2010 m. sausio 27 d.
Nr. 7
(1792)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nepalaužtas laisvės troškimas

Kazimieras Dobkevičius

Dainavos apygardos partizanų vadas
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

Apie partizano Liongino
Baliukevičiaus-Dzūko nuopelnus
pasakoja Lietuvos Seimo pirmininko
pavaduotojas istorikas Algis Kašėta
Autoriaus nuotrauka

Kauno karininkų ramovėje iškilmingai paminėtos Lietuvos rezistencinės kovos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 85-osios gimimo ir 60-osios žūties metinės. Į minėjimą atvyko Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas istorikas Algis Kašėta, LLKS štabo viršininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. majoras Vytautas Balsys, partizano Dzūko bendražygė, Vyčio kryžiaus ordininkė Antanina Garšvienė-Milda, didelė grupė partizaninės kovos dalyvių, miesto inteligentija, moksleiviai.

Vakarą prisiminimą vedė LPKTS ir rezistencijos kovų muziejaus direktorius, istorikas D. Juodis. Apie garsųjį partizaną Dzūką papasakojo A. Kašėta. Pasak prelegento, Dzūkas paliko įspūdingą dienoraštį, rašytą nuo 1948 m. birželio 23-os iki 1949 m. birželio 6 dienos. Šis dienoraštis geriausiai apibūdina partizano vidinį pasaulį, parodo 25-mečio vyro politinę brandą, didelę ateities įžvalgą, svajones, troškimus ir nenumaldomą Lietuvos valstybės laisvės siekį.

A. Kašėta sakė, kad „dienoraštyje, kuris pusę amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve Vilniuje, iškyla tragiška idealisto asmenybė, jo pasaulėžiūra, siekiai negailestingos partizanų kovos fone. Įvardijęs priežastis, atvedusias Lietuvą prie 1940-ųjų katastrofos, L. Baliukevičius-Dzūkas analizuoja ir aktualiausias pokario politines tautines bei moralines problemas. Kurdamas valstybės viziją, kaip teisingumo trokštantis žmogus pasisako už  socialiai orientuotą valstybę“.

L. Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 dieną Alytuje. 1934 metais pradėjo lankyti Alytaus gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais ją baigė ir 1943 metais įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Studijavo tik vienerius metus, nes 1944 m. vasario mėnesį įstojo į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę, sutarus su nacių okupacine valdžia, kad lietuvių kariniai daliniai kovos su sovietų ir lenkų partizanais Lietuvos teritorijoje. Deja, 1944 m. gegužės 9 dienos susitarimą naciai sulaužė, todėl didesnė karių dalis su ginklais išsiskirstė. 1944 m. liepos 11 dieną, priartėjus frontui iš Rytų, L. Baliukevičius išvyko į Žemaitijoje steigiamus Tėvynes apsaugos būrius. Hitlerininkai lietuviais nepasitikėjo ir su ginkluota palyda juos išvežė į Čekoslovakiją saugoti nacių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 dieną L. Baliukevičius pateko rusų nelaisvėn. Ilgai buvo blaškomas po įvairius belaisvių lageriuose, kol 1946 m. vasaros pabaigoje pabėgo iš Donbaso šachtų ir grįžo į gimtinę. O čia jau laukė čekistai, todėl teko slapstytis. 1946 m. lapkričio 1 dieną, pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę.

Gana greitai buvo pastebėti Dzūko literatūriniai, organizaciniai gabumai. Jis tapo Geležinio Vilko grupės Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku, netrukus Dainavos partizanų apygardos štabo adjutantu ir pagaliau 1949 m. rugsėjo 19 dieną – Dainavos partizanų apygardos vadu. Per trejus su puse partizaninės kovos metų dalyvavo daugelyje kautynių, buvo apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi, jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis.

 Prieš 50 metų Lietuvos laisvės kovų ir kančių istoriją rašė partizanas Dzūkas.  Jis matė savo akimis plėšiamą, draskomą ir kankinamą Tėvynę. Matė ryžtingus, kovoje užgrūdintus bendražygius. Okupantai, nesitikėdami partizanų įveikti gausiomis NKVD divizijomis, ėmėsi provokacijų.

Aprengę stribus ir kriminalinius nusikaltėlius partizanų uniformomis, provokacijų specialisto MGB majoro Sokolovo nurodymu organizavo smogikų būrius. Prisistatę iš kažkur neva po mūšio atklydusiais partizanais, smogikai žudė partizanus palaikančius kaimo žmones.

Ankstyvą 1950 m. pavasarį Žaliamiškyje partizanai iškasė vasarinį bunkerį – vadavietę. Kaip teigia liudininkai, prie įrengimo darbų dalyvavo ir išdavikas MGB agentas Vasaris, buvęs „partizanas“ Aidas. Čekistai jau žinojo apie šį bunkerį. Į naują vadavietę Dzūkas su savo adjutantu Augustinu Babrausku-Švendriu atvyko 1950 m. birželio 23-iosios ankstų rytą. Iš pokalbių išdavikas suprato, kad vadas neketina užsibūti ir jau kitą naktį gali iškeliauti nežinia kur, todėl veikė nedelsdamas. Sutemus išdavikas pasisiūlė nueiti į pamiškę, iš patikimų ūkininkų parnešti maisto. Bunkeryje pasiliko keturi partizanai – Dzūkas, Švendrys, Juozapavičiaus tėvūnijos  vadas Antanas Vailionis-Špokas ir eilinis Antanas Koknevičius-Švedrys. Palikęs bunkerį, išdavikas skubėjo į pamiškę prie Merkinės ir Leipalingio plento, kur sutartoje vietoje pasalose laukė gauja enkavėdistų.  Prisėlinę kuo arčiau prie bunkerio, čekistai nukovė Švedrį, po to kryžmine ugnimi naikino iš bunkerio besiveržiančius partizanus. Žuvusių partizanų garbei prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGTC) pastatė kryžių ir Atminties žymenį, kuriuos pašventino Merkinės parapijos klebonas kun. Kęstutis Kazlauskas.

A. Kašėta pabrėžė, kad dvidešimt penkerių metų partizano Dzūko dienoraščio turinys, pareikštos mintys parodo, kad gana anksti kovoje už Lietuvą subrendo jaunojo partizano politinės pažiūros. 1948 m. rugpjūčio mėnesio 20 dieną L. Baliukevičius rašė: „Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias, tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti...“

  Savo prisiminimais su auditorija pasidalino partizano Dzūko bendražygė Aldona Garšvienė-Milda. Ji buvo medicinos sesuo, išgydė ne vieną jauną  kovotoją.  A. Garšvienė Dzūką prisimena kaip labai dorą, sąžiningą, pareigingą ir jautrų žmogų, turėjusį tarp kovotojų didelį autoritetą. Jis dalyvavo ne viename mūšyje, parodė šaltakraujiškumą ir sugebėjimą rasti išeitį iš sunkiausios padėties. Teko labai daug kartų su juo bendrauti, kalbėti apie ateitį. Niekada nesiskundė sunkumais. Atvirkščiai – daugeliui grąžindavo pasitikėjimą savimi, įtikindavo kovos būtinybe.

LLKS štabo viršininkas V. Balsys pabrėžė, kad tokie vadai, koks buvo L. Baliukevičius-Dzūkas, sudaro partizanų kovotojų aukso fondą. Jis turėjo rašytojo talentą, anksti patyrė skriaudas, bet liko ištikimas partizaninei priesaikai ir beveik ketverius metus kovojo už Lietuvos laisvę. Šiandien, sakė V. Balsys, mokyklose nėra patriotinio tautinio auklėjimo. Apie rezistencinę  lietuvių kovą moksleiviams skirta tik kelių puslapių skyrelis. Viena kita mokykla turi geras tradicijas aplankyti partizanų bunkerius, surengti susitikimus su partizanų kovotojais. Dabartinė Lietuvos ekonominė padėtis, patriotizmo menkėjimas, televizijos laidos, kuriose nekeliama aktualios problemos, verčia daryti išvadą, kad kova toli dar nebaigta. Turėkime vilties, kad kova dėl tų idealų, dėl kurių kovojo mūsų partizanai, bus laimėta, teigė LLKS štabo vadovas.

Meninę programą atliko Kauno veterinarijos akademijos mišrus choras „Kupolė“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija