Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Laisvė yra dovana ir problema

Interviu su Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku Kauno arkivyskupu Sigitu TAMKEVIČIUMI

Pamaldos Toronto lietuvių katalikų bendruomenėje. Centre – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Gruodžio 3 dieną Marijampolėje vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje ganytojai nusprendė 2010-uosius paskelbti Padėkos už laisvę metais. Kaip kilo ši idėja?

Jau žinojome, kad Vyriausybė 2010 metus paskelbs nepriklausomybės metais ir pasiūlys apmąstyti atgautą laisvę bei 20-ties metų kelią. Mums, vyskupams, atrodė, kad ir Bažnyčiai yra gera proga ne tik melstis, dėkoti Dievui už laisvę, bet ir drauge apmąstyti, kas yra tikra laisvė, ką reiškia atsakingai būti laisvam. Laisvė iš tiesų yra pavojinga: ji gali vesti į anarchiją, korupciją. Šiandien  Lietuvoje mes matome daug neigiamų laisvės reiškinių ir tie reiškiniai kartais žmones paskatina mąstyti ir kalbėti, kad geriau buvo tada, kai buvome okupuoti, kai mažiau turėjome laisvių, nes buvo mažiau ir neigiamų reiškinių. Laisvė, jei grindžiama meile, tiesa, yra labai brangus dalykas, o laisvė be tiesos, meilės ir teisingumo gali atnešti daug bėdų ir nelaimių visai tautai. Todėl skelbdami ateinančius metus padėkos Dievui už laisvę metais, kviečiame kunigus drauge su tikinčiaisiais dalytis mintimis apie laisvę ir iš visų pusių analizuoti šią didelę Dievo dovaną, kad būsiantis dvidešimtmetis atneštų daugiau gėrio negu praėjęs.

Apie „netikrus“ komunistus

Praėjusį šeštadienį vykusio socialdemokratų tarybos posėdžio dalyviai, klausydamiesi Algirdo Brazausko pranešimo apie Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimą nuo TSKP (suėjo 20 metų nuo to „istorinio“ įvykio), turėjo patirti netikėtų akimirkų – išgirsti naujųjų laikų stebuklinę pasaką. A. Brazauskas gyrė LKP ir didžiuodamasis sakė: „Mano požiūris visuomet buvo toks – LKP yra tautos partija, mes esame tautos partija ir tai yra mūsų stiprybė, tai yra mūsų pagrindas ir tai pagrindas visų veiksmų“. Matyt, žmogus tikrai sumaišė epochas ir pasijuto gyvenąs dar 1980–1989-aisiais. Pasak jo, Lietuvos komunistų atsiskyrimas nuo TSKP buvo lyg „išėjimas su tauta“, mat žmonės tuo metu rinkosi į „šimtatūkstantinius stichiškus, spontaniškus mitingus“. Per savo vadovavimo „tautos partijai“ metus buvęs LKP CK „pirmasis sekretorius“ subūrė daug „normalių“ kompartijos narių, iš jų tik 3–5 proc. buvo tikri komunistai. Brazausko nuomone, 1988–1990 metai buvo tokie „neeiliniai“, kad juos sunku palyginti su visomis kitomis Lietuvos epochomis. Pirmasis sekretorius įsivaizduoja, kad jo paraginti „normalieji“ kompartijos nariai rinkosi į tuos „spontaniškus“ mitingus ir, jo paties skatinami, skandavo šūkius už Lietuvos nepriklausomybę. O po poros dienų jau per Lietuvos televiziją, klausinėjamas žurnalistės Ritos Miliūtės, Brazauskas aiškino apie dar didesnius savo nuopelnus: jis su kitais komunistiniais vadais specialiai stojo į kompartiją ir užėmė aukštus postus – kad galėtų Lietuvą vesti į nepriklausomybę. Tikras rezistentas Nr. 1 – tokį savo įvaizdį jis kuria paskutinius kelerius metus. Tenka tik stebėtis, kaip jo, rezistento Nr. 1, darbų, tariamai ardžiusių imperijos pamatus, nepastebėjo visagalis KGB. Žurnalistės paklaustas apie KGB valdymą, A. Brazauskas iškart sumelavo: su KGB jis, kaip „pirmasis sekretorius“, nieko neturėjo bendro, nes KGB buvo valdomas iš „centro“ ir A. Brazauskui nepakluso. Vadinasi, A. Brazausko ir jo vadovaujamų „kovotojų už nepriklausomybę“ iš Maskvos vadovaujamas KGB nė piršteliu nepajudino. Prabėgomis galima būtų paklausti Brazausko: jeigu KGB buvo pavaldus tik „centrui“, kodėl tada, kai LKP atsiskyrė nuo TSKP,  kagėbistai urmu puolė atidavinėti disidentams prieš kelerius metus per kratas paimtas tautines ir religines knygas, nuotraukas, net nelegalius leidinius, paleido iš lagerių suimtuosius pogrindžio dalyvius? Nesigirdėjo, kad Lietuvos KGB tuo metu irgi „atsiskyrė“ nuo SSRS KGB. Taigi Lietuvos KGB paprasčiausiai klausė „atsiskyrusių“ LKP vadų, nes nuo jų didele dalimi ir priklausė visą sovietinės okupacijos laiką. Iš kitos pusės, negalima paneigti, kad prasidėjus Lietuvos išsilaisvinimo procesui komunistams nebuvo kitų išlikimo galimybių, kaip tik atsiskirti nuo Maskvos. Brazauskas puikiai imitavo „atsiskyrimą“ nuo motininės partijos ir už tai avansu gavo tautos pasitikėjimą (net ir kai kurių tikinčiųjų, apsidžiaugusių jo „inicijuotu“ užgrobtos Vilniaus Katedros grąžinimu) ir užsitikrino sau vietą nepriklausomos Lietuvos valdžioje (Čaušesku likimas buvo jau pamokęs ir tikrai jo neviliojo).

Ne vien žurnalistai kalti

Gintaras Visockas

Gruodžio 9-ąją dalyvavau Seimo diskusijoje, kurioje kalbėta apie sudėtingus visuomenės ir žiniasklaidos tarpusavio santykius. Diskusijoje dalyvavo daug žymių politikos, žiniasklaidos, visuomenės veikėjų. Maždaug trejetą valandų trukusiam renginiui vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, parlamentarė Agnė Bilotaitė ir Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius.

Ligoninės kolektyvas nesutinka prisijungti

Genovaitė Baliukonytė

Ligoninės kolektyvas

Gruodžio 16 dieną Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje įvyko Kauno miesto savivaldybės administracijos direkcijos, Kauno miesto tarybos narių ir ligoninės kolektyvo susirinkimas, kuriame buvo aptariamas miesto valdžios siūlymas minėtą daugiaprofilinę ligoninę prijungti prie traumatologijos paslaugas teikiančios Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės. Susirinkime dalyvavo ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas. Ligoninės kolektyvas į susitikimą kvietė ir Kauno merą Andrių Kupčinską, deja jis atvykti negalėjo.