2009 m. gruodžio 2 d.
Nr. 85
(1777)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kaip mane į okupantų kariuomenę ėmė

Doc. Petras Kasperavičius

Kai 1944 metais sovietų okupantai vėl įsibrovė į Lietuvą, aš jau buvau baigęs gimnaziją ir tėviškėje, Pakuodžiupių kaime, Panevėžio valsčiuje, padėjau ūkininkauti. Liepos mėnesio pradžioje išgirdau, kad vyrai šaukiami į okupantų kariuomenę. Pagaliau ir aš gavau šaukimo lapelį Nr. 152/23, kuriame buvo toks tekstas: Tamsta esi šaukiamas į aktyvią karo tarnybą. Įsakau Tamstai š. m. liepos 11 d. 8 val. atvykti į Panevėžio ėmimo komisiją Panevėžio m. teatran. Avykdamas į komisiją, privalai su savimi turėti asmens dokumentus ir pasiimti trims dienoms maisto, vieną porą tinkamų dėvėti baltinių, dvi poras autų arba kojinių, rankšluostį, valgiui dubenėlį, šaukštą ir įpakavimui popierio civilių rūbų pasiuntimui. Už neatvykimą Tamsta būsi baudžiamas pagal karo meto įstatymą. Pulk. ltn. Bagdonavičius, Panevėžio apskrities komendantas.

Keletą dienų galvojau, ką daryti, ir pagaliau nusprendžiau vykti į Panevėžio šaukime nurodytą komisariatą. Tėvas į nemažą maišą įdėjo džiovintos duonos, gabalą lašinių, keletą dešrų, kitų kariui reikalingų daiktų ir pasikinkę arklį į ratus ir išvažiavome į Panevėžį. Ten kino teatro salėje (Respublikos gatvėje) kariuomenėn ėmimo komisijai aš parodžiau gimnazijos baigimo atestatą ir man pareiškė, kad aš skiriamas į karo mokyklą. Aš apsidžiaugiau, kad kol kas nereikės keliauti į frontą ir išėjau į kiemą atsisveikinti su tėvu. Kiek pasikalbėjęs nusprendžiau į karo mokyklą nevykti ir parvažiavome namo. Pabėgus iš kariuomenės buvo baugu, kad kas nesužinotų, todėl kaimynams nieko nepasakojome ir stengiausi jiems nesirodyti. Su baime laukiau, kada okupantai pradės manęs ieškoti.

Po poros savaičių tėvas su kažkuo pasikalbėjęs sužinojo, kad nuo kariuomenės atleidžiami pradžios mokyklų mokytojai. Tai sužinojęs, aš, nors ir bijodamas, nuvykau į Panevėžio švietimo skyrių. Ten mane su malonumu sutiko ir paskyrė Tiltagalių (Subačiaus valsčius, Panevėžio apskritis) pradžios mokyklos mokytoju ir jos vedėju. Patenkintas grįžau namo ir vis dar bijodamas okupantų paieškos laukiau mokslo metų pradžios. Prieš rugsėjo 1-ąją jaunesnis brolis Alfonsas nuvežė į Tiltagalius, esančius už 20 kilometrų nuo Pakuodžiupių. Nuvykus paaiškėjo, kad mokykla – tai nedidelis namas, kuriame buvo du kambariai klasėms ir vienas kambarys mokytojams. Netrukus iš Kupiškio atvažiavo antrasis mokytojas – taip pat tik baigęs gimnaziją. Sutarėme, kad aš mokysiu antros ir ketvirtos, o jis – pirmos ir trečios klasės mokinius. Paaiškėjo, kad mokinių kiekviename skyriuje tėra iki dešimties.

Prasidėjus mokslo metams susipažinome ne tik su mokiniais, bet ir tėvais, sužinojome, kad apylinkėse ir Žaliojoje girioje yra nemažai miško brolių, todėl prieš pamokas ir po jų pagal ankstesnį papratimą mokiniams leisdavome trumpai pasimelsti.

Vieną dieną į mokyklą atvyko inspektorius. Pradžioje jis užėjo į mano kolegos klasę, o prieš pamokų pabaigą – ir į mano pamoką. Pamokai pasibaigus mokiniai, kaip ir visuomet, ruošėsi melstis. Išsigandęs mokiniams pasakiau: „Eikit, eikit, vaikai, man su draugu inspektoriumi dar reikia pasikalbėti“. Mokiniai mano raginimo paklausė ir nesimeldę išėjo iš klasės. Taip pavyko išvengti didelių nemalonumų.

 Pavasarį baigėsi karas ir mokslo metai, o ketvirtojo skyriaus mokiniai išlaikė baigiamuosius egzaminus.

 Sugrįžęs į Pakuodžiupius nusprendžiau studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Išlaikęs stojamuosius egzaminus buvau priimtas į Mechanikos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Studijas baigiau 1951 metais. 1953 metais buvau pakviestas dėstyti į Kauno politechnikos institutą, čia dirbau iki 1993 metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija