2009 m. lapkričio 25 d.
Nr. 83
(1775)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pagerbtas miręs patriarchas

Mindaugas BUIKA

Serbijos Stačiatikių Bažnyčios
patriarchas Pavlė
mirė sulaukęs 95-erių

Serbų stačiatikių vienuolės
gedi mirusio patriarcho

Minios tikinčiųjų atsisveikina
su Serbijos Stačiatikių Bažnyčios vadovu

Tarptautinės užuojautos ir viltys

Katalikų Bažnyčios ir tarptautinių ekumeninių organizacijų vadovai aukštai įvertino praėjusią savaitę mirusio Serbijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Pavlės (pasaulietinis vardas Goika Stoičevičius) nuopelnus visų krikščionių susitaikymui. Vyriausias Rytų Bažnyčių ganytojas, 95 metų patriarchas po trijų dienų oficialaus valstybinio gedulo lapkričio 19-ąją buvo palaidotas Rakovicos vienuolyne, netoli Belgrado, kaip buvo pageidavęs savo dvasiniame testamente. Laidotuvių iškilmių, kurioms vadovavo Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, procesijoje dalyvavo daugiau kaip pusė milijono žmonių. Popiežiaus Benedikto XVI atsiųstai delegacijai vadovavęs Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas perdavė Šventojo Tėvo užuojautos laišką laikinajam Serbijos Stačiatikių Bažnyčios valdytojui Juodkalnijos metropolitui Amfilochijei. Laiške pabrėžiama, kad Popiežius maldoje prisijungia prie visų, liūdinčių dėl Bažnyčios hierarcho netekties, kuris visą savo gyvenimą atidavė Evangelijos tarnystei ir tikro tikėjimo liudijimui. Taip pat primintas patriarcho Pavlės rūpinimasis siekiant katalikų ir stačiatikių bendrystės, ypač rengiant 2006 metų Jungtinės tarptautinės teologinio dialogo komisijos susitikimą Belgrade. Kaip tik patriarcho mirties išvakarėse, lapkričio 14 dieną, iš audiencijoje priimto Serbijos prezidento B. Tadičiaus sužinojęs apie ganytojo sunkią sveikatos būklę Benediktas XVI užtikrino savo asmenišką maldą už jį.

 Į Belgradą užuojautos laišką atsiuntęs pasaulio Bažnyčių tarybos pirmininkas pastorius Samuelis Kobija išreiškė gilų liūdesį dėl Serbijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinio vadovo mirties, kartu pabrėždamas velionio pasirengimą ginti fundamentaliąsias krikščioniškąsias vertybes. Pastorius S. Kobija priminė patriarcho atkaklų siekį stiprinti Bažnyčią ir visuomenės dvasinį atgimimą po komunizmo žlugimo Rytų Europoje ir grąžinti taiką į tuometinę karų ir konfliktų apimtą buvusią Jugoslaviją. Didžiausios ekumeninės organizacijos vadovas reiškė viltį, kad patriarcho Pavlės įpėdinis, vadovaudamas serbų tikintiesiems, taip pat eis šiuo keliu.

Laidotuvėse pamokslą sakęs Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, kuris laikomas visos pasaulinės Stačiatikių Bažnyčios dvasiniu lyderiu, atkreipė dėmesį į velionio ganytojo nuosaikumą ir kuklų gyvenimo būdą, kuris spindėjo šventumu bei teisumu: „Jis buvo tikras vienuolis, nesibaigiančios maldos žmogus, švelnus ir ramus, bet kartu kovotojas, pasirengęs bet kokiai aukai, jeigu jos prireiktų“. Atsisveikindamas Serbijos prezidentas B. Tadičius išreiškė padėką mirusiam patriarchui Pavlei už buvimą kartu su tauta nelengvuose išbandymuose ir mokymą, kad už patirtą blogį negalima atsakyti blogiu.

Politinių permainų sūkuryje

Patriarchas Pavlė gimė 1914 metų rugsėjo 11 dieną Kučancų kaime netoli Donji Miholjačiaus, dabartinėje Kroatijos teritorijoje. Vaikystėje neteko tėvų, augo pas giminaičius, baigęs Belgrade gimnaziją, įstojo į Sarajevo kunigų seminariją. Antrąjį pasaulinį karą praleido vienuolyne ir 1946 metais tapo vienuoliu, prisiimdamas vienuolinį Pavlės (Pauliaus) vardą. Tai jaunam dvasininkui garantavo bažnytinę karjerą, nes nors Stačiatikių Bažnyčioje nėra privalomo celibato, tačiau hierarchais ir vyskupais gali būti tik vienuoliai.

Eidamas vis svarbesnes pareigas ir po 1955–1957 metais teologinio tobulinimosi studijų Graikijos sostinėje Atėnuose sugrįžęs į tėvynę buvo paskirtas Prizrenės ir Raso vyskupu. Ši diecezija apima visą dabartinio Kosovo teritoriją, kurioje daugumą gyventojų sudaro albanai musulmonai. Tačiau Kosovas taip pat yra tradicinis serbų stačiatikybės lopšys ir jame yra gausu istorinių šventovių bei vienuolynų. Daugiau kaip tris dešimtmečius eidamas šios srities vyskupo ganytojišką tarnystę būsimasis patriarchas Pavlė, kiek leido tuometinės Jugoslavijos komunistinio režimo sąlygos, rūpinosi vietinės serbų stačiatikių bendruomenės gerove. 1990 metais dėl pablogėjusios sveikatos atsistatydinus tuometiniam Serbijos Stačiatikių bažnyčios patriarchui Germanui, vyskupas Pavlė buvo išrinktas 44-uoju Bažnyčios dvasiniu vadovu. Tai buvo labai sunkaus išbandymo visai serbų stačiatikybei laikas. Žlungant komunistinei sistemai, šis procesas su visomis kontraversijomis palietė ir tuometinę Jugoslaviją. Patriarchui Pavlei teko laviruoti tarp serbų tautinių ambicijų rėmimo, nes buvo priešinamasi kroatų, bosnių, kosoviečių ir kitų tautų laisvės siekiams, ir natūralaus antikomunistinės opozicijos palaikymo pačioje Serbijoje.

Stačiatikių Bažnyčios vadovas atvirai simpatizavo Bosnijos serbų nacionalistams, įskaitant dabar už karo nusikaltimus Hagos tribunole teisiamą lyderį Radovaną Karadžičių, ir reikalavo paleisti iš kalėjimo Serbijos opozicijos lyderį Vuką Draškovičių. 1997 metais patriarchas Pavlė pats asmeniškai įsijungė į masinę demonstraciją Belgrade, nukreiptą prieš S. Miloševičiaus valdymą ir 1999-aisiais viešai pareikalavo jo, kaip atsakingo už Jugoslavijos tautų tragediją, atsistatydinimo. Po S. Miloševičiaus nušalinimo aktyviai bendradarbiavo su naująja demokratine Serbijos vyriausybe, kartu prieštaraudamas Juodkalnijos atsiskyrimui (po 2006 metų referendumo) ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimui 2008-aisiais. (Belgrado patriarchatas išsaugojo struktūrinį visos buvusios Jugoslavijos stačiatikių pavaldumą, o bandymą sukurti nepriklausomą Makedonijos Stačiatikių Bažnyčią, Konstantinopolis nepripažino.)

Sunkiu istoriniu laikotarpiu, kai Balkanų regiono žmonės išgyveno didelį materialinį nepriteklių, patriarchas Pavlė gyveno vienuoliškai kukliai ir liaudiškai paprastai. Skirtingai nei kiti vyskupai, jis neturėjo asmeninio automobilio, sakydamas, jog mašiną įsigis tik tada, kai ją turės kiekviena vargstančio Kosovo šeima. Blogėjant ganytojo sveikatai, buvo rūpinamasi, kad Serbijos patriarchato sostas neliktų be laikinojo globėjo. Pirmą kartą patriarcho Pavlės pavaduotoju 2007 metais laikinai buvo paskirtas Kroatijos sostinės Zagrebo metropolitas Jovanas. Kai 2008 m. pradžioje patriarchas buvo paguldytas į Belgrado karo akademijos ligoninę (joje pasiliko iki pat savo mirties), Serbijos Bažnyčios sinodas vadovavimą patikėjo Juodkalnijos metropolitui Amfilochijei.

