2009 m. spalio 30 d.
Nr. 77
(1769)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kiek dar imituosime teisinę valstybę

Spalio 5 dienos drama Kaune ir po jos sekę įvykiai, Lietuvos teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisėkūros vadovų pasisakymai, viešai išsakytos versijos pagrįstai paaštrino žmonių nepasitenkinimą teisės būkle ir nepasitikėjimą teisėtvarkos institucijomis. Mes, okupacijos metais persekioti asmenys, manome, kad netinkamas būdas yra pradėti intensyvų nusikalstamų veikų tyrimą tik įvykus tragedijoms, kaip ir visą nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetį imituoti teisinę valstybę, kai realiai jos nėra. Iki šiol kuriama teisė leido neteisingai pasidalyti visuomeninį turtą ir atsirasti socialiai neteisingai valstybei su iš to kylančiomis pasekmėmis.

Teisinės institucijos, ėmusios aptarnauti „prichvatizatorius“, yra veikiamos jų kapitalo. Tokiai situacijai atsirasti padeda sukurta ydinga teisėtvarkos vadovų skyrimo tvarka. Iš daugybės teisininkų atrenkami, matyt, kažkokios nomenklatūros registre sužymėti „kadrai“. O jau šie, be visuomenės pritarimo parinkti asmenys palaipsniui suburia uždarus klanus ir garantuoja sau nebaudžiamumą. Tokioje terpėje visomis vaivorykštės spalvomis pražysta korupcija, kriminalinis nusikalstamumas, atsiranda poreikis visuomenę moraliai žlugdyti pasitelkiant atsakomybę praradusius šoumenus, ar šoumenizuojant net aukščiausias valstybinės valdžios institucijas.

Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginimas ką nors daryti. Tiek individualiai bendraujant, tiek ir viešai darydavo užuominas apie kažkokius „anuos“, kuriems jis neva negali atsispirti ar net jų prisibijo.

Ilgiau apie tai tylėti nevalia. Su tuo nebesitaikstykime. Veikianti Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybės Prezidentui suteikia pakankamas galias inicijuoti ir prižiūrėti teisinės sistemos pertvarką, peržiūrėti vadovų skyrimo tvarką ir vertinti jų darbą. Tam, prezidentės D. Grybauskaitės žodžiais, tereikia švarios sąžinės ir noro veikti visuomenės labui. Tad pradėkime jau nuo Aukščiausiojo Teismo vadovo pristatymo visuomenei: jei juo bus skiriamas asmuo šeimyniniais ryšiais susijęs su „prichvatizuotojais“ bei jų sukurta sistema, ar galėsime manyti, kad mėginama sustabdyti ritimąsi į oligarchinę (rytietišką) valstybę?

Kelias į pedofilijos skandalą buvo ilgas. Dabar jau reikia rasti atsakymą, kaip į įvairaus pobūdžio ištvirkavimus įsitraukė ar buvo įtraukti tie, kurie turėjo garantuoti tvarką valstybėje. Okupacijos laikotarpio politiniai kaliniai ir tremtiniai, kagebistų persekioti disidentai, valstybės atkūrimo įvykių dalyviai dėl vieno sutaria – valstybingumo dvidešimtmetyje „savųjų“ teisėtvarkininkų elgesys nustoja skirtis nuo okupantų. O ir anuometiniai skriaudėjai savo buvusioms aukoms jau gali prisistatinėti „nepriekaištingos reputacijos“ advokatais, teisėjais ar prokurorais.

Atskira tema Valstybės saugumo departamento veikla. Ar dar kur nors demokratinėse valstybėse yra panašiai įsislaptinusi, niekam neatskaitinga ir be teisiškai reglamentuotos kontrolės palikta panaši struktūra? Lietuvos visuomenei ne naujiena, kad už liustracijos proceso sužlugdymą pirmiausiai atsakingi buvę ir dabartiniai VSD vadovai. Jie atsakingi už tai, kad su KGB susiję asmenys ir toliau veikia, jie gali pavojingai reikštis politikos, ekonomikos sferose, formuoti visuomenės nuomonę. Teisiškai nepaliesta, ji tapo naujai organizuota, matomiausiose valstybės gyvavimo srityse veikianti struktūra. Reikia pavyzdžių? Tereikia pažiūrėti, kas darbuojasi Pramonininkų ar verslo darbdavių konfederacijų struktūrose. O VSD nuveikti darbai? Tai – laisvės kovų dalyvio A. Petrusevičiaus provokacija, čečėnų Gatajevų provokacija, pagaliau pulkininko V. Pociūno žūtis.

Dėl šių priežasčių pareiškiame: vadinamieji „vidiniai tyrimai“, atliekami tų pačių vadovų, kuriems didžioji dalis visuomenės jau ne kartą išreiškė nepasitikėjimą, mūsų nenuramins. Šiandien daugybėje nagrinėtų ir nagrinėjamų bylų nėra atsakymų. Atvirkščiai – informaciją bandoma paslėpti po septyniais užraktais, o į priekaištus atsakoma: „Vyksta ikiteisminis tyrimas“ ar „Teismas pripažino, kad bylos medžiaga nevieša“.

Visa tai laikome miglų pūtimu. Kai kurias bylas nagrinėjant naudojamos grubios provokacijos, kurie tikrai nėra nepadeda atkurti teisingumą ir nestiprina valstybingumo. Tokiais provokaciniais, neatsakingais iššūkiais Lietuvai laikome vadinamąją Kauno savanorių, J. Abromavičiaus nužudymo, Bražuolės tilto sprogdinimo ir panašias bylas. O teisminius procesus, tokius kaip G. Petriko, kai nenustatomas pagrobto visuomenės turto adresas ir šio turto valdytojai – viso labo tik teismų storžieviškais pasijuokimais iš visuomenės.

Labai daug kas iš buvusių valdžios Olimpe nepriklausomybės dvidešimtmetyje prasikalto Tautai, kaip valstybės suverenui. Konstravusieji ydingą teisės sistemą – ypač. Todėl viešai kreipiamės į valstybės vadovę, teigdami, kad pedofilijos skandalas tik išryškino demokratinės valstybės teisės sistemos iškraipymus. Pritariame visuomenės reikalavimams neapsiriboti žinybiniais kaltųjų ieškojimais, o atlikti išsamias teisinių institucijų veiklos analizes, nustatyti, kas trukdo tarnauti valstybės interesams, prižiūrėti, kad teisėkūroje būtų atstovaujama visų Lietuvos žmonių interesams.   

Sąžinės kalinė sesuo Nijolė Sadūnaitė, LLL pirmininkas, politinis kalinys Antanas Terleckas, politinis kalinys Edvardas Burokas, tremtinė Rytė Merkytė, tremtinys Jonas Puodžius, politinis kalinys Petras Plumpa

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija