Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Senosios Rūdos kaimo šviesuoliai

Dalija Ona PARNARAUSKIENĖ

Martinaičių šeima. Sėdi (iš kairės): senelė Ieva, senelis Nekodemas. Stovi antras iš kairės Jurgis ir Magdelena. Kairėje stovi Magdelenos sesuo (ar giminaitė)

Kalvio Jurgio Martinaičio nukaltas kryžius tėvams Ievai ir Nekodemui Skriaudžių kapinėse

Jurgio Martinaičio nukalti kryžiai ant Kazlų Rūdos bažnyčios bokštų, apie 1926–1928 m.

Jurgio Martinaičio darytos altoriaus grotelės (tvorelė) prie bažnyčios altoriaus Kazlų Rūdoje. Apie 1930 metus

Profesorė Magdelena Martinaitytė-Karčiauskienė

Adelė ir Vytautas Martinaičiai savo sodyboje. 2009 m.

Pilvės upelis, tekantis pro Martinaitynę. Kairėje pusėje, kur dabar jaunas miškas, prieš pora šimtų metų broliai Kazlai lydė geležį. Dešinėje, kur aukštas upelio krantas, buvo užtvanka

Kazlų Rūdos girios paunksnėje išaugo daug Lietuvos šviesuolių – Dovydaičių, Paukščių ir trys Martinaičių šeimos kartos. XIX amžiuje tarp miškų įsikūrusiame Senosios Rūdos kaime (3 km nuo Kazlų Rūdos), kuris tęsėsi palei Pilvės upelį (Šešupės intaką), apsigyveno Nekodemo ir Ievos Martinaičių šeima. Didelėje Martinaičių šeimoje 1879 metais gimė ir sūnus Jurgis, su tėvais tėviškėje gyvenęs iki jų mirties. Jurgio ir Magdelenos šeimoje užaugo devyni vaikai: šeši sūnūs ir trys dukros. Net trys sūnūs tapo miškininkais, o dukra Magdelena Karčiauskienė – žymia mokslininke.

Apie tėvelį Jurgį ir mamą Magdeleną profesorė Karčiauskienė rašo savo prisiminimuose „Iš gyvenimo vingių“: „Abu Tėveliai stengėsi pagražinti ir pagyvinti savo ir vaikų gyvenimą (…) Tėvelis, kaip ir Mama, labai mėgo muziką ir viską, kas gražu. Tai skiepijo ir vaikams, kad viską darytume gražiai, atsakingai“.

Jurgis, būdamas kalvis, pats pasidarė smuiką, didelį būgną su blizgančiais šonais, gražiomis skambiomis lėkštėmis. Grojo armonika, skambino kanklėmis, kartais ir gitara. „Visi šeši broliai grojo armonika, akordeonu, bent kiek ir aš. Ypač muzikalus buvo brolis Pranas“, – rašo profesorė.

Profesorė pasakoja, kad Jurgis Martinaitis buvo šaulys: 1919 metais jis pats pasidarė šautuvą, už tai buvo areštuotas ir svarstytas karo lauko teismo, bet per stebuklą nuosprendžio išvengė.

Mirus tėvams – Ievai (1925 m.) ir Nekodemui (1920 m.), Jurgis Martinaitis pastatė ant jų kapo geležinį kryžių, kuris yra pats aukščiausias Skriaudžių kapinėse. Ant kryžiaus pamato Jurgis išraižė žodžius: „Nekodemas ir Ieva Martinaičiai iš Senos Rūdos km.“ Pasak Jurgio sūnaus Vytauto, kapas prieš karą buvo aptvertas metaline tvorele, kuri karo metais dingo.

Dukra profesorė Magdelena Karčiauskienė mena, kad tėvas Jurgis padirbo gražią „bričką“ Kazlų Rūdos miškų urėdui inspektoriui Vincui Žemaičiui. Be antkapių, tvorelių, iš cemento nulietų šventųjų statulėlių, kalvis Jurgis darė ir atminimo lentas, ant kurių pats iškaldavo raides, liejo išdailintus geležinius kryžius. Didžiausias kalvio gautas užsakymas – papuošti statomą Kazlų Rūdos bažnyčią. Sūnus miškininkas Vytautas mena: „Kazlų Rūdos bažnyčia buvo pradėta statyti 1924 metais, o 1925 metais statybos darbai buvo baigti. Tačiau per kiek laiko ji buvo įrengta ir apipavidalinta – sunku pasakyti. Manau, kad bažnyčios bokštų kryžius tėtė Jurgis padarė tuoj pastačius bažnyčią…“

Kalvis Jurgis apie 1930 metus padarė metalines groteles bažnyčios altoriui ir kitus geležies dirbinius. Tai tik dalis kalvio J. Martinaičio atliktų darbų, kurie puošia jo gimtąsias apylinkes iki šiol.

Kalvis ir muzikantas Jurgis Martinaitis mirė 1955 metais, palaidotas Kazlų Rūdos kapinėse, kuriose vėliau atgulė ir žmona Magdelena. Profesorė M. Karčiauskienė prisimena: „Mama buvo gera dainininkė ir šventų giesmių giedorė. Visi Martinaičių šeimos nariai giedodavo Ąžuolų Būdos bažnyčios chore“. Tarybiniais laikais profesorei ne kartą teko aiškintis dėl tėvo padarytų „nuodėmių“ – kryžių ir kitų atminimo darbų.

Nuo jaunystės profesorės likimas nelepino – anksti žuvo vyras, reikėjo pačiai rūpintis sūnumi ir anūkais, bet tikėjimas, dvasios stiprybė neleido palūžti. Magdelena Karčiauskienė baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame vėliau dirbo pedagogikos istorijos dėstytoja. 1960 metais Leningrade apgynė kandidatinę, o 1983 metais Maskvoje – daktarinę disertaciją. Dirbdama Vilniaus universitete gavo profesorės vardą, o grįžus dirbti į pedagoginį universitetą, jai buvo suteiktas garbės profesorės vardas. Ji parašė ir paskelbė daug mokslinių straipsnių, kartu su P. Pociūte 1991 metais išleido pratybų medžiagos knygą, parengė (su K. Pečkumi) 1996 metais išleistą „Lietuvos pedagogikos chrestomatiją“. Atsiminimuose profesorė rašė: „Ypač aktualūs buvo „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos“ keturi tomai bei „Lietuviškų elementorių raida“. Po šių darbų labai pašlijo sveikata, bet pusę metų pasigydžiusi profesorė vėl tęsė nebaigtus darbus, sakydama, kad kuo daugiau dirba, tuo sveikata taisosi. Profesorės prisiminimų rankraštis „Iš gyvenimo vingių“ atiduotas į „Universitetis Vilnensis“ redakciją.   

Sunkiai vaikštanti, bet žvali ir geros atminties maloni pašnekovė, profesorė Magdelena Karčiauskienė gyvena Vilniuje. Ji visada buvo labai energinga, mylima ir gerbiama bendradarbių.

Nors Jurgis Martinaitis norėjo, kad sūnūs, sekdami jo pėdomis, taptų kalviais, bet net trys iš jų pamilo mišką, kuris jiems ošė visą vaikystę. Jonas ir Pranas dirbo miško darbus, bet, pasak Vytauto, „kai kurie praktikai apie mišką suprato daugiau negu mokslininkai“.

Garsus miškininkas Vytautas Martinaitis gimė 1926 m. birželio 4 dieną. 1966 metais baigė Kauno miškų technikumą, bet jau prieš tai dirbo Kazlų Rūdos urėdijos raštininku, Sasnavos girininkijos žvalgu. Vėliau dirbo Kazlų Rūdos miškų ūkio plataus vartojimo gaminių cecho vedėju, 1963–1986 metais – Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio, o 1972–1987 metais – bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo profsąjungos komiteto pirmininku. Jau būdamas pensininku Vytautas Martinaitis 14 metų dirbo Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos Miško muziejaus direktoriumi.  Besidarbuodamas muziejuje jis surinko medžiagą ir parašė visų Kazlų Rūdos miškų urėdijos girininkijų metraščius iki mūsų dienų. Be abejonės, šie rankraščiai bus labai vertingi žmonėms, tyrinėjantiems šio krašto istoriją. Už stropiai surinktą medžiagą ir pagal ją parašytą Ąžuolų Būdos girininkijos metraštį Vytautas  Martinaitis apdovanotas Lietuvos miškininkų sąjungos diplomu, o 1999 metais, minint pasaulinę Žemės dieną, už nuopelnus aplinkos apsaugos srityje apdovanotas padėkos raštu.

Apie šį miškininką veteraną Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos vadovas Redas Rutkauskas sako: „Vytautas Martinaitis nuo keturiolikos metų pradėjo dirbti miške su pjūklu rankose ir visam laikui pamilo mišką. Tai vaikščiojanti Kazlų Rūdos miško ir krašto istorija“.

Vytautas Martinaitis matė, kaip tvarko sodybą tėvai, todėl ir pats pradėjo nuo savosios sodybos. Adelės ir Vytauto Martinaičių sodyboje Kazlų Rūdoje visada žydi gėlės. Vytautas, kaip ir visi šeimos nariai, turi gražų balsą, todėl organizavo ir pats dalyvavo mišriame bei vyrų choruose, vokaliniame ansamblyje. Vytauto iniciatyva įkurtas vaikų pučiamasis orkestras „Atžalynas“. Iki šiol veteranas V. Martinaitis puoselėja sveiką gyvenimo būdą ir po Kazlų Rūdos miestelį važinėja dviračiu.

© 2009 „XXI amžius“