Ar ne Teisingumo ministerija neišmetė  nusiorientavusio teisėjo iš posto, bent jau bylos tyrimo metu?

Ar ne Užsienio reikalų ministerija nepasivargino išprašyti iš Lietuvos Švedijos diplomatų, aktyviai remiančių homoseksualus ir besikišančių į Lietuvos valstybės vidaus reikalus?Ar ne Vidaus reikalų ministerijos ginkluoti „Aro“ vyrai saugo ištvirkėlius, o ne dvi mažametes mergaites nuo prievartautojų? Argi ne juokingai atrodo R. Dagys, kūręs komisiją ir ieškojęs kaltų?

O valdžioje tiek daug gražių ponų ir ponių, visų kenčiančių sąskaita patogiai ir turtingai gyvenančių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija