|
Evangelizacijos tūkstantmečio paminėjimas
Inesė Ratnikaitė
Spalio 16 dieną 18 val. Šiaulių Katedroje vyskupas Eugenijus Bartulis bei vyskupijos kunigai aukojo šv. Mišias dėkodami Dievui už Lietuvos vardo tūkstantmetį ir krikščionybės pradžią Lietuvoje. Giedojo Šiaulių vaikų vokalo studija Ro-ko-ko (vadovė Rasa Kauneckaitė). Pamoksle ganytojas apžvelgė tris Gerosios naujienos sklaidos laikotarpius: Kristaus laikais, šv. Brunono laikais bei šiandien. Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, vyskupas Brunonas taip pat nužudytas. Ir šiais laikais Evangelijos žodžiui nelengva plisti žmonės ne ten ieško laimės.
Vyskupas ragino kiekvienoje parapijoje kurti bendruomenę, burtis į dvasinę šeimą. Džiugioji naujiena duoda ištvermės, stiprybės nepalūžti, turime stengtis, kad ji paliestų kiekvieno žmogaus širdį. Didelė atsakomybė, pasak vyskupo, tenka tėvams. Vyskupas priminė, kaip svarbu kiekvienai šeimai turėti Šventąjį Raštą ir jį skaityti, būti įaugusiomis vynmedžio šakelėmis ir duoti vaisių.
Po šv. Mišių minėjimas persikėlė į Šiaulių miesto savivaldybės salę. Paskaitą Lietuvos tūkstantmetis skaitė profesorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas. Jau paskaitos pradžioje profesorius paneigė tris Lietuvoje išplitusias barbariškas tūkstantmečio interpretacijas, leidžiančias minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį atmetant tuo metu įvykusio krikšto svarbą. Lietuvoje išlikusi klaidinga XIX a. pabaigos tautinio atgimimo patriarchų sukurta teorija, vaizduojanti lietuviškąją pagonybę kaip aukso amžių, patyrusį saulėlydį kartu su Lietuvos krikštu. Iš tiesų būtent krikščionybė paskatino civilizacijos pažangą. Remdamasis istoriniais šaltiniais profesorius aiškino, jog Lietuva buvo paskutinė 15-toji grandis formuojantis krikščioniškajai Europai. Ji taip pat dviejų (Rytų ir Vakarų) krikščioniškų tradicijų simbiozės šalis.
VDU Menų fakulteto menotyrininkė, dr. doc. Laima Šimkūnaitė pristatė savo knygą Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose. Mano tikslas, teigė docentė, priminti, kad šv. Brunonas Lietuvoje nebuvo užmirštas. Tai liudija Pažaislio vienuolyno freskos, kuriose pasakojama apie tris misijas: šv. Adalberto Vaitiekaus, penkių benediktinų ir šv. Brunono. Šv. Brunono kultas nebuvo išplėtotas. Pažaislio freskos vienintelė ikonografija, skirta šv. Brunonui. Demonstruodama Pažaislio freskas, menotyrininkė aptarė spalvų, išdėstymo, rankų plastikos teikiamą informaciją. Šv. Brunono misijos pasakojimą perteikiančias freskas papildo mitinio įvykio freskos, kuriose šv. Brunoną nužudęs pakrikštytojo Lietuvos karaliaus Netimero brolis atsivertęs meldžiasi prie šventojo kapo bei stato krikščionišką šventovę. Nors metas buvo vėlyvas, susirinkusieji neskubėjo skirstytis, gilinosi į istorinius faktus bei jų reikšmę, klausinėjo mokslininkų.
© 2009 XXI amžius
|