|
Ne vien žurnalistai kalti
Gintaras Visockas
Gruodžio 9-ąją dalyvavau Seimo diskusijoje, kurioje kalbėta apie sudėtingus visuomenės ir žiniasklaidos tarpusavio santykius. Diskusijoje dalyvavo daug žymių politikos, žiniasklaidos, visuomenės veikėjų. Maždaug trejetą valandų trukusiam renginiui vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, parlamentarė Agnė Bilotaitė ir Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius.
Negaliu tvirtinti, jog ginčų popietė buvo neįdomi ir joje neišgirdau nieko naujo. Ir vis dėlto tą diskusiją pavadinčiau ne itin pasisekusia. Ji buvo tik konstatuojamojo pobūdžio. Tiesiog keliolika pašnekovų pažėrė daugiau mažiau žinomų duomenų apie šiandieninės lietuviškos žiniasklaidos bėdas, bet nepasiūlė konkrečių būdų, kaip galėtume išbristi iš korupcijos, neprofesionalumo, nepatriotiškumo, dezinformacijos liūno.
Keisčiausiai nuskambėjo Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų atstovės Agnės Bilotaitės kalba. Ji papasakojo, kaip Rusija aktyviai, kryptingai, net agresyviai plečia savo informacinį lauką, reklamuodama Kremliui naudingas idėjas, politines nuostatas, imperines ambicijas. Ji nupiešė užtektinai išsamų vaizdą, kokių temų griebiasi, pavyzdžiui, tarp Baltijos valstybių rusakalbių populiarus Pirmasis Baltijos kanalas, muzikinės Rusijos radijo stotys, Lietuvoje rusų kalba leidžiami laikraščiai Ekspres nedelia, Litovskij kurjer, Obzor. Ji taip pat teisingai pastebėjo, kad šiandien pasaulis yra toks globalus, kad jokiais draudimais bei suvaržymais jau nebeįmanoma sustabdyti prorusiškos informacijos skverbimosi į Lietuvą. Tačiau kai LŽS pirmininkas D. Radzevičius pasiteiravo, kaip valdančioji partija numačiusi priešintis tokioms tendencijoms, ji sutriko ir atsakė tik taip: Tarsimės, diskutuosime, svarstysime.
Toks Seimo narės A. Bilotaitės atsakymas nuliūdino. Konservatoriai sena parlamentinė partija, ne vienerius metus Seime turėjusi ir beveik absoliučią daugumą. Tačiau iš konservatorės-krikščionės demokratės A. Bilotaitės atsakymo susidariau įspūdį, jog plano, kaip būtų įmanoma atsispirti rusiškai propagandai, jie neturi. Per 20 Lietuvos Seime opozicijos bei pozicijos vaidmenyje praleistų metų konservatoriai-krikščionys demokratai kažkodėl neparengė nė vieno varianto, kaip galėtume Rusijai bent kiek sutrukdyti vienvaldiškai šeimininkauti informacinėje erdvėje. Sutikite, šis uždavinys gyvybiškai svarbus. Sulig kiekviena diena mūsų šalyje mažėja lietuvių, besidžiaugiančių lietuviškosios nepriklausomybės laimėjimais.
Galų gale priešinimasis nedraugiškai informacijai nėra visiška utopija. Netikiu, jog Lietuva nepajėgi bent jau bandyti konkuruoti su Rusijos propaganda. Žinoma, kiekybe Rusijos neįveiksime. Tačiau vienu kitu sensacingu straipsniu, pavyzdžiui, rusų kalba pasirodančiu internetinėje erdvėje, vienu kitu rusų kalba įgarsintu dokumentiniu filmu, demonstruojamu per internetą ar kino teatrų salėse, mes galime Kremliaus ideologams pridaryti užtektinai rimtų nemalonumų. Tereikia prisiminti latvių politologo, žurnalisto Edvino Šniuorės filmą Sovietų istorija. Kalbėdamas su šiuo drąsiu jaunuoliu (Rusijos fašistai jam paskelbė mirties nuosprendį) teiravausi, kokių atgarsių jis susilaukė Vakaruose. Rezultatai įspūdingi. Latvijos politologas E. Šniuorė pasakojo, kaip po filmo peržiūros dešimtys aukšto rango Europos Parlamento narių nuoširdžiai gūžčiojo pečiais: Manėme, kad Kremlius padoresnis. Šiandien tie ES atstovai, E. Šniuorės pastebėjimu, kur kas atsargiau remia Kremliaus iniciatyvas. Bent jau taip jam pranešę Latvijos europarlamentarai, finansiškai parėmę Sovietų istorijos kūrimą.
Jei nepatinka E. Šniuorės pavyzdys, galima prisiminti kazachišką pavyzdį. Tikriausiai dar prisimenate meninį filmą apie kvailą kazachą Boratą, kuris nemokėjo deramai elgtis Vakaruose? Šiandien, prabėgus keleriems metams, tas filmas jau nebeatrodo itin kvailas. Jei pirmasis įspūdis buvo slogus, nes atrodė, kad filme tyčiojamasi iš kazachų, tai šiandien jau girdžiu palankių atsiliepimų apie meninę juostą. Kai kurie kritikai drąsiai teigia, esą filmas pašiepia ne kazachus, o vakariečius, naiviai patikėjusius, jog kazachai gali būti tokie atsilikę ir primityvūs.
O politikos analitikai čia įžvelgia ir gudriai paslėptą politinę intrigą. Iki filmo apie Borato idiotiškas kvailystes Vakarai nieko nežinojo apie šiuolaikinį Kazachstaną. Ne tik nežinojo, bet ir nenorėjo nieko žinoti. Kazachstano politikai visais įmanomais būdais Vakaruose bandė paskelbti įdomios informacijos apie Kazachstano gamtą, kultūrą, papročius, kurortus, bet Vakarų spauda tokių straipsnių neskelbė, o jei skelbė tik už didelius pinigus. Tada kazachų strategai ir sukūrė planą, kaip priversti Vakarus kalbėti apie šiuolaikinį Kazachstaną. Jie sukūrė tikrovės neatitinkantį, tačiau sensacingų elementų turintį meninį filmą apie neva primityvius kazachus ir jį tiesiog padovanojo Vakarų kino teatrams.
Rezultatas pranoko lūkesčius. Vakarų žiūrovai plūste plūdo į kino teatrus pasijuokti iš kvailų kazachų, o Vakarų žurnalistai, užuodę sensaciją, puolė atakuoti Kazachstano valdžią, reikalaudami paaiškinimų. Oficialioji Astana nuo komentarų, žinoma, neatsisakė. Be kita ko, sensacijų ištroškusiems žurnalistams buvo pasiūlyta patiems įsitikinti, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena Kazachstane. Ir žiniasklaidos atstovai iš Amerikos bei Vakarų Europos pajudėjo rytų kryptimi, ieškodami sensacingų interviu, foto, vaizdo reportažų. O grįžę iš komandiruočių jie buvo priversti pripažinti, esą Kazachstanas visiškai ne tokia šalis, kokią jie įsivaizdavo, pažiūrėję Borato išdaigas.
Tad netrukus Vakarų spaudoje pasirodė dešimtys straipsnių apie šiuolaikinį, modernų, turtingą Kazachstaną. Vakariečiai patys ėmė noriai populiarinti šią musulmonišką šalį, viešai diskutuodami tiek apie kazachų papročius, tiek Kazachstano naftą, dujas, auksą. Be jokių finansinių injekcijų. Borato nuotykius jie įvardino kaip sensaciją. O antroji sensacija vakariečiams buvo ta, jog Kazachstane gyvena anaiptol ne tokie kvaili kazachai kaip Boratas.
Niekam neperšu šio drastiško ir rizikingo kazachiško modelio, kaip, turint minimalias galimybes, įmanoma pasiekti įspūdingų informacinių pergalių. Tačiau galiu pateikti dar vieną įsidėmėtiną pavyzdį. Šį kartą moldavišką. Prieš keletą dienų teko šnekėtis su Vilniuje viešėjusiu Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi Oktavianu Cyku. Duodamas interviu istorikas papasakojo, kaip Moldovos jaunimas, ruošdamasis protesto mitingams prieš korumpuotą, stagnatorišką Kišiniovo valdžią, įveikė valdžios cenzūros žabangas. Pasak istoriko O. Cyku, tuo metu, kai jaunimas ruošėsi protesto akcijoms, Moldovoje egzistavo totali cenzūra. Visos pagrindinės masinės informacijos priemonės buvo valdžios rankose. Nuo valdžios malonės priklausantys laikraščiai, televizijos, radijo laidos nė žodeliu neužsiminė apie bręstantį nepasitenkinimą. Tačiau išradingieji moldavai sugebėjo pralaužti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą informacinę blokadą, pagalbon pasitelkę internetą ir vadinamąsias twitter žinutes.
Šie pavyzdžiai rodo, kad nugalėtojais tapti įmanoma net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Tereikia noro, išmanymo, bendraminčių ir, kas be ko, bent šiek tiek pinigų.
Įdomus, informatyvus buvo ir Seimo NSGK pirmininko A. Anušausko pranešimas. Jis pateikė žinių, kokie finansiniai koncernai, bankai, pavyzdžiui, MG Baltic, Achema, Snoras, per akcijas ar kitais panašiais būdais įkėlė koją į pagrindinius mūsų dienraščius, televizijas, radijo laidas. Jis taip pat pateikė konkrečių faktų, kaip finansinės grupuotės iškraipo visuomenės informavimo priemonių požiūrį į aktualius nūdienos reiškinius.
Parlamentaras sugretino skirtingiems finansiniams magnatams priklausančių leidinių požiūrį į, sakykim, CŽV kalėjimo Lietuvoje problemą. Kodėl tokie skirtingi požiūriai į šį tyrimą? retoriškai teiravosi parlamentaras. NSGK vadovo manymu, skirtingą leidinių požiūrį į CŽV kalėjimus lemia ne žurnalistų surinkti faktai, o leidinius valdančių savininkų interesai. Kartais siauri, primityvūs, su valstybės reikalais nieko bendro neturintys interesai.
Ši pavojinga nuostata buvo iliustruota ir Baltarusijos pavyzdžiu. Lietuvoje šių metų vasaros pabaigoje viešėjo prezidentas Aleksandras Lukašenka. Verslininkų interesams atstovaujantys leidiniai džiūgavo, sveikino šį vizitą. Mažiau su verslu reikalų turintys leidiniai akcentavo moralinę tokio vizito pusę juk Baltarusiją A. Lukašenka laiko geležiniame kumštyje, todėl padorus žmogus neturėtų skubėti ištiesti rankos diktatoriui.
Seimo NSGK vadovo pastebėjimai, kokie Lietuvos leidiniai palaiko vakarietišką kryptį, kokie prorusišką, o kokiems terūpi vien pelnas, vertingi. Ir vis dėlto mes senų seniausiai žinome, jog tikrasis Lietuvos žinių savininkas verslininkas Bronislovas Lubys, o bankas Snoras pradeda draugauti su dienraščiu Lietuvos rytas. Iš itin svarbias pareigas Seime užimančio parlamentaro norėjosi išgirsti ne tik faktų konstatavimo, bet ir konkrečių pasiūlymų. Tačiau kai LŽS pirmininkas D. Radzevičius pasiteiravo, kaip verslu tapusią žiniasklaidą derėtų atvesti į doros kelią, parlamentaras tepasakė, esą jis ... užregistravęs įstatymo pataisą, draudžiančią bankams pirkti leidinių akcijas.
Tokia pataisa, be abejo, svarbi. Bet salėje pasigirdo replikų, esą bankai tokiu atveju bandys leidiniams daryti įtaką per daržovių ar mėsos parduotuves. Tada teks rengti įstatymo pataisą, draudžiančią laikraščių ir TV akcijas įsigyti kopūstų pardavėjams? Advokatė Liudvika Meškauskaitė pasiteiravo, ar parlamentaras žinąs, kad jo siūloma pataisa net nėra įtraukta į kažkodėl skubos tvarka priimti ruošiamą jau 4-ąją Visuomenės informavimo įstatymo redakciją. Advokatė piktinosi, jog kiekviena valdžia, ateidama į Seimą, pirmiausiai skubos tvarka puola neva tobulinti su žiniasklaida susijusius įstatymus, bet nesiima gydyti esminių šiandieninės žiniasklaidos bėdų. Advokatė taip pat stebėjosi, kodėl diskusijoje nėra žmonių, kurie realiai sprendžia, kokia žiniasklaida formuosis ateityje.
Tačiau labiausiai įsiminė šie advokatės L.Meškauskaitės žodžiai, kad Lietuvos žurnalistai elgiasi pagal jiems primestas žaidimo taisykles. Būtent. Leidėjai ir žurnalistai Lietuvoje dažnai priversti elgtis nesąžiningai, nes jų veikla prilyginta tokiam pat verslui, kaip prekyba nafta ar alkoholiniais gėrimais. Jei esama paklausos, esama ir pasiūlos. Šią ydingą nuostatą praėjusiais metais dar griežčiau įtvirtino Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai. Konservatorių panaikintos lengvatos laikraščių ir knygų leidėjams padoriąją žiniasklaidą dar labiau stumtelėjo link bulvaro. Nejaugi sunku suvokti, kad leidiniai, verčiami tapti grynakraujais verslininkais, kartu verčiami skelbti vis daugiau bjaurių, negražių, paviršutiniškų dalykų? Šviečiamąją, auklėjamąją, informuojančiąją, patriotinę, analitinę žiniasklaidos misiją jie tiesiog turi išmesti iš galvos. Norom nenorom tokie idealistai priversti ieškoti abejotinos reputacijos finansinių rėmėjų, nes jiems nepadeda valstybė, nes valstybėje mažoka padorių finansinių rėmėjų. Priešingu atveju belieka tik bankrotas.
Ypač keisti atrodė kai kurių pranešėjų priekaištai, esą žiniasklaida nesiteikia išklausyti vadinamosios antrosios pusės. Įdomu, kodėl šie pranešėjai nesipiktino, jog Visuomenės informavimo įstatyme nėra numatyta jokių rimtų sankcijų antrosioms pusėms, vengiančioms susitikti su žurnalistais? Ne taip retai žurnalistams tiesiog neįmanoma prakalbinti kai kurių asmenų, nes šie jaučia, jog bus kritikuojami. Žiniasklaidos kritikos bijantys asmenys slapstosi, neatsakinėja į telefoninius skambučius, elektroninius laiškus arba atsako visai ne apie tai, ko buvo klausiami. Nuostata, įpareigojanti politikos, visuomenės, kultūros veikėjus nevengti bendravimo su žurnalistais, labai padėtų žiniasklaidai išklausyti kitą nuomonę. Tačiau esu tikras, jog rimtos baudos už atsisakymą duoti interviu žurnalistui nebus įteisintos. Šiuo įstatymu nesuinteresuoti patys parlamentarai bei jų paskirti ministrai (vienoje pramoginėje TV laidoje mačiau, kaip parlamentarė A. Bilotaitė spruko nuo filmavimo kamerų, teisindamasi, jog toji problema tai jos asmeninis reikalas).
Pateiksiu patį naujausią išsisukinėjimo nuo konkrečių žurnalisto klausimų pavyzdį. Prieš keletą savaičių kreipiausi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovą generolą Saulių Stripeiką, prašydamas, jog šis atsakytų, ar šių metų vasarą, įvažiuojant į Lietuvos teritoriją, buvo sulaikyta ir iš šalies išprašyta viena Azerbaidžano pilietė. Šį klausimą pateikiau todėl, kad turiu informacijos, jog toji nelegalė po išprašymo netrukus į Lietuvą vis dėlto įvažiavo, nors Lietuvos įstatymai draudžia įsileisti mūsų šalies įstatymus pažeidusius kitataučius. O generolas S. Stripeika po savaitę trukusių svarstymų atsakė, esą VSAT vadovybė negali manęs informuoti, buvo ar nebuvo azerbaidžanietė sulaikyta pasienyje. Pasirodo, aš privalau pirmiausiai gauti tos azerbaidžanietės raštišką, advokato, notaro patvirtintą sutikimą, jog ji leidžia man domėtis jos įvažiavimo į Lietuvos valstybę aplinkybėmis. Žodžiu, vietoj atsakymo generolas S. Stripeika kažkodėl citavo kažkokius LR įstatymus. Šį VSAT vadovo atsakymą derėtų nominuoti prizui Už kvailiausią 2009 metų atsakymą. Ir vis dėlto nieko konkretaus į žurnalisto klausimą neatsakęs pareigūnas nepatirs jokių teisinių nemalonumų tokie humaniški mūsų įstatymai.
Diskusijoje buvo cituojami mano buvusio dėstytojo Laimono Tapino žodžiai, kad jam skaudu, jog dingo žiniasklaida, kuri egzistavo Atgimimo laikais, kad skaitant kiekvieną stambesnį rašinį nūnai tenka svarstyti, ar žurnalistas iš tiesų taip mano, ar tik vykdo kieno nors užsakymą. Man taip pat skaudu, liūdna, apmaudu.
Tačiau ar dėl šių ligų vien žurnalistai kalti?..
© 2009 XXI amžius
|