| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Malda už ganytoją Klierikas Andrius TARVIDAS
Lapkričio 25 dieną Telšių šv. Antano Paduviečio Katedroje prisimintas šviesaus atminimo vyskupas Antanas Vaičius, daug metų tarnavęs Telšių vyskupijos tikintiesiems. Vyskupo mirties metinių šv. Mišių iškilmingai liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo kiti svečiai vyskupai: Kaišiadorių Juozapas Matulaitis, Vilkaviškio Rimantas Norvila, Panevėžio Jonas Kauneckas, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas bei dabartinis Telšių ganytojas Jonas Boruta SJ. Eucharistiją šventė ir nemažas būrys vyskupijos dvasininkų, kurių daugelį kunigiškajai tarnystei pašventino būtent vyskupas A. Vaičius. Šv. Mišių pradžioje susirinkusiuosius pasveikino Telšių vyskupas ordinaras J. Boruta SJ, prisiminęs velionio vyskupystės metais ypač aktualias temas: sakramentinio gyvenimo būtinybę, siekį kovoti su priklausomybėmis, ypač alkoholizmu. Pasak ganytojo, šiandien pasaulio socialinis veidas būtų žymiai šviesesnis, jei būtų kreipiamas didesnis dėmesys kovai su priklausomybėmis tikėjimo perspektyvoje, nes žmogus esą parpuola tada, kai jo gyvenime nebelieka tikėjimo, meilės, kylančios iš bendrystės su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Eucharistijai vadovavęs arkivyskupas S. Tamkevičius kalbėjo, kad žemaičiai niekada nepamirš trijų vyskupų Motiejaus Valančiaus, Vincento Borisevičiaus bei Antano Vaičiaus, nes jie visi tarnavo Bažnyčiai labai sunkiais laikais, kai tikintieji pasauliečiai ir kunigai buvo engiami bei persekiojami, kai pildėsi Kristaus pranašystė: Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę (Lk 21, 1619). Jis nurodė, kad visus šiuos žemaičių vyskupus jungia gili bažnytinė dvasia, padėjusi jiems pačiomis sunkiausiomis sąlygomis rūpintis Bažnyčia. Paskui dvasininkas apibūdino vyskupystės ir kunigystės sampratą evangeliniame kontekste: Bažnytinė tarnystė yra patikima ne viešpatavimui, bet tarnavimui. Viešpataujama tuomet, kai į tikinčiuosius žvelgiama iš aukšto, o sprendimus nulemia ne meilė Dievui ar nauda Bažnyčiai, bet savanaudiški išskaičiavimai. Tarnaujama tuomet, kai kunigas ar vyskupas maldoje ieško geriausių sprendimų, kad žmonės prie Dievo artėtų, bet ne toltų. Kunigas ir vyskupas privalo protingai tarnauti Bažnyčiai, visada ieškoti tiesos ir gėrio. Tačiau esą būtina naudotis ne pasaulietišku gudrumu, kuris reiškiasi pataikavimu, veidmainyste, yra neatsiejamas nuo karjerizmo ir kitokių nelabai garbingų išskaičiavimų, o evangeliniu protingumu, kuris neatsiejamas nuo nuolankumo ir visuomet kviečia klausytis Dievo žodžio, savo sąžinės balso, o suklydus kuo greičiau atgailauti. Galiausiai metropolitas nurodė, jog pašvęstoji tarnystė negali stokoti gerumo, kuris, anot jo, turi būti panašus į paties Kristaus gerumą, kai pamatydavo nelaimėlį bei nusidėjėlį, bet esant reikalui nepagailėdavo ir karčių žodžių. Žmogus tikrai geras yra tiek, kiek jis yra atsigręžęs į Dievą, kiek tarp jo ir Dievo yra glaudi vienybė. Natūralus, į Dievą nesiremiantis gerumas kartais būna net pražūtingas, tikino vyskupas. Homilijos pabaigoje arkivyskupas pridūrė, jog būtent tokį vyskupą A. Vaičių atsimena Žemaitijos tikintieji kaip išmintingą, gerą ir ištikimą ganytoją, sakiusį gerus ir padrąsinančius žodžius ir liudijusį juos savo gyvenimu, t. y. tvirtai ir ištvermingai gynusį savo tikinčiuosius. Pasibaigus šv. Mišioms sugiedota Viešpaties angelo malda, o antkapinį paminklą prof. Antano Kmieliausko iš akmens iškaltą Rūpintojėlį pašventino arkivyskupas S. Tamkevičius.
Telšiai
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |