|
Politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarai su Kremliaus prieskoniais?
Gintaras VISOCKAS
Kęstutis Girnius Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, įtakingas politikos apžvalgininkas. Atidžiai skaitau visus jo straipsnius daugelis K. Girniaus minčių yra įdomios, priimtinos, įsidėmėtinos. Ir vis dėlto neseniai į K. Girniaus rašinius pradėjau žvelgti su nepasitikėjimu. K.Girniaus samprotavimų nuoširdumu suabejojau, kai pagrindiniuose Lietuvos internetiniuose ir popieriniuose leidiniuose pasirodė jo straipsnis ES ataskaita smūgis Gruzijai. Jį perskaičius paaiškėja, kad K. Girniaus simpatijos ne Gruzijos ir juolab ne Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pusėje.
Taip, daugiausiai priekaištų dėl karinio Gruzijos ir Rusijos konflikto suverčiama oficialiojo Tbilisio vadovams. Ypač Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, kuris, suprask, ir diktatoriškas, ir nesukalbamas, ir arogantiškas, ir per daug pasitiki savo jėgomis. Politikos apžvalgininko K. Girniaus nuomone, pirmieji pradėjo šaudyti gruzinai, todėl juos neva būtina laikyti pagrindiniais konflikto kaltininkais. O oficialusis Kremlius politikos apžvalgininko K. Girniaus tarsi teisinamas esą Rusijai nieko kito nebeliko, kaip visomis karinėmis priemonėmis ginti Pietų Osetijos žmones nuo gruzinų kariuomenės atakų. Maždaug tokią nuomonę K. Girnius išsakė ir kai kuriose LRT radijo laidose.
Savo antigruzinišką poziciją apžvalgininkas K.Girnius sustiprino remdamasis rugsėjo 30 dieną paskelbta oficialia Europos Sąjungos ataskaita apie 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį vykusio Rusijos ir Gruzijos karo priežastis. Pasak K. Girniaus, ES komisijos pateiktose išvadose aiškiai pasakyta, kas pradėjo karą. Svarbiausia karo priežastimi Europos Sąjungos lyderiai laiko neva Gruzijos pradėtą barbarišką Cchinvalio ataką. O štai Rusija kalta, pasak tos pačios Europos, tik dėl to, kad į Cchinvalio apšaudymus reagavo per daug stipriai, galingai. Tiksliau sakant, neadekvačiai.
Dar viena įdomi ir, man regis, svarbi, iškalbinga detalė. Kai kuriuose lietuvių kalba leidžiamuose anarchistiniuose, komunistiniuose internetiniuose leidiniuose pasirodė straipsnių, kurių autoriai džiūgauja, kad dabar net aršus antikomunistas, buvęs Laisvosios Europos radijo žinių direktorius K. Girnius ėmė suvokti, jog karą sukėlė Gruzija. Tie abejotinos reputacijos ir abejotinų nuostatų leidiniai remiasi K. Girniaus įžvalgomis, esą rusų šarvuočiai Rokio tunelio link pajudėjo tik po to, kai prasidėjo gruzinų atakos. Jų išvada daugiau negu aiški nebūtų Cchinvalio apšaudymo, nebūtų rusų šarvuotosios technikos įsiveržimo į Gruzijos teritoriją. Vadinasi, oficialusis Tbilisis begėdiškai melavo, pasauliui tvirtindamas, jog Rusija puolė pirmoji? Politikos apžvalgininkas K. Girnius beveik atvirai pataria Lietuvos valdžiai atsisakyti draugystės su M. Saakašvilio režimu arba tuos santykius konstruoti taip, kad jie taptų simboliški, minimalūs.
Analizuojant K. Girniaus rašinį ES ataskaita smūgis Gruzijai bei jo pasisakymus per radiją akivaizdu ir tai, kad Amerikos žvalgybiniai palydovai būtų seniai užfiksavę rusų kariškius, įsiveržusius į Gruzijai priklausančią teritoriją. Bet Amerikos palydovai tokių įsiveržimų neužfiksavo, bent jau apie tai Vašingtonas garsiai neprabilo. Todėl tikėtina versija, jog rusų šarvuočiai išties į Gruziją įsiveržė tik po M. Saakašvilio pradėtų karinių veiksmų.
Iš pirmo žvilgsnio žymaus Lietuvos politikos apžvalgininko mintys bei išvados tarsi įtikinamos, logiškos. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Tik tol, kol jų nepalygini su kai kurių žymių Rusijos apžvalgininkų komentarais. Štai Rusijos televizija RTVi neseniai parodė beveik valandą trukusią Rusijos politikos apžvalgininkės Jurijos Latyninos autorinę laidą Kod dostupa, kurioje tvirtinama, kad dėl 2008-ųjų rugpjūčio kruvinų įvykių kalta Rusija. Vienareikšmiškai. Be jokių išlygų, be jokių galbūt, tikriausiai.
Beje, šitaip tvirtindama J. Latynina rėmėsi ne tiek emocijomis, kiek faktais, kurie, beje, kardinaliai kertasi su K. Girniaus įžvalgomis. J. Latynina dėstė savo požiūrį į Rusijos ir Gruzijos konfliktą bei į ES ataskaitą dėl Maskvos ir Tbilisio karinio susidūrimo visai kitaip, nei K. Girnius straipsnyje ES atsakaita smūgis Gruzijai. Vaizdžiai tariant, Gruzijai ir Gruzijos lyderiui M. Saakašviliui rusė J. Latynina buvo kur kas draugiškesnė nei lietuvis K. Girnius. Pasak J. Latyninos, besiaiškindama tikrąsias konflikto priežastis, ES komisija priėjo paradoksalios nuomonės. Girdi, šis konfliktas toks sudėtingas, toks painus, kad iš tiesų visiškai neįmanoma išsiaiškinti, kas kaltas. Šaipydamasi iš tokių ES išvadų J. Latynina rėmėsi garsiųjų detektyvinių filmų herojaus Erkiulio Puaro pavyzdžiu. Ji ironizavo: įsivaizduokime, kad detektyvas E. Puaro nužudytojo artimiesiems bei giminėms pareiškia, jog tikrojo žudiko asmenybės nustatyti neįmanoma, nes tyrimas pernelyg sudėtingas. Kokia tada turėtų būti reakcija į E. Puaro bejėgiškumą? Rusijos apžvalgininkė konkrečiai aptarė ir kai kurias kitas specialiosios ES komisijos veiklos keistenybes. Pavyzdžiui, ji kritikavo komisijos bejėgiškumą išsiaiškinti net, regis, labai paprastą dilemą: kas pirmasis pradėjo šaudyti. Kadangi Gruzija tvirtina, jog pirmoji pradėjo šaudyti Rusija, o Rusija teigia, kad pirmoji ėmė šaudyti Gruzija, komisija, pasak J. Latyninos, atsidūrė keblioje situacijoje. Tik pamanyk, esant tokiai nuomonių įvairovei komisija negalinti tvirtai pasakyti, kas vis dėlto pirmasis paleido šūvį. Ironizuodama J. Latynina teigė, jog pasaulio visuomenė iš komisijos laukė ne padūsavimų, kokia sudėtinga ši tema, o konkretaus atsakymo, kas melavo, o kas sakė tiesą. O komisija tik bejėgiškai skėsčioja rankomis, į ataskaitą sudėdama Gruzijos ir Rusijos pasiaiškinimus.
Jei Lietuvos politikos apžvalgininkui K. Girniui aišku, kad pirmasis pradėjo šaudyti Tbilisis, tai Rusijos politikos apžvalgininkė J. Latynina įsitikinusi, jog pirmieji agresiją pradėjo būtent rusų kariškiai. Savo nuomonę ji paremia labai įdomiu, sunkiai paneigiamu faktu. Ji siūlo pavartyti Rusijoje leidžiamo žurnalo Krasnaja zvezda 2008 metų rugpjūčiorugsėjo mėnesių numerius, kur paskelbti kelių tame konflikte dalyvavusių rusų kariškių ir eilinių karių pasakojimai. Pasak J. Latyninos, trys rusų kariuomenės atstovai kapitonas, leitenantas ir eilinis (laidoje buvo nurodytos visų jų pavardės) oficialiame Rusijos kariuomenei priklausančiame leidinyje pasakoja, kaip, kodėl ir, svarbiausia, kada jie pradėjo ginti vargšus osetinus nuo sužvėrėjusių gruzinų. Ši detalė itin svarbi, kadangi aiškėja, jog bent jau tie trys Krasnaja zvezda minimi rusų kariškiai kariavo su M. Saakašvilio režimu maždaug 24-iomis valandomis anksčiau, nei M. Saakašvilis įsakė saviškiams šaudyti į Cchinvalį. J. Latynina stebisi, kodėl ES ekspertai neatkreipė dėmesio į tą Krasnaja zvezda numerį, kur juodu ant balto parašyta, kad į Gruzijos teritoriją rusų kariškiai įžengė mažų mažiausiai 24 valandomis anksčiau, nei gruzinų artilerija nusitaikė į Pietų Osetijos sostinę. Pateikdama šiuos duomenis J. Latynina ironiškai tvirtino: Gruzijos žvalgyba tikriausiai bus infiltravusi savo agentus į Rusijos gynybos ministerijos išlaikomą leidinį. Kaip kitaip paaiškinti, kad žurnale Krasnaja zvezda atsirado Gruzijai palankūs pasakojimai? Žinoma, J. Latynina supranta, jog Gruzijos žvalgyba nėra tokia stipri kaip Rusijos FST, bent jau neturi tokių įspūdingų finansinių išteklių, todėl tame žurnale paskelbta informacija galima patikėti, kad pirma rusų kariškiai įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir tik po to gindamiesi gruzinai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Be abejo, galima ir kita priežastis: Gal ES ekspertai nemoka rusų kalbos, neturi vertėjų, nesugeba išsiversti į anglų kalbą kelių rusiškų straipsnių, todėl nieko ir nežino apie Krasnaja zvezda publikacijas? stebėjosi J. Latynina. Taigi rusė politikos apžvalgininkė nustebo, kad oficiali ES komisija, intensyviai dirbusi devynis mėnesius, tik perpasakoja tai, ką sako Tbilisis ir Kremlius. Ir jei kurią nors pusę bara arba kam nors priekaištauja, tai tik abstrakčiai, neįvardindama nei pavardžių, nei tautybės. J. Latynina kritikavo ir ES komisijos išvadose įrašytą teiginį, kad konflikto išvakarėse karinė retorika buvo pasiekusi apogėjų iš abiejų pusių. Pasak J. Latyninos, šitaip tvirtindama ES begėdiškai meluoja. Meluoja todėl, kad ugnies liežuviais svaidėsi tik Pietų Osetijos vadovas ir Rusijos generolai. Gruzijos prezidento M. Saakašvilio retorika karo išvakarėse buvo nuosaiki, raginanti deryboms, dialogui, o ne karui. Pasak J. Latyninos, M. Saakašvilis nepasakė nė vienos kalbos, kurioje būtų grasinęs Pietų Osetijai ar Rusijai. O karingų Pietų Osetijos ir Kremliaus vadovų pasisakymų galima pateikti ne vieną dešimtį. Analizuodama ES komisijos išvadą dėl karinės agresijos kurstymo J. Latynina pabrėžė, jog karo išvakarėse M. Saakašvilio ministrai ir žvalgybininkai Vakaruose bėgiojo po ES kabinetus ir bandė perspėti Vakarus, jog Gruzija tuoj bus begėdiškai užpulta. Taigi M. Saakašvilis bei jo ministrai pasauliui bandė pasakyti, jog jei Vakarai čia pat neįsikiš, tuoj bus per vėlu Rusija pradės plačią karinę kampaniją.
Rusijos apžvalgininkė J. Latynina stebėjosi, kad ES komisijos oficialios išvados turi tarsi du skyrius: oficialųjį ir neoficialųjį. Ji retoriškai klausė, kaip oficialioje ataskaitoje dar gali būti ir neoficiali ataskaita. Ir vis dėlto ES ataskaita iš tikrųjų turi dvi dalis, kurios skiriasi kaip diena ir naktis. Oficialioji dalis labai atsargi, nekonkreti, dviprasmiška. O štai neoficialiojoje dalyje kaltinama Rusija.
Neoficialiąją komisijos dalį skaityti žymiai įdomiau, prasmingiau nei oficialiąją. Esą tik neoficialiojoje ES dalyje pagrindine karo priežastimi įvardinamas ne Gruzijos agresyvumas, bet Gruzijos noras integruotis į Vakarus, įskaitant ir Tbilisio narystę NATO aljanse. Laidos Kod dostupa vedėja J. Latynina liūdnai konstatuoja, kad tos dvi ES komisijos dalys demonstruoja dviprasmišką Vakarų laikyseną Kremliaus atžvilgiu. Ji pastebi, jog vienu metu neįmanoma būti ir diplomatu, ir tuo, kuris teisia, skelbia nuosprendį. J. Latynina tvirtino, jog jai nepriimtina, kad Vakarai, tvirtindami esą demokratijos, padorumo ir sąžiningumo garantai, iš tiesų laikosi dvejopų standartų. Kai aiškinamasi, kas kaltas dėl žudynių Afrikoje, ES komisija tvirta. Ji aiškiai pasako, kas kaltas tutsiai ar hutai. O kai kalbama apie konfliktus, kuriuose dalyvauja Rusija, prasideda begėdiški išsisukinėjimai. Vakarai tarsi bejėgiai skėsčioja rankomis: Jei Rusija meluoja, mes negalime sakyti, kad Kremlius meluoja. J. Latynina prisipažįsta nemėgstanti žmogaus teisių gynėjų, kadangi ir šie dažniausiai vadovaujasi dvejopais standartais. Štai Gruzija kaltinama galingais artilerijos sviediniais apšaudžiusi Cchinvalio miestą, kuriame buvo daug civilių, tačiau tie patys žmogaus teisių gynėjai kažkodėl nekritikuoja nei Pietų Osetijos, nei Rusijos, pačiame Cchinvalio centre įrengusios karinius objektus. Ši aplinkybė daug ką pasakanti. Jei rusams ir osetinams būtų labai rūpėjusios žmogaus teisės, jie karinius įrenginius būtų įrengę bent jau Cchinvalio priemiesčiuose. Tada ir M. Saakašvilio kariai būtų šaudę ne į Cchinvalio centrą, o tik į miesto pakraščius. Pasak J. Latyninos, ji visuomet su nepasitikėjimu išklauso tiek Vakarų Europos žmogaus teisių gynėjų, tiek ir saviškių, veikiančių Rusijoje, pasisakymus, išvadas. Ji prisipažįsta nemėgstanti nei vienų, nei kitų. Vakariečių nemėgsta dėl to, kad šie tik dedasi esą idealistai. O iš tikrųjų jie tokios pat pelno, įtakos siekiančios organizacijos, kaip ir komercinės korporacijos ar bankai. Be to, gana bailūs. Vakarų žmogaus teisių gynėjai jokių būdu nelįs ten, kur grės bent mažiausias pavojus jų gyvybei. J. Latyninos išvada: Vakarų žmogaus teisių gynėjai griebiasi tik nepavojingų temų, apeidami pagrindines temas.
O Rusijos žmogaus teisių gynėjų J. Latynina nemėgsta dėl to, kad šie, išaugę sovietmečiu iš disidentinių judėjimų, vis dar įsitikinę, jog valstybė visur ir visuomet neteisi. Štai ateina pas Rusijos žmogaus teisių gynėjus samdomi žudikai, skųsdamiesi Rusijos teisėsaugos organų persekiojimu, ir Rusijos žmogaus teisių gynėjai, užuot juos išviję lauk, nedelsiant pradeda gilintis, kokias klaidas valstybė padarė juos persekiodama bei teisdama.
Būsiu atviras: J. Latyninos pozicija man priimtinesnė nei K. Girniaus įžvalgos apie Gruzijos prezidento M. Saakašvilio režimą. Kartu privalau nuoširdžiai prisipažinti, kad nesuprantu, kodėl mūsų politikos žinovas K. Girnius, narpliodamas Gruzijos mazgą, nepajėgė pastebėti faktų, kuriuos pastebėjo jo kolegė iš Kod dostupa? Gal čia derėtų sakyti, jog K.Girnius nepastebėjo todėl, kad nenorėjo pastebėti. O jei nenorėjo pastebėti, tai kodėl nenorėjo? Kas paskatino K. Girnių teisinti agresorių, o ne auką? Kas verčia K. Girnių nemėgti Gruzijos ir žavėtis neprincipingomis ES komisijos išvadomis?
Keista K. Girniaus pozicija Gruzijos atžvilgiu leidžia manyti, jog ir kai kurie kiti šio politikos apžvalgininko komentarai gali būti tendencingi, su Kremliui naudingais prieskoniais. Tik ne visada tuos Kremliui naudingus padažus, matyt, lengva pastebėti.
© 2009 XXI amžius
|