2009 m. gruodžio 2 d.
Nr. 85
(1777)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ar šauliai ir toliau liks stovėti po kryžiais

Ignas MEŠKAUSKAS,

Kėdainių P. Lukšio šaulių kuopos vadas

Atsisakius šauktinių ir nesant mokyklose karinio parengimo, Konstitucijos nuostata, kad kiekvieno piliečio pareiga ir teisė ginti valstybę, tampa fikcija. Auga ginklo nemačiusi karta. Profesionalių karių pasamdoma į mėnesį maždaug po 25. Nesunku apskaičiuoti, koks skaičius susidaro per metus ir koks samdinių potencialas. Liks generolai, bet be armijos. Šaulių sąjunga yra vienintelė organizacija, pajėgi apmokyti piliečius, kaip elgtis su ginklu, auklėti patriotine dvasia. Deja, ji nustumta į pašalį.

Samdyta kariuomenė – dirbtinis valstybinės gynybos organizavimas. Samdyta kariuomenė skirta labiau užkariavimams, plėšikavimui, o ne ginti tėvynę. Tėvynės gynėjas bręsta šeimoje, mokykloje, karinėje prievolėje ir visuomenėje. Mes prarandame aktyviojo jaunimo rezervą, atsisakome istorinio jaunimo ugdymo, teritorinės gynybos tradicijų pasididžiavimo.

Auka Tėvynei, kaip patriotinė kategorija, nuvertinama, eliminuojama. Ar būtų apgintas Vasario 16-osios aktas, jei nebūtume turėję savanorių? Ar būtų atėjusi Dainuojanti revoliucija, jei ne miškuose, kloniuose ir kaimuose dešimt metų nepoškėję šūviai, neatgulę artojų vaikai. Ar gali tauta išlikti gyva, jei nėra kam aukotis, mirti už ją? Kas aukosis, jei mes nemokysime aukotis, negerbsime žuvusių, istorijos. Liausimės aukotis, gerbti žuvusiuosius, istoriją – liausimės būti tauta.

Šauliai istorinę misiją atliko 1941 m. birželio sukilime, tiek jį rengiant, tiek vėliau vykdant, o provincijos miesteliai visi buvo šaulių rankose. Nacių okupacijos metu bandant kurti lietuviškas karines pajėgas daugelis šaulių įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanų laisvės kovose ne vienas šaulys iškilo iki aukščiausių sričių, apygardų vadų, tvarkė norminius dokumentus, dalyvavo centralizacijos procesuose. Kad ir kokia būtų gera mūsų kariuomenė, kad ir kokie brangūs ginklai, mums sunku atsilaikyti prieš kaimynes milžines. Atsidūrus replėse iš abiejų pusių mūsų brangūs ginklais gali atsidurti priešo rankose dar tą pačią dieną. Lietuvos saugumo padėtis reikalauja ruoštis partizaniniam karui, aprūpinant kovotojus lengvaisiais ginklais. Maži, judrūs, lengvaisiais ginklais aprūpinti daliniai, apgyvendinti prie miškingų vietovių, neįsiveldami į ilgesnius mūšius per trumpus užpuolimus padarytų priešui nemažų gyvosios jėgos ir medžiaginių nuostolių. O tai galėtų atlikti tik pogrindinė armija, gerai paruošti ir apginkluoti šauliai.

NATO sutarties 5 str. teigiama, kad užpuolus vieną valstybę, jai padeda kitos valstybės. Poziciniame kare mes ilgai neišsilaikysim, o partizaniniame kare, kaip istorija rodo, be jokios pagalbos kovėmės beveik dešimtį metų. Šauliai partizaniniame kare nepakeičiami. O jei karys bus tik apmokamas, kas jam algą mokės okupavus šalį? Vienintelis kelias – pasinaudoti istorine patirtimi ir valstybės politiką nukreipti į stiprią, gerai ginkluotą Šaulių sąjungą, kurios laikymas neprieštarauja Lisabonos sutarties reikalavimams. Šauliai – alternatyvi krašto apsaugos tarnyba. Spaudoje karinių dalykų žinovai ne kartą, vertindami mūsų karines pajėgas, šmaikštauja, kad jos apgintų tik vieną didelį kaimą. Šis šmaikštavimas liūdnas, nes jame yra tiesos.

Seimas priimdamas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą bijojo stiprios patriotinės ginkluotos organizacijos. Drįstu tvirtinti, kad tai tyčinis, išdavikiškas požiūris į valstybės gynybą, tautos išlikimą.

Atkūrus nepriklausomybę, žengiant pirmuosius sunkius žingsnius Šaulių sąjunga buvo vienintelė pakankamai gerai organizuota jėga saugoti valstybinius objektus, budėti renginiuose, organizuoti patriotinį ugdymą, savo apranga palaikyti tautinę dvasią. Tautos atgimimo metu šauliai žengė koja kojon su Bažnyčia – šauliai su savo vėliava įžengė į bažnyčias, ėjo kartu su išlaisvintais kunigais į paminklų atidarymą, ėjo kolonos priešakyje valstybinių švenčių metu. Kai pirmą kartą išėjau į gatvę apsivilkęs šaulio uniformą, atsisuko močiutė šalnos pakąsta galva ir ištarė pranašiškus žodžius: „Matau aš Lietuvą ateinant“.

Šiuo metu trūksta tik politinės valios pakeisti Šaulių sąjungos įstatymą, sudaryti sąlygas, kad ji išaugtų iki prieškarinio lygio, įkvėptų mums pasitikėjimo savomis jėgomis, švelnintų kriminogeninę padėtį. Naujos sudėties Seimas, įvertindamas LŠS reikšmę nacionalinėje gynyboje, pradėjo svarstyti Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Iš projekto aiškinamojo rašto matyti daugelis pozityvių naujovių. Daugiau dėmesio socialinių garantijų klausimams, aiškiau reglamentuota narystė, ištobulintas teisinis reglamentavimas, naujai formuluoti tikslai ir uždaviniai, valstybės ir jos institucijų pagalba, taip pat pagalba valstybės institucijoms. Projekto tikslas – sudaryti teisines prielaidas LŠS veiklai. Tačiau projekte nesimato sąlygų, kurioms esant organizacija taptų masine, kuri keistų visuomeninį klimatą. Prieškario organizacija, gimusi tuščiame lauke, išaugo iki 62 tūkstančių narių, tapo visuomenėje matoma jėga, sugebančia įvykdyti jai iškeltus uždavinius. Negausi organizacija numatytų uždavinių neįvykdys ir įstatymo teisinio reglamentavimo tobulumas liks beprasmis. Tam, kad organizacija įvykdytų projekte iškeltus uždavinius, būtinas masiškumas, tam tikra kritinė masė.

Šaulys, kaip ir kiekvienas pilietis, nori būti saugus ir turėti ginklą. Tačiau ginklo jam nepatikėta. Dėl to dažnai iš jo šaipomasi, o kartais netgi tyčiojamasi. Šaulys pagal savo statusą negali abejingai praeiti pro šalį, jei mato netinkamai elgiantis ar darant nusikaltimą. Bet šis įpareigojimas neturint ginklo jį pastato į nejaukią padėtį. Prieškario šauliai turėdavo ginklą prie savęs. Pavojaus atveju piliečiai pirmiausiai kreipdavosi į šaulį ir tik po to į policiją. O pagal projektus šauliai be policijos negali atlikti jokių veiksmų. Šauliams surištos rankos. Daugelis nusikaltėlių ginkluoti ir pagal įstatymo projektą šaulys, nustatęs nusikalstamą veiką, negali pats imtis veiksmų sulaikyti jį – jis gali tik pranešti policijai. Nieko naujo – šaulys, kaip buvo, taip ir lieka policijos rėmėju, neturinčiu teisės savarankiškai veikti ir nuspręsti. Tik Seimo narys G. Songaila siūlo patikėti šauliams ginklus, kad jie galėtų prisidėti mažinant nusikalstamumą. Be to, tokia nuostata mažintų korupciją policijoje.

Šaulių sąjungai sustiprinti turėtų būti sugrąžintas visas nekilnojamasis turtas, kuris buvo atimtas likviduojant Sąjungą 1940 m. birželio 15 dieną.

LŠS yra svarbus visuomeninis nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektas, kuris vykdo valstybės deleguotas funkcijas, todėl valstybė turi būti suinteresuota jos masiškumu ir sudėtimi. Priimant į valstybines tarnybas turėtų suteikti prioritetą tiems asmenis, kurie yra nusiteikę ginti valstybę ir tarnybą. Tokia nuostata neprieštarauja nei Konstitucijai, nei demokratijos principams.

Prieškario asociacijai priklausė daug inteligentijos – mokytojai, gydytojai, savivaldybių ir kiti tarnautojai. Deja, šiandien jie nenoriai stoja į organizaciją. Šaulys nori būti matomas, gražiai atrodyti, turėti paradinę uniformą. Kėdainių P. Lukšio šaulių kuopos visuotiniame susirinkime priimtas įstatymo pakeitimo projektas ir nutarta jį pasiūlyti Seimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija