2009 m. gruodžio 18 d.
Nr. 90
(1782)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Į amžinybę palydėtas kunigo tėvas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kan. Stanislovas Krumpliauskas
su savo tėvu Ignacu

Lapkričio 23 dieną iš Anykščių į paskutiniąją kelionę Smalvų (Zarasų r.) kapinaitėse palydėtas Anykščių dekano kan. Stanislovo Krumpliausko tėvas.

Ignacas Kromplevskis (Kromplewskis) gimė 1912 metų rugsėjo 10 dieną Kajatuose (Baltarusijos ir Lietuvos pasienis). Augo gausioje Juozapo ir Pranciškos (Kozlowkos) Kromplevskių šeimoje – buvo aštuntas iš dešimties vaikų. Šeima iš  Kajatų persikėlė į gretimą Mateikiškių kaimą (dabartinio Ignalinos rajono pakraštys, visai prie Baltarusijos sienos). Būdamas 14 metų Ignacas apkurto: iš pirties į namus ėjo šaltu vėjuotu oru – supūtė ausis. Paauglio niekas negydė, tad visam gyvenimui likęs kurčias tyliai dirbo tėvų namuose – tapo nagingu, darbščiu amatininku.

Kai po Antrojo pasaulinio karo visa plati Kromplevskių giminė persikėlė gyventi į Lenkiją, Ignacas dėl savo negalios pasiliko. 1944 metais jis išėjo užkuriu į Smalvų parapijos Ciciliškių kaimą, vedė Mariją Koreivaitę (1914–2004). Susilaukė dviejų sūnų: Stanislovo (gimė 1945 m. balandžio 24 d.) ir Piotro (gimė 1950 m. gruodžio 11 d.). Ignacas dirbo kolūkyje eiliniu kolūkiečiu, o senatvėje apsigyveno pas sūnų kunigą.

Nors ilgą amžių iš savo kaimo nebuvo iškėlęs kojos, šeimoje buvo vadinamas senoviniu lenkišku žodžiu „frant“. Taip jį praminė žmona dėl orios laikysenos, ypatingo pomėgio šventą dieną pasipuošti išeiginiais drabužiais, pasirišti kaklaraištį ir sėdus į išdailintą vežimaitį su šeima važiuoti į Smalvų bažnyčią. Nors vežimaitį atėmė kolūkio pirmininkas (juo važinėjosi, kol sudaužė), Ignacas išliko orus. Lietuvių kalbos Ignacas taip ir neišmoko, o lenkiškai bendraudavo tik su artimaisiais – jų kalbą suprasdavo žiūrėdamas į lūpas. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus Ignacas nepriimdavo svečio į namus nepasirišęs kaklaraiščio. Visada būdavo pasitempęs, sveikindamasis pabučiuodavo ponioms ranką.

Ignaco Kromplevskio sūnėnas inžinierius Pranciškus Kromplevskis (Franciszeko Kromplewski) ėmėsi giminės istorijos tyrinėjimų, surinko medžiagą, surado protėvių šaknis iš XVII a. vidurio. Renkami archyviniai duomenys, kurie įrodytų teisę naudoti seną bajorų giminės herbą KORAB (raudoname skyde auksinis laivas su bokštu), žinomą nuo XIII amžiaus.

Laidotuvių šv. Mišiose Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje meldėsi gausus būrys Ignaco Kromplevskio giminaičių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų bei Lenkijos, dekano kan. Stanislovo Krumpliausko parapijiečiai, bičiuliai, pažįstami. Šv. Mišias aukojo trys vyskupai: Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis. Kartu meldėsi 27 kunigai.

Vysk. J. Kauneckas pamokslo metu kalbėjo, kaip reikia gyventi, kad šitiek žmonių susirinktų melstis laidotuvių Mišiose. Laidojamas tėvas, paskatinęs ir paaukojęs sūnų Dievo tarnystei. Vyskupas, pateikęs gražų kunigą išugdžiusio tėvo pavyzdį, ragino sekti juo ir melstis už pašaukimus.

Po šv. Mišių kalbėjo Seimo narys Antanas Baura, gydytoja Virginija Pažėrienė ir Albertas  Petronis. Apie gyvenimo prasmę, dvasines vertybes, Ignaco Kromplevskio asmenybę prie kapo kalbėjo mons. Petras Baltuška, kun. Marijonas Savickas, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, gydytoja ir rašytoja s. Birutė Žemaitytė, Smalvų parapijiečiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija