Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lapkričio 23-ąją sutikus

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS

Esu buvęs prieškario karininkas, todėl man rūpi Lietuvos kariuomenės, kurios dieną užvakar šventėme, situacija. O ypač mane šokiruoja buvusio krašto apsaugos ministro Juozo Oleko 2008 m. rugsėjo 15 dienos įsakymas „Dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo“ nurodant, kad esami šauktiniai tarnaus iki 2009 m. liepos 1 dienos.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis „XXI amžiui“ teigė: „Atsisakius šauktinių, Lietuvos kariuomenėje ėmė trūkti eilinių“. Taigi, gydytojui J. Olekai nereikėjo nė Konstitucinio Teismo sprendimo – vienu mostu paliko Lietuvą be karių. Gudriai sugalvota: nėra kareivių – nereikės ne tik karininkų, bet ir dviejų generolų, kariuomenės vadų. Žinoma, nereikės ir brangiai kainuojančios Lietuvos karo akademijos ir puskarininkių mokyklos. Samdytų karių pulkui galės vadovauti ir majoro laipsnį turintis karininkas su keletu kapitonų bei reikiamu kiekiu leitenantų ir puskarininkių, ruošiamų užsienyje – kad ir Rusijos karo mokyklose. Tačiau nereikėtų leistis užmigdomiems gydytojo J. Oleko gražaus čiulbėjimo iš aukštos tribūnos, kad Lietuva niekad nebuvo tokia saugi, kaip atsisakius šaukti jaunimą apmokymui ginti Tėvynę.

Kovojama prieš kariuomenę buvo turbūt nuo jos kūrimosi pradžios. Prisimenu, 1998 metais kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidento postą Artūras Paulauskas sakė: „Nemanau, kad jaunimą reikia atitraukti nuo mokslo ir darbo, ir mokyti žygiuoti ir šaudyti“. Panašiai kalbėjo ir kitas kandidatas, globalistas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Povilionis. Dažnam partijų vadui ir vadukui atrodo, kad kariuomenė jokio pozityvaus darbo savo kraštui neatlieka, kad ji tik šaudo, perka brangius ginklus ir, žinoma, reikalauja, kad Lietuvos gyventojai ją išlaikytų. Todėl ir nepastebi jos darbų tautos gerovei kelti. Pirmiausia reikia atsiminti, kad kuriantis kariuomenei į ją ateidavo 15–20 proc. neraštingų, tad šalia karinių dalykų buvo mokoma skaityti ir rašyti. Ir vėliau, greta įvairių karinių statutų, ginklų ir rikiuotės pamokų, buvo dėstoma Lietuvos istorija ir geografija, lankomos istorinės vietos, muziejai, teatrai, kinas, įvairios įmonės ir fabrikai – žodžiu, daroma viskas, kad prasiplėstų žmogaus akiratis. Be to, nereikia pamiršti, kad kariuomenė parengia pakankamą kiekį aktyvo ir atsargos karininkų bei puskarininkių, daugiau nei 200 000 patriotiškai susipratusių ir mokančių naudoti ginklą jaunuolių ginti Tėvynę. Bendradarbiaudama su Lietuvos Šaulių sąjunga ji prisidėjo prie karinio parengimo krašto užnugario tarnybai, remdama ir globodama skautų organizaciją nuo pat mažumės skiepijo meilės Tėvynei, doros, garbės ir pareigos jausmą.

Baigdamas noriu priminti, kad prieškario karininkams likimas lėmė gyventi labai tragišku mūsų Tėvynei laikotarpiu. Enciklopedijoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m.“ minimos nukentėjusių nuo komunistinio režimo karininkų pavardės: 1940 metais buvo suimta 199 karininkai, 1941 metais – 828, antrosios okupacijos metu – 563, prasidėjus karui sušaudyta arba kitaip nužudyta – 22, sukilimo metu žuvo – 10, savisaugos daliniuose – 38, nužudytų sovietinių karių, sovietinių partizanų ir stribų – 30, žuvusių įvairiomis aplinkybėmis – 11, žuvusių partizaniniame kare – 84, suimta partizaninio karo dalyvių – 52. Neskaičiuojant nukankintų tardant, sušaudytų, dauguma suimtųjų žuvo pirmaisiais vergijos metais. Jie nebuvo prisitaikę prie nežmoniškai žiauraus elgesio, bado, šalčio, sunkaus darbo ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų.

© 2009 „XXI amžius“