2009 m. gruodžio 24 d.
Nr. 92
(1784)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dieviškojo bejėgiškumo stiprybė

Jėzaus tapimas žmogumi yra vienas didžiausių Dievo stebuklų. Šio stebuklo esmė yra ne tai, kad veikiant Šventajai Dvasiai Dievo Sūnus slėpiningai „apsigyveno“ Marijoje, – Jis juk kaip Visagalis Viešpats geba veikti visada ir visur, kur tik nori (1 Kor 12, 6). Nuostabiausia yra tai, kad Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, tarsi atsisakė dieviškumo, nes priėmė kūdikio bejėgiškumą, kuris visiškai nuo žmonių akių paslėpė Jo kaip vienintelio Dievo savybes, – ypač Jo nepalyginamą ir neribotą karališkos meilės galybę (Ef 1, 19).

Tačiau taip „pasislėpęs“ žmoguje Viešpats su mumis nežaidžia slėpynių. Priešingai. Jėzų pirmiausia atranda tie, kurie Jo ieško atvira ir neapsunkinta nuodėmių širdimi. Tiesą sakant, pats Jėzus juos pagauna. Kai jie kaip žuvys nors truputį prie Viešpaties priartėja, Jis ima ir meta ant jų išganymo tinklus, tai yra taip patraukia prie savęs žmones, kad jie pradeda viduje keistis ir vis labiau supranta Kristaus gimimo slėpinį: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias Dangaus Karalystėje“ (Mt 18, 3–4).  

Kiekvienas klusnus ir jautrios širdies vaikas pasitiki savo tėvais ir jų klauso. Panašiai ir Jo sekėjai stengiasi visiškai pasitikėti Visagalio Dievo tėviška meile ir todėl atsiduoda jos palaimingam veikimui. Kaip Dievo Sūnus, ateidamas iš Dangaus, visapusiškai atsidavė Tėvo valiai ir buvo apsaugotas nuo Erodo rūstybės ir kitų pavojų, taip esti ir su mumis: juo labiau auga mūsų pasitikėjimas savuoju Viešpačiu, juo drąsiau mes einame pas Jį  ir Jam sakome: „Jėzau, Tu tapai žmogumi, kad aš nuolat mokyčiausi Tave priimti artimo pavidalu. Viešpatie, kai patiriu Tavo meilę, geriausiai man sekasi mylėti Tave bei aplinkinius. Padėk man nuolat stengtis tapti panašiu į Tave, kad grįžčiau į save per Tave“.

Anot šv. Jono Auksaburnio, „jei mes apskritai galime tai suprasti, Dievui daug sunkiau tapti žmogumi, negu žmogui tapti Dievo vaiku... Bet jis ne šiaip sau nusileido su tokiu giliu nuolankumu. Tai jis padarė tam, kad pakeltų mus iš šios bedugnės iki dieviškos didybės. Jis gimė iš kūno, kad tu galėtum gimti iš dvasios. Jis padarė save moters sūnumi, kad tu galėtum tapti Dievo sūnumi“.

Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, tapo vienu iš mūsų, kad visada galėtų kiekvieno žmogaus širdimi mylėti, protu galvoti, kojomis žengti, rankomis tiktai gera daryti. Tenebūna Jam ankšta mumyse. Leiskime Jam augti savyje. Tada mūsų bejėgiškumas susilies su Jėzaus „bejėgiškumu“ ir bus pašventintas bei sudievintas.

 Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija