2009 m. gruodžio 9 d.
Nr. 87
(1779)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Mokslo darbais tarnavęs savo kraštui ir tautai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Profesorius Bronius Dundulis

Profesoriaus Broniaus Dundulio
dukros Daiva Senulienė (dešinėje)
ir Ieva Šenavičienė Kupiškio
bibliotekai padovanojo tėvo portretą

Prieš konferenciją „Prof. Broniui
Dunduliui – 100“ Kupiškyje. Iš kairės:
Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis,
Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje
Fransuazas Lomanjė (Francois Laumonier)
ir istorikas dr. Algirdas Matulevičius

Artimųjų būrelis prie profesorių
Pranės ir Broniaus Dundulių kapo
Vilniaus Antakalnio kapinėse

Aukštaitijos krašto sūnus istorikas profesorius Bronius Dundulis (1909 11 26–2000 09 01) – žinomo bažnyčių (Stalgėnuose, Plungėje ir Pakutuvėnuose) statytojo, ekonominių draugijų steigėjo, mokyklų kūrėjo, spaudos platintojo, 1905 m. Vilniaus Didžiojo seimo dalyvio prelato Povilo Pukio (1883 12 12–1913 05 26–1964 08 22) sesers sūnus.

Bronius Dundulis gimė Salamiesčio parapijai priklausiusiame Gyvakarų kaime netoli Kupiškio, pradžios mokslus baigė gimtajame kaime,  progimnaziją – Kupiškyje (1924). Toliau mokslų tęsti išvyko į Žemaitiją, čia jį globojo dėdė prel. P. Pukys. 1928 metais baigęs Telšių M. Valančiaus gimnaziją Bronius įstojo į Lietuvos universitetą studijuoti  istoriją Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Dar gimnazijoje įsijungęs į ateitininkų veiklą, universitete tapo aktyvus ateitininkų abstinentų narys.

Labai gerai išlaikęs egzaminus ir parašęs diplominį darbą „Žemaičių delegacijos skundas Konstanco susirinkimui“,  1933 metais B. Dundulis gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą.

Gavęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) stipendiją (rėmė ir dėdė prelatas), 1933–1940 metais istorijos žinias gilino Sorbonos universitete. Nuo 1936 metų gavo Prancūzijos stipendiją. Tai pirmasis lietuvis istorikas Sorbonos universitete.

Sorbonoje aukščiausiu laipsniu apgynęs istorijos daktaro disertaciją B. Dundulis 1941 metais grįžo į Lietuvą. Dirbo Vilniaus dailės muziejuje, Vilniaus miesto archyve, tačiau svarbiausias pedagoginis ir mokslinis darbas vyko Vilniaus universitete.

Amžinajam poilsiui atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia savo žmonos profesorės Pranės Dundulienės (1910 02 12–1991 02 27).

Profesorius Bronius Dundulis – žinomas Napoleono laikų ir feodalizmo laikotarpio Lietuvos istorijos tyrinėtojas dar sovietmečio laikais, niekada nepataikavo valdžiai, neieškojo prieglobsčio partijoje – nei jis, nei jo žmona profesorė Pranė Dundulienė niekada nebuvo komunistų partijos nariais. Tai buvo unikalus sovietmečiu atvejis – abu – ir vyras, ir žmona profesoriai ir nepriklauso komunistų partijai.

Prof. B. Dundulio tvirtas nusistatymas leido likti ištikimu savo idealams. Maskvai (Maskvos aukščiausiajai atestacinei komisijai – VAK‘ui) nepripažįstant Sorbonoje apgintos disertacijos apie Napoleono laikus ir reikalaujant ją pertvarkyti marksistiniais pagrindais, mokslininkas griežtai atsisakė ir svarstė – išeiti ar likti universitete. Liko. Laikė egzaminus, ėmėsi naujų temų ir rengė naujas disertacijas.

1955 metais apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, kuri 1960 metais buvo išleista atskira knyga „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“, o 1967-aisiais –  daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją  „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ (1968 m. išleista knyga).  Taigi, praėjus beveik 30 metų nuo daktaro disertacijos apgynimo Paryžiuje, B. Dunduliui buvo suteiktas „tarybinio istoriko profesoriaus“ vardas.

Profesoriaus B. Dundulio Vidurinių amžių istorijos kurso klausė visi Vilniaus universitete studijavę istorikai ir netgi filologai. Jis vadovavo diplominiams darbams, buvo gausybės kandidatinių ir septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose.

Prof. B. Dunduliui teko eiti ir administracines pareigas:  Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas (1945–1947) ir pirmasis Visuotinės istorijos katedros vedėjas Vilniaus pedagoginiame institute, be to, 15 metų buvo Visuotinės istorijos katedros vedėju (1946–1961).

Nepaisant paskaitų, daug energijos ir laiko atimančio administracinio darbo, profesorius B. Dundulis sugebėjo parašyti ir išleisti 12 monografijų. Atskiromis monografijomis išleistos visos trys disertacijos, o pirmoji – apie Napoleoną – prancūzų kalba.

Kylant atgimimo bangai Lietuvoje, profesorius neliko nuošalyje. Jis tapo 1988 metais atkurtos (prieš karą veikusios Kaune) Lietuvos istorijos draugijos valdybos pirmininku. Jam vadovaujant (1988–1991), sutvarkyti draugijos organizaciniai reikalai, sušauktas pirmasis atkurtos Lietuvos istorijos draugijos narių suvažiavimas, surengta keletas jubiliejinių minėjimų. Valdybos iniciatyva draugija pradėjo leisti tęstinį leidinį „Mūsų praeitis“. Nors pablogėjus sveikatai šių pareigų atsisakė, tačiau intensyviai dirbo istorijos mokslo laipsnių ir vardų nostrifikacijos komisijoje, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros ir habilitacijos komisijoje, dalyvavo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnio suteikimo tarybose.

1947 metų balandžio 30 dieną Bronius Dundulis sukūrė šeimą – vedė Pranę Stukėnaitę, to paties fakulteto vyr. dėstytoją, su ja koja kojon ėjo 44 metus. Jie išaugino dukras Ievą Šenavičienę ir Daivą Senulienę, kurios irgi apsigynė disertacijas ir tapo  žinomomis fizikos ir istorijos mokslo pasaulyje.

Dirbdamas Vilniaus universitete profesorius B. Dundulis yra gavęs ne vieną padėką, o 1998 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 2000 m. liepos 5-ąją – Valstybės dienos, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse – mokslininkui įteiktas Prancūzijos nacionalinis nuopelnų komandoriaus ženklo ordinas. Šį Prancūzijos vyriausybės  apdovanojimą įteikė Prancūzijos ambasadorius Mišelis Turenas ir Prancūzijos ambasados Kultūros centro direktorius Patrikas Donabedianas. Ordinas suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus ir publikacijas, skirtas Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, bei Lietuvos istorinių ryšių su Europos valstybėmis ir ypač su Prancūzija atskleidimą.

Profesoriaus B. Dundulio gimimo šimtmetis pradėtas minėti jau pavasarį. 2009 m. gegužės 6 dieną jo gimtajame Kupiškyje buvo organizuotos Istorijos dienos, skirtos prof. Broniaus Dundulio gimimo šimtmečio ir Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui paminėti. Iš Vilniaus atvykę mokslininkai lankėsi Kupiškio miesto bei rajono mokyklose, skaitė paskaitas, bendravo su mokyklų kolektyvais, atsakinėjo į klausimus. Kupiškio kultūros namuose vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. B. Dunduliui, dalyvavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Fransuazas Lomanjė (Francois Laumonier), paskaitas skaitė istorikai – buvę profesoriaus mokiniai, prisiminimais dalijosi profesoriaus dukros Daiva Senulienė ir Ieva Šenavičienė. Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta prof. B. Dunduliui skirta paroda, o Skapiškyje (Kupiškio r.) kuriamoje arkivyskupo M. Reinio sodyboje kalbėta apie prof. B. Dundulio veiklos svarbą ir jos įprasminimą.

Profesoriaus B. Dundulio 100-metis prisimintas Skapiškio bibliotekoje – lapkričio mėnesį čia organizuota žymiam Lietuvos istorikui skirta paroda (parodos rengėja Roma Bugailiškienė).

Lapkričio 29 dieną Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčioje buvo melstasi už profesorius Bronių ir Pranę Dundulius – šv. Mišių auka baigtas profesoriaus Broniaus Dundulio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejinis renginys. Šv. Mišias aukojo br.  kun. Mindaugas Slapšinskas OP, giedojo ir grojo Jolanta Aidukaitė (elektriniai vargonėliai) ir Andrius Pleškūnas (smuikas).

Po šv. Mišių Antakalnio kapinėse, kur ilsisi profesoriai Pranė ir Bronius Dunduliai, padėjus gėles ir uždegus atminimo žvakutes, sugiedotas „Amžinąjį atilsį...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija