2009 m. gruodžio 11 d.
Nr. 88
(1780)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Joniškio „Aušros“ gimnazijos jubiliejus – be valstybės himno

Nuo Joniškio „Aušros“ gimnazijos 90-ties metų jubiliejaus minėjimo praėjo nemažai laiko, tačiau nelinksmos mintys kirba galvoje ir veržiasi į viešumą.

Spalio 17 dieną minėjimas prasidėjo rytinėmis pamaldomis Joniškio bažnyčioje, į kurią susirinko gausus būrys buvusių ir esamų gimnazijos auklėtinių. Centrinėje navoje priešais didįjį altorių linksmai plaikstėsi trispalvės, bažnyčios klebonas kunigas Eduardas Semaška, aukojęs šv. Mišias, susirinkusiems kalbėjo apie stebuklingą mokslo galią, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais apmąstė esmines žmogaus gyvenimo  tiesas. Mišių  metu nuo vargonų sklido maldai nuteikiančios operos solistės Sofijos Jonaitytės atliekamos giesmės.

Gražiai suremontuotame ir atnaujintame gimnazijos pastate vyko jubiliejiniai renginiai – klasių susitikimai, gimnazijos istorinės medžiagos apžiūra, L. Karaliūno įkurto Joniškio krepšinio, gimnazijos istorijos muziejų lankymas, kraštiečių draugijos „Sidabra“ dovanotos fotografijų parodos „Joniškio gimnazijos auklėtiniai“ atidarymas (parodos iniciatorė Giedrė Lastauskienė, fotografijų autorė Taurė Zastarskytė).

Minėjimo kulminacija tapo šventinis koncertas, vykęs Joniškio kultūros centro didžiojoje salėje. Daug kuo jame buvo galima džiaugtis ir gėrėtis (talentingais  moksleiviais, A. Raudonikio muzika, S. Jonaitytės dainomis, koncerto vedėju J. Šalkausku, koncerto režisierės N. Stirblienės išmone ir pan.), jei ne koncerto užsakytojo – gimnazijos – akivaizdi pilietiškumo stoka. Renginio metu visai nebuvo sugiedota Tautinė giesmė, scenoje neišvydome valstybės vėliavos, neišgirdome nė vienos lietuvių liaudies dainos. „Aušros“ gimnazija – koks iškilus ir prasmingas pavadinimas ir kaip toli jai iki aušrininkų pamatinių idealų!

Prieš dvidešimt metų, dar sovietinės okupacijos sąlygomis, į minėjimą susirinkusi bendruomenė renginio pradžioje sugiedojo Lietuvos valstybės himną, o paskui buvo apžvelgiamas gimnazijos nueitas kelias, kalbėjo mokytojai, buvę gimnazijos mokiniai mokslininkai, menininkai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Tuomet jau laisvai ir drąsiai sklandė Atgimimo vėjai. Dabar, dvidešimtaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės metais, – slogi tyla. Ir dar valstybinėje gimnazijoje, kuri, kaip rašoma jos koridoriuje esančioje paminklinėje lentoje, įsteigta tautinės vyriausybės.

Nereikėtų stebėtis, jei po tokio pilietinio ugdymo nemaža dalis gimnazijos auklėtinių lengva širdimi palieka tėvynę ir išvyksta gyventi ir dirbti į kurią nors svetimą šalį. Apleidus tautinį ir pilietinį ugdymą, moksleiviai yra ruošiami tremčiai – tik šį kartą ne į Sibirą, kaip mano vaikystės laikais, bet į Vakarus – sočiam ir dažnai bedvasiam gyvenimui. Jaunimas, neišmokytas branginti savo tapatybės, yra lengvas grobis kitoms, geriau save suvokiančioms tautoms ir kultūroms.

Taigi, pats laikas rimtai susimąstyti, kaip atitaisyti  tai, kas buvo primiršta. Labai nesinorėtų, kad mūsų brangusis Joniškis  pavirstų dvasine ir fizine lietuvybės dykra.

Povilas MATAITIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija