Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tautinėms bendrijoms svarbu puoselėti savo išskirtinumą ir būti lojalioms Lietuvai

Tautinių bendrijų tarybos pirmininku išrinktas Mahiras Gamzajevas

Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas

Spalio 29 dieną Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininku balsų dauguma išrinktas Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas. Iki šiol nei Baltijos šalyse, nei kitose Europos valstybėse azerbaidžaniečiai dar nebuvo renkami į tokio pobūdžio pareigas. Tačiau M. Gamzajevas šio fakto nesureikšmina. Tautinių bendrijų tarybos nuostatose, be kita ko, rašoma, jog „TBT ir jos vadovas privalo rūpintis tautinių mažumų tautinio identiteto saugojimu, stebėti, kaip Lietuvoje įgyvendinami įstatymai, reglamentuojantys tautinių mažumų teises, ugdyti tautinę toleranciją ir pakantumą, šalinti rasizmo, ksenofobijos apraiškas, skatinti diskusijas šiais klausimais, siekti, jog Lietuvos gyventojai, priklausantys tautinėms mažumoms, įsilietų į šalies visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, analizuoti įstatymų ir teisės aktų projektus, kuriuose numatoma spręsti tautinėms mažumoms aktualius klausimus, teikti pastabas bei siūlymus Seimo komitetams, Prezidentui, Vyriausybei, savivaldybėms“. Su naujuoju TBT pirmininku Mahiru GAMZAJEVU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Lietuvos tautinių bendrijų veikloje aktyviai dalyvaujate seniai. Esate vienas iš tų, kurie pasirinko šią visuomeninę veiklą, kai tik tautinės mažumos Lietuvoje ėmė burtis į tautines bendrijas.

Lietuvoje gyvenu daugiau nei trisdešimt metų. Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija, kuriai vadovauju, veikia nuo 1988-ųjų. Idėją sukurti tautinių bendrijų veiklą koordinuojančią instituciją brandinome seniai. Tačiau ji buvo realizuota tik 1991-aisiais. Tačiau TBT susikūrė, mano įsitikinimu, Lietuvai labai svarbiu laikotarpiu – Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Kremlius kenkė ekonominėmis blokadomis, kariniais išpuoliais, kiršino Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, bandydamas nuteikti jas prieš laisvės siekiančius lietuvius. Taigi TBT įsteigta gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis kaip ženklas, kad tautinės mažumos remia lietuvių siekius atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos. Tokiu žingsniu mes aiškiai rodėme savo paramą bei lojalumą Lietuvos valstybei. Man regis, tokia parama Lietuvai tuomet buvo labai reikalinga ir svarbi, nes Maskvos propagandistai nuolat šaukė, esą Lietuvos tautinėms mažumoms nepriimtinas lietuvių pasirinktas kelias. Prie Tautybių departamento įkurta TBT, į kurią tuomet įėjo net 15-os tautinių bendrijų atstovų ir kuriai tuomet vadovavo generalinė direktorė Halina Kobeckaitė, demaskavo tuometinės SSRS vadovybės prasimanymus.

Kodėl būtent Jus išrinko vadovauti TBT?

Jūs šito klauskite tų, kurie balsavo už mano kandidatūrą. Atsakysiu labai trumpai. Tautinių bendrijų veikloje nesu naujokas, esu atlikęs konkrečių darbų. Turiu aiškią viziją, kaip privalome tobulinti TBT veiklą, galų gale – kur link reikėtų koreguoti Lietuvos įstatymus, jei norime matyti stiprias, gyvybingas ir valstybei lojalias tautines mažumas.

Esu įsitikinęs, jog pirmininku mane išrinko visai ne todėl, kad esu azerbaidžanietis ar aistringas lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės kūrybos tyrinėtojas.

Lietuvai labai svarbu, kad jos žemėje gyvenančios tautinės mažumos ne tik sėkmingai puoselėtų savo tradicijas, kultūrą, papročius, bet ir būtų lojalios Lietuvos valstybei. Tačiau būtume naivūs manydami, kad visi tautinių mažumų atstovai yra ištikimi Lietuvos interesams.

Pirmasis mano kaip TBT vadovo tikslas – padėti Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms puoselėti savo išskirtinumą. Tačiau ne mažiau svarbu, kad tautinės mažumos, puoselėdamos savo tradicijas bei papročius, išliktų lojalios Lietuvos valstybei. Aš visuomet vadovaujuosi principu: „Galinga Lietuva – stiprios tautinės bendrijos, stiprios bendrijos – stipri Lietuva“. Į kiekvienos tautinės bendrijos gerovę bei suklestėjimą mes turime eiti per nepriklausomą ir klestinčią Lietuvą, o ne atvirkščiai. Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turėtų integruotis į politinį, kultūrinį, visuomeninį šalies gyvenimą, neprarasdamos tautinio išskirtinumo. Kiekviena tautinė bendrija turėtų suvokti, jog be jų teisių egzistuoja dar ir pareigos. Mano supratimu, šiuo keliu ir einama. Visais lemiamais Lietuvos valstybei istoriniais momentais šalies tautinių bendrijų atstovai nuosekliai palaikė mūsų bendros valstybės idėją, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, prisidėjo organizuojant Baltijos kelią, referendumą dėl sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos, gynė Nepriklausomybę per 1991 metų sausio įvykius ir rugpjūčio pučą. Tuomet mes kartu su lietuvių tauta iškovojome Nepriklausomybę mūsų bendrai valstybei – Lietuvai. Vėliau Lietuvos tautinės bendrijos vienareikšmiškai palaikė mūsų valstybės siekius integruotis į Europos Sąjungą ir NATO. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Lietuvos tautinių mažumų nueitas kelias naujosios Lietuvos istorijos laikotarpyje betarpiškai sutampa su lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo kovos etapais bei  nepriklausomybės idėja.

Ar Jums žinomi kokie nors konkretūs nelojalumo Lietuvos valstybei pavyzdžiai TBT veikloje?

Atviro nelojalumo pavyzdžių iki šiol nepasitaikė. Galiu patikinti, kad kaip TBT vadovas tikrai nežadu taikstytis su tokiomis tendencijomis, tačiau noriu tikėti, jog tokių dalykų pas mus visai nebus. Visi, kuriems buvo nepriimtina nepriklausomybės ir savarankiškumo kryptis, neatėjo į TBT nei 1991-aisiais, neateina ir šiandien. Tačiau būčiau ne itin tikslus, jei tvirtinčiau, jog posėdžių metu pas mus nepasitaiko kai kurių kontraversiškų politinių nuomonių. Privalau pabrėžti, jog TBT – visuomeninė, o ne politinė organizacija. Taigi mums bet koks politikavimas ir populizmas – nepageidautinas. Jei kas nors siekia politinės karjeros, tegul stoja į politines partijas. Ir vis dėlto kartais sunku atskirti, kur baigiasi visuomeniniai ir kur prasideda politiniai reikalai.

Lietuva visuomet pasižymėjo tolerancija kitataučiams. Bet gal tautinės mažumos vis dėlto turi pastabų Lietuvos politikams?

Labai gaila, kad po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES tautinių mažumų teisių apsauga šalyje susilpnėjo. Kol Lietuva nebuvo šių organizacijų atstovė, oficialusis Vilnius vykdė visas europietiškas nuostatas, apibrėžiančias tautinių mažumų teises bei pareigas. Bent jau nuoširdžiai stengdavosi jas įvykdyti. Įstojus į NATO ir ES, situacija akivaizdžiai pablogėjo. Valdžios vyrai tiesiog pradėjo mus užmiršti.

Mums nepriimtina, kad apie mūsų teises ir pareigas kalbama kartu su seksualinių mažumų problemomis. Mūsų, tautinių mažumų, teises bandoma prilyginti prie tam tikrų mažumų grupių teisių – lesbiečių, pedofilų, homoseksualų. Suprask, visos šios išvardintos grupės tokios pat mažumos kaip ir mes. Kai Lietuvos politikai, socialinėse srityse dirbantys mokslininkai, žmogaus teisių gynėjai kalba apie mažumų teises ir pareigas, jie dažniausiai omenyje turi seksualines mažumas, o tautinės mažumos paliekamos paskutinėje vietoje. Tokia nuostata mums nepriimtina.

Aš neturiu jokių priekaištų seksualinėms mažumoms. Tegul sau gyvena, jei niekam netrukdo. Tačiau požiūris į tautines mažumas Lietuvoje turėtų būti kur kas rimtesnis, nei iki šiol. Jau vien dėl to, kad mūsų Lietuvoje esama apie 570 tūkstančių – mes sudarome apie 16,5 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Beje, prieškario Lietuvoje tautinių mažumų reikalais rūpinosi net du ministrai be portfelių. O šiandien Lietuvoje nerasite nė vieno ministro, kuris užsiimtų šitais reikalais. Iki šiol mūsų reikalais domėjosi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID). Departamentas per savo dvidešimt veiklos metų kartu su mūsų nevyriausybinėmis organizacijomis atliko didelį darbą, telkiant šalies tautines bendrijas bendram Lietuvos valstybės labui. Tačiau nuo 2010 m. sausio nebeliks ir šio Departamento. Mūsų nuomone, Departamento likvidavimas, perduodant jo funkcijas kitoms valstybės institucijoms, atsižvelgiant į vis labiau globalėjantį pasaulį, didėjančią tarptautinę migraciją, – klaidingas sprendimas Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu, beje, prieštaraujantis mūsų valstybėje per šimtmečius susiklosčiusioms politinėms nuostatoms ir tradicijoms. Taigi jo funkcijos bus perduotos Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms. Išeivijos reikalus kuruos Užsienio reikalų ministerija, o mūsų reikalus – Kultūros ministerijos skyrius, kurį sudarys keli specialistai. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad toks skyrius nesugebės deramai įsigilinti į maždaug pusės milijono gyventojų lūkesčius. Man belieka apgailestauti, jog Lietuvoje esama politikų, įsitikinusių, jog tautinių mažumų veikla apsiriboja vien šokiais ir dainomis nacionalinių švenčių progomis.

Ar esama tautinių mažumų, kurios labai silpnai integruotos į Lietuvos gyvenimą? Ar yra tokių, kurios tarpusavyje nesutartų?

Tautinės mažumos – sudėtingas reiškinys. Čia įžvelgiu dvi galimas konfliktines situacijas. Tikrai ne visos tautinės mažumos tampa natūralia Lietuvos dalimi. Omenyje turiu kad ir romų problemas. Jei neieškosime konstruktyvių kelių, kaip padėti romams integruotis į Lietuvos gyvenimą, ši negerovė vis labiau kenks Lietuvai. Nereikia užmiršti, kad nesusipratimų pasitaiko ir tarp pačių etninių grupių, galų gale pasitaiko atvejų, kai lietuviai ir lenkai kartais neranda bendros kalbos. Tačiau lietuvius ir lenkus sieja bendra 500 metų istorija ir bendra religija. Lietuva ir Lenkija priklauso tam pačiam NATO aljansui bei tai pačiai ES. Be kita ko, Lietuva ir Lenkija įvardijamos ir kaip strateginės partnerės. Todėl drįstu manyti, jog šie reiškiniai yra lyg vienos šeimos dviejų narių laikini nesutarimai. O kai kuriems Lietuvos ir Lenkijos politikams nederėtų eskaluoti esamos padėties įvairiais populistiniais pareiškimais, įskaitant ir Europos Sąjungos tribūnas.

Jūs sakote, jog TMID naikinimas – valstybės klaida. Bet gal jo išlaikymas per daug brangiai kainavo?

Manau, kad TMID panaikinimas – politinė klaida. Mūsų išlaikymas valstybei niekad daug nekainavo. Štai kad ir mano pareigos. Jūs manote, kad dabar gausiu solidų atlyginimą, turėsiu reprezentacinių lėšų, man bus skirtas tarnybinis automobilis, vairuotojas, sekretorė? Nieko panašaus. Mano pareigos – visuomeninės. Net išlaidas už skambučius mobiliuoju telefonu privalau padengti iš savo kišenės, valstybė iš savo biudžeto neskiria nė vieno lito net suvenyrams, gėlėms, padėkos raštams.

Apgailestaudamas konstatuoju, jog po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES finansavimas tautinių mažumų reikmėms nuolat ir žymiai mažėjo. Ypač po 2004-ųjų. Kai kurie politikai pamiršo savo pažadus, duotus tautinėms mažumoms. Toks elgesys nekelia abipusio pasitikėjimo ir pagarbos. 1988–1992-aisiais kai kurie šiuo metu aukštus postus užimantys politiniai lyderiai ragino remti valstybę, o dabar mus lengva ranka prilygino seksualinėms mažumoms.

Tačiau tikriausiai nėra padėties be išeities. Nejaugi sunku rasti abipusiai naudingą sprendimą?

Tapęs pirmininku visomis išgalėmis stiprinsiu TBT struktūrą. Iki šiol mūsų savarankiškumas buvo labai suvaržytas. TMID direktorius galėjo netvirtinti mūsų vienbalsiai priimtų nuostatų, galėjo vienašališkai į Tarybą inkorporuoti net penketą savo atstovų. Beje, TMID vadovas galėjo ir tebegali bet kada mūsų išrinktą Tarybą vienašališkai panaikinti, visiškai sustabdydamas mūsų veiklą. Sutikite, tokia tvarka nėra demokratiška.

Tiesa, 1991-aisiais, kai TBT pradėjo savo veiklą, valstybės pareigūnų veiksmai buvo kur kas demokratiškesni. Tačiau ilgainiui naujieji TMID vadovai tas demokratiškas nuostatas nuolat naikino, kol nebeliko akmens ant akmens. Beje, dažnos ir kryptingos TMID reorganizacijos suskaldė mūsų tautines bendrijas. Suskaldė ne pagal tautinę priklausomybę, bet greičiau pagal politinius įsitikinimus. Atėję pas mus politikai kalbėdavo vienaip, o nuskubėję į Seimą elgdavosi priešingai. Tokius dvejopus žaidimus laikau mūsų bendrų reikalų išdavyste.

Rugsėjo 2 dieną Ministrų kabinetas sudarė Tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisiją. Ji teiks Vyriausybei pasiūlymus dėl tautinių mažumų valstybės politikos, valstybės institucijų veiksmų koordinavimo integruojant tautines mažumas į Lietuvos politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, teisės aktų, susijusių su tautinių mažumų reikalais, projektų rengimo ar parengtų tikslingumo. Daug tikiuosi iš šios koordinacinės tarybos, į kurią įeina premjeras, septyni ministrai ir septyni mūsų TBT atstovai. Toje taryboje mes, tautinių mažumų išrinktieji, turėsime iniciatyvos teisę į darbotvarkę siūlyti mums aktualius klausimus. Minėta komisija rinksis ne rečiau kaip du kartus per metus. Manau, kad mums pavyks Vyriausybės atstovus supažindinti bent jau su pagrindiniais tautinių mažumų rūpesčiais.

Atlikti šiuos darbus man talkins dvi mano pavaduotojos: Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė dr. Natalija Šertvytienė ir Lietuvos rumunų kultūros draugijos „Dačija“ pirmininkė Liučija Bartkienė bei kiti aktyvūs Tarybos nariai.

© 2009 „XXI amžius“