Įnašas į susitaikymą

Audringi praėjusio XX amžiaus pabaigos politiniai įvykiai Balkanuose turėjo nevienareikšmės įtakos Katalikų Bažnyčios ir Serbijos Stačiatikių Bažnyčios ekumeniniams santykiams. Vatikanui tapus pirmąja valstybe, 1992 metais pripažinusia katalikiškosios Kroatijos nepriklausomybę, Belgradas apkaltino Katalikų Bažnyčią dėl kišimosi į pilietinį konfliktą. Tačiau abiejų šalių – Serbijos ir Kroatijos – bažnytiniai sluoksniai aktyviai darbavosi dėl susitaikymo ir patriarcho Pavlės 1999 metų vizitas į Zagrebą padėtį visiškai stabilizavo. Dar anksčiau, 1993 metais, metropolito Amfilochijės vadovaujama Serbijos Stačiatikių Bažnyčios delegacija apsilankė Vatikane, ir tai buvo pirmasis serbų stačiatikių hierarchų susitikimas su Popiežiumi per 700 metų.

Paskui buvo labai sunkus Bosnijos karo bei pilietinio konflikto Kosove laikotarpis, į kurį buvo priverstas įsikišti ir NATO blokas. Atsirado naujų kliūčių ir ekumeninio bendradarbiavimo srityje. Siekdamas susitaikymo 2003 metais patriarchas Pavlė į Romą atsiuntė dar vieną Serbijos Stačiatikių Bažnyčios delegaciją, kuriai vėl vadovavo Juodkalnijos metropolitas Amfilochijė. Aštuonių serbų stačiatikių grupė susitiko ne tik su popiežiumi Jonu Pauliumi II, bet ir su įvairių Vatikano dikasterijų vadovais, įskaitant Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektą kardinolą Jozefą Ratcingerį (dabartinį popiežių Benediktą XVI). Kalbėdamas serbų gyventojams Dievo tarnas Jonas Paulius II priminė Balkanų tautų patirtus kentėjimus ir nepateisinamas manipuliacijas religiniais bei patriotiniais gausmais. Buvo pabrėžta krikščioniškojo tapatumo išlaikymo Europoje svarba su atitinkama pagarba Rytų ir Vakarų tradicijoms. Kadangi brendo Jungtinių Valstijų karinė invazija į Iraką, abi bažnyčios vieningai prieštaravo tokiam sprendimui: „Naujas karas būtų naujas visų pralaimėjimas ir nauja nemalonė visai žmonijai, o Irako žmonėms – pažeminimas ir pražūtis“, – kalbėjo metropolitas Amfilochijė interviu Vatikano radijui.

Dar vienu svarbiu teigiamu Serbijos Stačiatikių Bažnyčios įnašu į tarptautinį katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimą galima laikyti 2006 metais Belgrade surengtą Jungtinės teologinio dialogo komisijos susitikimą. Tai buvo labai svarbus žingsnis, kadangi iki Belgrado susitikimo jau keliolika metų šis dialogas faktiškai nevyko dėl iškilusių tarpbažnytinių santykių kontraversijų Rusijoje. Kaip teigė Vatikano pagrindinis ekumeninis koordinatorius kardinolas Valteris Kasperis, visus susitikimo dalyvius tiesiog nustebino Serbijos patriarcho Pavlės svetingumas ir noras prisidėti prie to dialogo atnaujinimo. Po Belgrado susitikimo Jungtinės komisijos veikla vėl tapo reguliari.

Praėjus 40 dienų bažnytinio minėjimo laikotarpiui, serbų stačiatikių Šventasis Sinodas rinks patriarcho Pavlės įpėdinį. Didžiausią galimybę juo tapti turi 71 metų metropolitas Amfilochijė, dabar paskirtas laikinuoju (locum tenens) patriarchato valdytoju. Nors jis laikomas tvirtos „antivakarietiškos“ linijos šalininku, tačiau gerai žinomas Vatikane ir vertinamas kaip palankus derybų partneris.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija