Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Išėjusiems amžinybėn skambėjo „Requiem“

Rimantas KLEVEČKA

Kauno Arkikatedroje Bazilikoje skamba „Requiem“

Ne tik gamtoje lapkritis – nykimo, apmirimo metas, apsigaubęs tirštomis rytmečio miglų skraistėmis, kupinas ilgesiu persmelktos ramybės ir tylos, kuri tarytum skatina įsiklausyti, pajusti akimirkos pulsavimą ir nesustabdomą laiko tėkmę. Bažnyčios kalendorius ir šimtmečius į praeitį siekiančios tautos tradicijos būtent lapkričio pradžioje ragina į savąjį laiką, į kiekvieno iš mūsų „čia ir dabar“ pažvelgti iš kitaip skaičiuojamo laiko – amžinybės perspektyvos.

Žmogiška ir mums įprasta, matyt, ir tai, kad prie dalykų, kurie sunkiai apčiuopiami nelyginant ankstyvą lapkričio rytą besisklaidantis rudeninis rūkas, prisiliesti, dvasinį ryšį su peržengusiais nematomą amžinybės slenkstį užmegzti mėginame pasitelkdami mums suprantamus simbolius. Dėl to lapkričio pradžia – tai ypatingos šviesos nuskaidrintas metų laikas, kai didžiųjų miestų kapinės nušvinta tarsi gyvas ir besikeičiantis mirusiųjų miestas, o vienišos liepsnelės vėjo gairinamoje kaimo kapų kalvelėje iš tolo byloja: „Memento... Sustok, atmink, susimąstyk ir apie savo būties prasmę...“ Ta pačia kalba prabyla vaiskiai balti ar nelyginant visas mirštančios gamtos spalvas savin sugėrę paskutiniai rudens žiedai.

Neatsiejama Vėlinių dalis yra ir „Requiem“ – rimties, susikaupimo, gilaus susimąstymo, žmogiškosios būties trapumo ir tragizmo, o drauge šviesios vilties kupinos Katalikų Bažnyčios pamaldos už mirusiuosius. „Requiem“ – ypatingos Mišios: iškilmingi lotyniškos maldos žodžiai lygiai skamba visiems: kuklioje miestelio parapijoje, palydimi tradicinės „Viešpaties Angelo“ maldos, ir didingoje Arkikatedroje, kur maldą praturtina garsiausių pasaulio muzikos genijų „Requiem“ tekstais parašytos chorinės ir instrumentinės muzikos kompozicijos.

Spalio 31-osios vakarą Kauno Arkikatedroje Bazilikoje  skambėjo,  ko gero, garsiausias – V. A. Mocarto „Requiem“, kurio sukūrimą gaubia legendos. „Aš jaučiu, man kužda nuojauta, kad mano valanda atėjo; einu į mirtį; sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu“, – rašė V. A. Mocartas. Nuojauta neapgavo:  kompozitorius nespėjo baigti šio opuso: pagal autoriaus eskizus „Requiem“ baigė V. A. Mocarto  mokinys, austrų muzikas Francas Ziusmayris.

Pasakojama, jog mirties nuojauta audringai gyvenusį, nuotaikingos muzikos kūrėją paskatinusi parašyti gedulingas Mišias savo paties laidotuvėms. Tikroji didingo kūrinio istorija kitokia – gyvenimo pabaigoje nepriteklių ir net skurdą kentęs maestro priėmė dosnų grafo von Valsego užsakymą sukurti gedulingas Mišias, skirtas neseniai mirusios grafienės atminimui.

Kūrinyje susipina įvairių stilių bruožai: nors V. A. Mocartas – vienas iš trijų garsiųjų Vienos klasikų, „Requiem“ drąsiai naudojami baroko bažnytinės muzikos elementai, tradicinė polifonija, o „Dies irae“ pasigirsta tragiškas patosas, būdingas XIX amžiaus romantizmui.

V. A. Mocarto „Requiem“ atliko Kauno valstybinis choras, Kauno miesto simfoninis orkestras, solistai Jurgita Žilinskaitė (sopranas), Jurgita Šalčiūtė (mecosopranas), Augustinas Kantas (tenoras), Antanas Kulakauskas (bosas), dirigavo prof. Petras Bingelis. V. A. Mocarto gedulingos Mišios – savotiška legenda ir Kauno valstybinio choro kūrybinės veiklos istorijoje. Spalio 23 dieną muzikavimo 40-metį minėjusiam chorui – tai pirmoji tokios didelės apimties partitūra, kuri jo atliekama pirmą kartą suskambo dar 1971 metais. Šis kūrinys buvo svarbus žingsnis į didžiosios profesionalios muzikos pasaulį. Nuo tol pirmosios lapkričio dienos choro daininkams neįsivaizduojamos be austrų genijaus odės... Ne tik apie mirtį, bet taip pat apie gyvenimą ir jo prasmę, apie lux aeterna – amžinąją, neblėstančią vilties šviesą.

V. Suchomlinskis rašė: „Suprasti mirties etinę pusę yra tikrojo optimizmo, gyvenimo meilės, mokėjimo gyvenimą branginti ir jį saugoti svarbiausioji sąlyga“. To mus moko ir „Requiem“.

Sauliaus NARKAUS nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“