2009 m. lapkričio 18 d.
Nr. 81
(1773)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Oligarchijos spindesys ir skurdas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos ekonominė situacija vis dar nestabili. Pastebimi kai kurių pramonės šakų – medienos apdirbimo pramonės, grūdų įmonių pažangos ženklai. Garsios grūdų verslo įmonės „Linas Agro Group“ apyvarta išaugo 23 procentais, kyla ir kitų grūdų verslo įmonių apyvarta. Kai kurios įmonės bankrutuoja, bedarbių armija didėja. Šiais metais pastebima dar viena nauja ekonomė tendencija – į Lietuvos rinką veržiasi kinai. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir net keliuose mažesniuose miestuose jie aktyviai perka nekilnojamąjį turtą, steigia naujas kavines, parduotuves. Ateityje prognozuojamas dar didesnis kinų verslininkų veržimasis į Lietuvos rinką.

Teisėsaugos problemos išlieka viena iš esminių kliūčių mūsų šalies, kaip teisinės valstybės, atkūrimui. Prieštaringa padėtis susijusi su kai kurių pareigūnų korupcija ir aplaidžiu darbu. Dar garsiosios buvusių policijos pareigūnų Mindaugo Silickio ir Viliaus Karaliaus bylos atskleidė, kad korumpuoti pareigūnai gali valstybei padaryti didžiulių nuostolių. Buvęs komisaras M. Silickis pasikorė, o kiti buvę komisarai Č. Sakalauskas ir A. Leščiukaitis tapo įteisintais liudytojais. 2004 metais keli buvę Silickio vadovaujamos kontrabandininkų grupuotės nariai buvo nuteisti ir įkalinti.

Būtent teisėsaugos spragos padėjo iškilti ir išlaikyti įtaką garsiems abejotinos reputacijos verslo magnatams Valerijus Gelašviliui, Viktorui Diminšteinui, Vladui Bieliauskui, Algiui Kazlaučiūnui ir kitiems veikėjams. Dar 1993–1994 metais V. Gelašvilis ir V. Bieliauskas įgijo didelę įtaką ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje. Jie pusvelčiui užvaldė kai kurias įmones, ėmė kontroliuoti spirito ir cigarečių kontrabandos srautus, užsiėmė stambiomis aferomis. Nors tuo laiku vis buvo skelbiama apie „Vilniaus brigados“ grėsmę, bet šie abu „krikštatėviai“ buvo ne mažiau galingi. Tiek Gelašvilis, tiek Bieliauskas buvo artimai susiję su KGB veikla. V. Bieliauskas dar sovietmečiu dirbo kadriniu KGB pareigūnu Rusijoje, o 1990–1991 metais Lietuvoje. V. Gelašvilis buvo KGB agentas, o baigiantis sovietmečiui įsteigė kelis kooperatyvus ir suartėjo su kai kuriais komunistinės nomenklatūros veikėjais. KGB struktūrose dirbo ir vienas iš „Vilniaus brigados“ autoritetų A. Gribojedovas, vėliau įkūręs garsią „delfinų“ gaują. V. Bieliauskas ir jo aplinka 2002–2006 metais atkakliai priešinosi tuometinio Vilniaus policijos vadovo E. Kaliačiaus veiklai, bandė šį komisarą juodinti, net teikė ieškinius teismams. „Status“ finansinės-pramoninės grupės savininkai V. Bieliauskas, jo brolis A. Bieliauskas, G. Sindaravičius ir T. Zaninas kaltino E. Kaliačių padarius jiems didelius nuostolius, o šių oligarchų bendražygis V. Diminšteinas kartu su „sportininkų“ ir „delfinų“ gaujų lyderiais ir keliais buvusiais teisėsaugos pareigūnais užvaldė Gariūnų turgavietę. Jų kontroliuojamos firmos ilgą laiką finansavo kai kurias Lietuvos politines partijas.

Antras labai ryškus teisėsaugos problemų pavyzdys – Darbo partijos byla. 2006 metų pavasarį po sėkmingos VSD operacijos atrodė, kad Darbo partijos byla bus sėkmingai ištirta. Deja, ji vis dar vilkinama ir neaišku, kada ji bus baigta. Vengimas pateikti Seimui garsiąsias dvylika analitinių pažymų yra pagrįstos baime, kad po jų atskleidimo gali nukentėti kai kurie itin įtakingi oligarchai ir abejotinos reputacijos politikai. Pažvelkime į vieną iš VSD pažymų, oficialiai pateiktą 2003 metais ir pasvarstykime, ar pavyko pristabdyti kai kuriuos Lietuvai grėsmingus procesus. „1. Pastebimas agresyvus Rusijos stambaus kapitalo skverbimasis į strategiškai svarbius Lietuvos elektros, dujų, naftos, transporto sektorius. Aktyvus noras investuoti Lietuvoje yra sietinas su Lietuvos greitu stojimu į NATO ir ES. Dalį investicijų vertintume kaip norą legalizuotis ir išeiti į Vakarų rinkas. 2. VSD disponuoja informacija apie tarptautinių organizuotų nusikalstamų struktūrų skverbimąsi į Lietuvą, kuris siejamas su Lietuvos įsijungimu į europines struktūras. 3. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Lietuva panaudojama kaip trečioji šalis ginklų ir neplatinamų medžiagų prekybai bei platinimui. 4. Lietuva taip pat yra panaudojama kaip trečioji šalis vykdant neteisėtas finansines operacijas (kontrabanda, pinigų plovimas), tarptautiniam terorizmui finansuoti“. Paskutinių dvejų metų įvykiai leidžia abejoti, ar minimos grėsmės jau nutolo. Tik dabar apie tai nekalbama.

Vienas iš svarbiausių šiandienos Lietuvos aktualijų – PVM mokesčių klausimas. Visiems vienodai nustatytas 21 procento PVM tarifas, netaikant jokių išimčių, yra Europoje analogų neturintis fantasmagorinis atradimas. Daugelyje šalių yra visai kitokia praktika. Štai Vokietijoje yra 19 procentų PVM tarifas, be to, taikomos lengvatinis 6 procentų tarifas duonai, vaisiams, daržovėms, knygoms ir spaudai. PVM lengvatos egzistuoja beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Lietuvą ir Bulgariją. Ekonomistas profesorius Romas Lazutka mano, kad „skurdesni visuomenės sluoksniai turi pakelti pagrindinę krizės naštą. Negano to, verslo ryklių interesams atstovaujantis Laisvosios rinkos institutas dažnai pateikia tendencingą informaciją. Suprantu, kodėl mūsų kirpėjos uždirba mažiau nei Vakaruose. Ten kelis kartus didesni įkainiai ir todėl kirpėjos Vakaruose uždirba keliskart daugiau. Bet kodėl kai kurių klestinčių įmonių, kurios savo produkciją realizuoja Vakaruose, darbuotojai gauna tokius mažus atlyginimus?..“

Oligarchija Lietuvoje galutinai susiformavo per paskutinį dešimtmetį. Oligarchijos spindesys ir skurdas žengia greta. Dabartinis oligarchijos spindesys apgaulingas. Žymus amerikiečių apžvalgininkas M. Goldmanas, kalbėdamas apie Rusijos oligarchus, kartis net mini terminą „silogarchai“ (kalbama apie buvusius KGB ir kitų jėgos struktūrų pareigūnus, dabar valdančius didžiulius turtus). Ir Lietuvoje daug verslo magnatų yra susiję su KGB-FSB struktūromis. Mūsų krašte dažnai dėstomi samprotavimai apie laisvąją rinką yra paviršutiniai ir populistiniai. Įsigalėjęs oligarchų primestas korupcinis kapitalizmas formuoja iškreiptą, monopolinę rinką. Tai neefektyvus kapitalizmas, ypač kenksmingas valstybei ir didžiajai visuomenės daliai. Korupcinio monopolinio kapitalizmo modelis palankus tik patiems oligarchams ir jų aplinkai – korumpuotiems politikams, pareigūnams, su oligarchais susijusiems kriminaliniams baronams. Pastarieji oligarchams naudingi dėl savo ryšių ir įtakos kriminaliniame pasaulyje – oligarchų užsakymu jie reketuoja kai kuriuos verslininkus, spaudžia neįtikusius asmenis ir vykdo kitokias specifines užduotis. Oligarchai ir jiems artimi korumpuoti pareigūnai stambių kriminalinių gaujų vadeivoms užtikrina užnugarį – vadinamąjį „stogą“. Žvelgiant į šešėlinės valdžios piramidę, Lietuvoje yra kitokia padėtis, nei, sakysime, buvo Gruzijoje 1992–2003 metais. Ten šešėlinės valdžios galios centras buvo susitelkęs kriminalinių lyderių, vadinamųjų „įteisintų vagių“ (vory v zakonie) rankose. Jie dar nuo sovietmečio laikų buvo labai įtakingi ne tik Gruzijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje, kur sovietmečiu kriminalinis pasaulis buvo kur kas silpnesnis, pagrindinė politinė ir ekonominė galia palaipsniui susitelkė oligarchų rankose. Krikščioniško socialinio mokymo požiūriu valdžios galių ir turto susitelkimas vienose rankose yra kenksmingas, tokiu atveju visuomenė nėra tolygi, o valstybėje prasideda erozija. Ir Lietuvoje matome prieštaringą padėtį – kai kurie centrinėje valdžioje ir savivaldoje įtakingi politikai yra savo rankose sutelkę tiek ekonominę galią (valdo pelningas įmones), tiek žiniasklaidos valdymo svertus (yra laikraščių, radijo stočių, interneto svetainių savininkai), tiek politinę valdžią (turi didelę įtaką Seime ar savivaldybių tarybose, užima merų ar vicemerų postus). Šiandien Seime yra daug kriminalinių-finansinių klanų statytinių, o kelių ministrų veikla kelia dideles abejones. Kai kurių ekonomikos ekspertų samprotavimai apie tai, kad bus blogai, jei monopolijos bus spaudžiamos, neva tada veržliausi verslininkai trauksis iš Lietuvos, yra paprasčiausia populizmo apraiška. Monopolijas valdantys oligarchai parazituoja daugumos šalies piliečių sąskaita – jei jie būtų pažaboti, padorūs verslininkai galėtų laisviau dirbti, o tai būtų naudinga ir valstybei, ir jos piliečiams. Šiuo metu mūsų krašte vis daugiau kontrastų: formuojasi turtuolių getai, aptverti didžiulėmis tvoromis, o netoliese – apleisti, skurdūs namai. Tad oligarchijos blizgesys apgaulingas, jame slypi pavojai. Štai kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse oligarchijos įsigalėjimas buvo tiesiog pragaištingas tų šalių ekonominei ir politinei raidai. Hondūre, Salvadore bei kai kuriose kitose šalyse įsigalėjus oligarchams pradėjo formuotis kairiųjų radikalų grupės, kėlusios maištus ir teroro aktus. Brazilijoje iki šiol veikia galingos nusikaltėlių gaujos, besimaskuojančios marksistine ideologija. Paskutiniu metu keliamas klausimas, ar išgelbėtų Lietuvą nauja Vyriausybė. Lietuvos problemos daugiau siejasi ne su konkrečia vyriausybe, o su santvarka. Visų esminių šalies problemų Gordijaus mazgas susijęs su Lietuvoje įsigalėjusia oligarchija. G. Kirkilo vyriausybė buvo itin korumpuota: daugelis šios vyriausybės ministrų buvo ne tik korumpuoti, bet ir šešėlinių klanų statytiniai, vykdantys savo įtakingų globėjų nurodymus. Pirmaisiais smuikais šioje Vyriausybėje griežė premjero G. Kirkilo patarėjas A. Januška, „pilkieji kardinolai“ V. Miltienis, A. Ignotas ir dar keli panašūs veikėjai. A. Kubiliaus vyriausybė yra gerokai profesionalesnė, dalis šios vyriausybės ministrų pasižymi nuoseklia veikla. Tačiau santvarkos problemos yra esminės. Kol oligarchų klasei priklauso hegemono vaidmuo, tikra pažanga neįmanoma. Knygoje „Krikščioniškas socialinis mokymas“ sakoma: „Nors Šventasis Raštas valstybinę valdžią ir įvardija kaip „Dievo įsakytą“, vis dėlto kiekviena valstybė ir vyriausybė yra netobula – kaip viskas, kas žemiška. Nerimą kelia tai, kad valstybės ir vyriausybės ne tik turi trūkumų, bet ir gali visiškai išsigimti, tapti nusikalstama tironija. Nuo Aristotelio laikų skiriamos dvi tironijos formos. Uzurpatorius arba įsibrovėlis, kuris neteisėtai užgrobė valstybinę valdžią, bet po to galbūt valdė tinkamai, ir valdantieji tironai, kurie, nors į valdžią atėjo teisėtai, panaudoja ją visuotinei gerovei naikinti, pavergdami sąžinę, žudydami ir plėšdami pačioje šalyje arba sukurstydami karus užsienyje. Svarbiausia ir, be abejonės, doroviškai nepriekaištinga gynybos priemonė yra pasyvusis pasipriešinimas: nevykdomi nusikalstami įstatymai ir veikiama prieš neteisėtas valstybines priemones. Žinoma, pasyvusis pasipriešinimas tik tada gali būti sėkmingas, kai boikotą palaiko didžioji tautos dalis. O piktnaudžiauti valstybine valdžia labai trukdo griežtas valstybinių ir privačių interesų atskyrimas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija