2010 m. vasario 5 d.
Nr. 10
(1795)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Prelato Kazimiero Dulksnio šimtmečio jubiliejui 

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prelatas Kazimieras Dulksnys
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Tarp dvasininkų, okupacijos metu tyliai ir atkakliai dirbusių savo darbą, kentėjusių sovietų persekiojimus, lagerių kančią, pastoracine veikla stiprinusių žmonėms tikėjimą ir viltį – ir prelatas Kazimieras Dulksnys (1910 02 09–2001 12 09). Šimtmečio gimimo jubiliejus įgalina prisiminti šią neeilinę asmenybę.

Prelatas Kazimieras Dulksnys gimė 1910 m. vasario 9 dieną Kupiškio parapijoje, Skodinių kaime, Juozo ir Veronikos Dulksnių šeimoje, kurioje dar augo brolis Povilas ir keturios seserys: Adelė, Akvilė, Ona ir Marijona. Kazimieras mokėsi Kupiškio pradžios ir vidurinėje mokyklose (baigė 1926 m.), Rokiškio gimnazijoje. Kauno kunigų seminariją baigė 1935 metais, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.  

  1935 metais IV teologijos kurse  studijavo 35 seminaristai (iš Kaišiadorių vyskupijos – 6, iš Kauno – 11, iš Panevėžio – 13 bei 4 marijonų vienuolijos ir vienas pranciškonų ordino). Šiuos teologijos kurso absolventus 1935 m. birželio 15 dieną arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino į kunigus.

Kurso draugai

Kartu su K. Dulksniu buvo įšventintas Paulius Astrauskas (1905 04 27–1977 06 19), Jonas Bagdonas (1907 11 29–1994 01 26), Kazimieras Dulksnys (1910 02 09–2001 12 09), Alfonsas Jarašiūnas (1911 10 18–1954), Juozapas Juozevičius (1909 11 01–1998 04 26), Paulius Kučinskas (1913 05 22–1987 12 02), Petras Kuzmickas (gim. 1910 11 07 d.), Vytautas Lapšys (1908 01 22–1936 04 17), Aleksandras Lėvanas (1905 05 08–1978 m.), Jonas Petrėnas (1911 04 07–1957 12 17, mirė Brukline), Jonas Ragauskas (1907 08 10–1967 10 11), Juozapas Rožanskas (1910 04 06–1972 08 27), Feliksas Zenkevičius (1909 06 09–1979 07 27).

Du šio kurso kunigai (A. Lėvanas ir J. Petrėnas) 1944 metais pasitraukė į Vakarus,  o kun. Jonas Ragauskas 1948 metais pasitraukė iš kunigystės ir tapo aktyviu ateistu. Pirmąjį iš kurso Viešpats pasišaukė kun. Vytautą Lapšį – nė metų neišdirbęs vikaru Utenoje, mirė 1936 m. balandžio 17 dieną. Kun. A. Jarašiūną paveikė pokario įvykiai – 1954 m. grįžtant į namus nustojo plakti širdis. Iš šio kurso Panevėžio katedroje dar darbuojasi monsinjoras jubiliatas Petras Kuzmickas, 2010 m. lapkričio 7 d. minėsiantis 100 metų jubiliejų.

Kunigystės keliu

Kun. Kazimierui Dulksniui teko dirbti  devyniose parapijose, užimti įvairias pareigas: vikaro, klebono, administratoriaus, dekano. Jis buvo pakeltas Panevėžio katedros  kapitulos kanauninku (1951 m.), išrinktas  kapitulos pirmininku (1983 m.) ir  vyskupijos kapituliniu vikaru (1983 m.). 1989 m. gegužės 9 d. Panevėžio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi paskyrus vysk. Juozą Preikšą, prel. K. Dulksnys buvo paskirtas generalvikaru – šiose pareigose dirbo iki mirties.

Kun. K. Dulksnys – vikaras, administratorius

Į kunigus įšventintas jaunas kunigas K. Dulksnys 1935 m. birželio 21 dieną paskiriamas Ramygalos, o nuo 1936 m. sausio 8 dienos – Pasvalio vikaru. Ramygaloje talkino klebonui Jonui Jusiui, Pasvalyje – kan. Kazimierui Kriščiūnui. Čia dirbo šešerius metus ir buvo paskirtas į Užpalius.

Užpaliuose vikaravo keturis mėnesius, o 1942 m. gegužės 27 dieną paskiriamas administratoriumi į Tauragnus. Vyskupo K. Paltaroko nurodymu 1947 metais parašė Tauragnų bažnyčios ir parapijos istoriją. Kun. Jo rūpesčiu 1942–1943 metais atnaujinti beveik visi bažnyčios paveikslai ir stacijos, kai kurie nutapyti naujai (dailininkas Bronius Žiedas).

1941 m. birželio 25 dieną keršydami už partizanų veiklą bolševikai sudegino visus beneficinius parapijos trobesius: kleboniją, viralinę-skalbyklą su gyvenamuoju butu, rūsius, vištidę, klojimą, akmeninį tvartą, malkinę, svirną ir  šulinio rentinius. Išliko tik parapijos salė, špitolė ir gyvenamasis zakristijono namas. Klebono  K. Dulksnio rūpesčiu senosios klebonijos vietoje 1943 metais pastatyta nauja medinė klebonija, statybai panaudota ir karčiamos medžiaga. Projekto autorė – architektė Bronė Lukšaitė.

1944 m. liepos 9 dieną bažnyčia sudegė. Sudegė ir mediniai paminklai šventoriuje, dviaukštė varpinė, kurioje buvo įkurtas bažnytinis muziejus. Apie bažnyčią, jos altorius, paveikslus, skulptūras bei kitus meno paminklus galime sužinoti tik iš detalaus kun. K. Dulksnio aprašo.

Sudegus bažnyčiai, klebonas ėmė rūpintis laikinosios bažnyčios įrengimu parapijos salėje. Jau liepos 12 dieną buvo iškeltas senosios bažnyčios kryžius ir pargabentas altorius iš kapų koplyčios. Liepos 16 dieną sulaukus iš kaimyninių bažnyčių paramos pradėtos aukoti šv. Mišios. Neilgai trukus salės viduje buvo įrengti du altoriai, padirbtas Dievo stalas, sakykla, papuošta Kryžiaus keliais (stacijas paaukojo vysk. K. Paltarokas). Įsigyta bažnytinio inventoriaus: kielikas, komuninė, keli arnotai, kapos, mišiolai, filharmonija... Klebono K. Dulksnio pastangomis sutvarkyta išorė – laikinasis šventorius: aptvertas tvora, pastatytas iš aikštės atkeltas kryžius, pastatyta ir įrengta laikinoji varpinė su varpu.

Rokiškio klebonas ir dekanas

1947 m. gegužės 5 dieną kun. Kazimieras Dulksnys paskiriamas Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonu ir Rokiškio dekanato dekanu. 1949 metais sovietinė valdžia reikalavo iš kunigų, kad  pasirašytų raštą, kuriame Popiežius buvo kaltinamas šmeižtu ir laikomas karo kurstytoju. Kun. K. Dulksnys rašto nepasirašė, nepasirašė jo ir kiti kunigai. Tapęs nepaklusniu sovietinei valdžiai kun. K. Dulksnys Rokiškyje nebegalėjo dirbti.

Dvasininko veikla Panevėžyje

1949 m. rugsėjo 30 dieną vyskupas K. Paltarokas kun. Kazimierą Dulksnį paskyrė Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratoriumi, 1951 m. rugpjūčio 14 dieną  pakeliamas Panevėžio katedros kapitulos kanauninku.

1954 m. lapkričio 30 dieną kan. K. Dulksnys įgaliojamas atstovauti Panevėžio vyskupijos reikalams Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune Ekonominės komisijos posėdyje.

1957 metais sovietinė valdžia mėgino įdarbinti į kunigų seminariją ateistą pasaulietį  dėstytoją „auklėti“ ir sekti klierikus. Vyskupas K. Paltarokas priešinosi, kad seminarijoje tokio dėstytojo nebūtų. Vyskupo įgaliotas kan. K. Dulksnys seminarijos posėdy pareiškė nesutikimą. Dėstytojas į seminariją nebuvo paskirtas.

Kunigui K. Dulksniui sovietinis saugumas užvedė bylą.

Daugelis stebėjosi kunigo drąsa ginti seminarijos reikalus ir bijojo, kad tai jam gali brangiai kainuoti. Ir tikrai. Okupacinė valdžia to negalėjo dovanoti. Kun. Jonas Jurgaitis  knygoje „Aukos keliu“ rašo, kad neaiškiomis aplinkybėmis kun. Stasio Gruodžio knyga „Laikykis įsakymų“ pateko vienam parapijiečiui, kuris pranešė saugumo organų atstovams. 1957 metais prieš pat Kalėdas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje ir jos klebono kan. K. Dulksnio namuose buvo padaryta krata, klebonas suimtas.

1957 m. lapkričio 28 dieną saugumo organai atliko kratą Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Bažnyčios bokšte surado nepriklausomos Lietuvos laikais išleistų mokslo bei religinių knygų, žurnalų, brošiūrų, katalikiškų organizacijų dokumentikos, poezijos sąsiuvinių. Tai buvo puikus pretekstas apkaltinti bažnyčios kleboną ir su juo susidoroti. Tai aprašyta saugumiečių sukurptoje byloje kunigui Kazimeirui Dulksniui. (Bylos dokumentai publikuojami pirmą kartą.)

Valstybės saugumo komiteto (VSK) prie  LTSR Ministrų tarybos (MT) 4 valdybos 3 skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis, vyr. leitenantas Gudavičius rašo, kad „1957 m. lapkričio 28 dieną kratos metu Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčioje rasta ir paimta kun. Dulksnio antitarybinio pobūdžio pamokslų konspektai. Tuose konspektuose Dulksnys šmeižia tarybinės vyriausybės politiką, socialistinę santvarką, pranašauja dabartinės padėties nepastovumą ir stengiasi nuteikti tikinčiuosius prieš tarybų valdžią. Be to, kunigas Dulksnys pas save bažnyčioje slėpė antitarybinę literatūrą ir religinio-nacionalistinio turinio eilėraščius, kurie buvo perduoti jam saugoti ir atspausdinti esant palankioms sąlygoms. Dulksnio antitarybinę veiklą patvirtina kratos metu paimti daiktiniai įrodymai ir grafinės ekspertizės aktas“.  Už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58–10 str. 1 dalį Kazimierui Dulksniui 1957 m. gruodžio 14 dieną iškelta Baudžiamoji byla.

Kan. K. Dulksnį suėmus, vyskupas K. Paltarokas 1957 m. gruodžio 16 dieną jį pakėlė kapitulos prelatu.

Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma byla (archyvinis numeris 44429/3), skirta kun. K. Dulksniui (Ap. 58. F K-1. B. b. (S. b.)  Nr. 44429/3)  Ją sudaro du dokumentų segtuvai – bylos:  Stebėjimo (S. b.) ir  Baudžiamoji (B. b). Stebėjimo byla Nr. 19786 (23 dokumentai ir vokas su 6 dokumentais) pradėta 1957 m. gruodžio 21 dieną. Baudžiamąją bylą, kurios numeris toks pat, t. y. 19786, sudaro 220 lapų. Ji pradėta 1957 m. gruodžio 14 dieną ir baigta 1961 m. lapkričio 25 dieną. Bylose esantys dokumentai liudija, kad 1957 m. gruodžio 14 dieną buvo pasirašytas nutarimas areštuoti kun. K. Dulksnį. Vadovaujantis RTFSR BPK 110 straipsniu, jis areštuotas už antitarybinę agitaciją pagal formuliarą Nr. 2315, nors areštas sankcionuotas gruodžio 19 dieną. Byloje yra turto (11 daiktų), kuriam uždėtas areštas, sąrašas. Nurodyta ir daiktų kokybė: „1. Radio aparatas „Philips“ – naudotas; 2. Lova, medinė poliruota – gera; 3. Sofa, aptraukta gobelenu – gera; 4. Staliukas radijo aparatui – geras; 5. Rašomasis stalas – padėvėtas; 6. Penkios įvairios kėdės – padėvėtos; 7. Rašomoji mašinėlė – gera; 8. Knygų spinta – gera; 9. Paltas rudeninis, juodas – dėvėtas; 10. Kailinukai juodi, aptraukti medžiaga – dėvėti; 11. Sermėga pilka – dėvėta.“

Gruodžio 21-osios naktį (nuo 2 iki 6 val.) kunigo bute atliekama krata dalyvaujant kviestiniams Jonui Valiui ir Fiodorui Agejevui. Paimtas 21 „daiktinis įrodymas“: pasas; kulto tarnautojo pažymėjimas; liudijimas Nr. 447 K. Dulksnio vardu; 11 knygų: P. Jako „Žmogus tarp žmonių arba naujasis humanizmas“; P. Venckaus „Fundamentalinės teologijos paskaitos“ (1931 m.); Malakauskio „Įgimtoji teisė“ (1934 m.); Malakauskio „Viešosios bažnytinės teisės“; Tihamera Toth „Kristus ir jaunimas“, Šalkauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“; Stankevičiaus „Dora“; A. Liepinio „Kitų pėdomis“ (I, II ir III tomai); „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“; Blažio „Tolerancija kaip kultūros principas“; knygai priskirtas ir „Tiesos  kelias“ (2 tomai); rinkinys „Gyvojo žodžio tarnyboje“; išeivių maldaknygė;  brošiūros: „Sugrįžkime į Mišias“ (1946 m.) ir  Matuso „Penkios žinotinesnės naujų laikų sektos“. Be to, paimti užrašai ant devynių atskirų lapelių, penki lapai spausdinti mašinėle ir vyskupo K. Paltaroko 1942 m. kovo 22 d. laiškas kunigams ir tautiečiams. Radus tokius „svarius“ antitarybinės veiklos įkalčius kun. K. Dulksnys vežamas į Vilniaus saugumo kalėjimą.

(nukelta į 9 p.)

(atkelta iš 8 p.)

Atlikus grafologinę ekspertizę (gruodžio 16 dienos aktas Nr. 530, pasirašytas saugumo komiteto eksperto Z. Liauksmino) nustatyta, kad pamokslų konspektai, rasti bažnyčioje, rašyti kun. K. Dulksnio. Vyko tardymai. Po apklausų gruodžio 21, 26 ir 28 dienomis, 1958 m. sausio 3 d., remiantis tardymų protokolais, parengiamas nutarimas. Byloje surinktos medžiagos pakako, kad būtų galima K. Dulksnį patraukti kaltinamuoju pagal RTFSR BK 58 – 10 str. I dalį.

Tardymai vyko sausio 3, 17, vasario 7, 10 ir 12 dienomis. Vasario 12 d. parengiamas naujas nutarimas, kuriame patikslinamas pateiktas kaltinimas: „nepasitvirtino, kad pamokslai antitarybinio pobūdžio“.

Vasario 8 ir 12 dienomis apklausiami liudininkai: buvęs zakristijonas Juozas Eidukynas, mokslininkė Ona Maksimaitienė (Istorijos instituto siuntimu ji vyko į Panevėžį susipažinti su muziejų ir bažnyčios archyvu) ir mokinys Jonas Steponavičius (pavaduodavęs zakristijoną). Tačiau apklaustieji nieko negalėjo pasakyti apie kun. K. Dulksnio bažnyčioje „slėptą“ „antitarybinę“ literatūrą.

1958 m. vasario 7 dieną, dalyvaujant kviestiniams Petrui Stankevičiui ir Adelei Momkutei, VSK prie LTSR MT Tardymo skyriaus poskyrio viršininkas A. Sūnelaitis atliko literatūros, dokumentų ir daiktų, išimtų baudžiamoje byloje Nr. 19786 kratos metu, apžiūrą. Apie kun. A. Liepinio knygą „Kitų pėdomis“ (3 tomai) parašyta: „Visuose trijuose tomuose yra daug straipsnių, kuriuose šmeižiama Tarybų Sąjunga, jos santvarka ir tarybiniai žmonės“ (ir nurodyti konkretūs puslapiai).

Kun. J. Stankevičiaus knygos „Dora“ (išleista 1939 m.) „ne visi lapai supjaustyti, kas rodo, kad knyga naudotasi nepilnai. Knygoje nagrinėjami moraliniai klausimai. Įvairiose vietose kritikuojama materialistinė pasaulėžiūra, o 162–164 puslapiuose esantis straipsnis „Socializmas“ – antitarybinio pobūdžio“. 1936 m. Kaune išleistos J. Blažio knygos „Tolerancija kaip kultūros principas“ pratarmėje rašoma, kad knygos tikslas „iškelti tolerancijos reikšmę, kaip principo, kuris žymi ir laiduoja žmonijos pažangą dvasinės kultūros atžvilgiu“. Knygos 12 ir 187 puslapiuose socialistinė santvarka sugretinama su fašizmu (ir pateikiamos citatos). P. Jako knyga „Žmogus tarp žmonių arba Naujasis humanizmas“ (Kaunas, 1940, 351 psl.) „ideologiniai kenksminga, antitarybinio pobūdžio“.

Ir taip apibūdinamos visos – tiek per kratą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, tiek kunigo bute – paimtos knygos, brošiūros, žurnalai, užrašai, katalikiškų organizacijų dokumentai. Galiausiai konstatuojama, kad pastarieji dokumentai jokios vertės bylai neturi.

Vasario 11 dienos nutarime apie daiktinių įrodymų prijungimą prie bylos: išvardijamos 10 knygų paimtų kunigo bute ir 6 (knygos, rinkiniai, žurnalai) paimtos bažnyčioje.  „Kaltinamasis Dulksnys paaiškino, kad savo asmeninėje bibliotekoje saugojo išimtą literatūrą todėl, kad neskaitė jos antitarybinio turinio ir dalinai ja naudojosi. Taip pat jis neva nežinojęs, kad tarp bažnyčioje saugomos literatūros yra antitarybinio pobūdžio knygų ir žurnalų“.

Paaiškinimą VSK Panevėžio miesto įgaliotiniui dar 1957 m. gruodžio 11 dieną parašė personalinis pensininkas Matas Grigonis (po lapkričio 28 dieną atliktos kratos bažnyčioje paimti jo poezijos kūriniai): „Per 50 literatūrinio darbo metų esu sukūręs ir išvertęs religinių giesmių, pagal 1945–1949 metų užsakymą esu rašęs Panevėžio Marijonų bažnyčiai giesmes ir maldas“. 1955 metais šiuos rankraščius jis perdavė kun. K. Dulskiui, kad jie būtų perduoti bažnyčios archyvui. 1958 m. vasario 11 dieną  M. Grigonis rašo: „Mano religinio turinio rankraščius, pasirašytus slapyvardžiu Matas Domaitis, kurie 1957 m. lapkričio mėnesį buvo rasti ir paimti kratos metu Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčioje, prašau sunaikinti kaip man nereikalingus“. Reikia manyti, kad rašydamas tokius žodžius M. Grigonis tikėjosi palengvinti suimto kunigo padėtį.

1958 m. vasario 12 dienos aktas liudija, kad  Šv. Juozapo draugijos ir Panevėžio skyriaus Angelaičių organizacijos dokumentai (117 lapų), buvusios Leliūnų Pavasarininkų kuopos nuotrauka ir 266 lapai bei 14 sąsiuvinių poezijos Domaičio slapyvardžiu sunaikinti – sudeginti. Sunaikinimo aktą pasirašė  kapitonas A. Sūnelaitis ir Tardymo skyriaus tardytojas leitenantas Petruševičius.

Po 1958 m. vasario 14 dienos tardymo, tą pačią dieną parengtas tardymo pabaigimo protokolas, su kuriuo (ir daiktiniais įrodymais atskiruose paketuose) kaltinamasis susipažino nuo 12.20 val iki 13.45 val. Tą pačią dieną parengiama ir Kaltinamoji išvada: K. Dulksnys kaltinamas, kad bažnyčioje ir namuose laikė antitarybinę literatūrą. „Nurodytose knygose visumoje arba atskiruose straipsniuose yra šmeižiama Tarybų Sąjunga, jos santvarka, komunistų partija bei tarybinių žmonių gyvenimas, o kai kuriuose iš jų atvirai kviečiama kovoti su tarybine santvarka ir komunistines idėjas... tai yra įvykdyti nusikaltimai, numatyti RTFSR BK 58 – 10 str. I dalimi“. Siūloma baudžiamąją bylą Nr. 19786 pasiųsti LTSR prokurorui. Kaltinamąją išvadą parengė kapitonas A. Sūnelaitis, pasirašė VSK prie LTSR MT Tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Kisminas.

1958 m. vasario 18 dieną surašomas Aktas, kad kun. K. Dulksnio areštuotą turtą (turto saugotoju buvo paskirtas Juozas Šumskis) perduoti K. Dulksnio seserei Adelei Mažylienei, gyvenančiai Kupiškio raj., Girvalakių kaime (mat dar vasario 10 d. įgaliojimą perduoti daiktus seseriai buvo parašęs K. Dulksnys). Vasario 18 dieną A. Mažylienė pasirašė, kad gavo 11 daiktų.

 Vasario 24 dieną kun. K. Dulksnys rašo prašymą paskirti advokatą ir apie teismą, kuris įvyks 1958 m. kovo 3 dieną, pranešti seserei Adelei Mažylienei.

Advokatas buvo paskirtas, tačiau sesuo nedalyvavo – teismo posėdis uždaras, tad jai tikriausiai ir nebuvo pranešta.

LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų Teisminė kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio Žvirblio, liaudies tarėjų Navickaitės ir Rimkutės, sekretoriaujant Tumėnienei, dalyvaujant LTSR prokurorui Galinaičiui, gynybai – advokatui K. Misevičiui, 1958 m. kovo 3 dieną išklausė kaltinamojo K. Dulksnio. Jis pasakė: „kad mano asmeninėje bibliotekoje yra antitarybinė literatūra, aš sužinojau tiktai kratos metu. Anksčiau aš ją laikiau moksline religine literatūra. Aš ja ir naudojausi kaip moksline religiniams reikalams“.  Kaltinamasis manė, kad buvęs administratorius bus atrinkęs antitarybinę literatūrą, todėl apie bažnyčios bokšte esančią nežinojo. „1942 metais vyskupo Paltaroko laišką aš radau raštinėje ir neradau reikalo jo sunaikinti, nes tai buvo oficialus viršininko raštas“.

Nepaisant tokio paaiškinimo, Teisminė kolegija nustatė:  „Dulksnys rengiamojo ir teisminio tardymo metu, neneigdamas aukščiau paminėtos literatūros laikymo fakto, kaltu neprisipažino, paaiškindamas, kad nors tose knygose yra antitarybinio pobūdžio išsireiškimų, tačiau tų išsireiškimų jis niekur nenaudojęs, laikydamas tas knygas pas save jis kokio nors priešvalstybinio tikslo neturėjo“.

Teisminė kolegija Dulksnio kaltę pagal  BK 58 – 10 str. I dalį laiko įrodyta kratos protokolu ir kaltės įrodomaisiais daiktais – minėtomis knygomis: knygose yra daugybė antitarybinio pobūdžio pasisakymų, o panašaus turinio literatūros laikymas sudaro nusikaltimo sudėtį numatytą BK 58 – 10 str. I d. Teisminė kolegija nusprendė Kazį Dulksnį pripažinti kaltu ir nubausti laisvės atėmimu 2 metų laikui be teisės atėmimo (nors prokuroras Galinaitis  paprašė 5 metų laisvės atėmimo). Bausmę pradėti skaičiuoti nuo 1957 m. gruodžio 14 dienos. Nuosprendis su grifu „slaptai“ galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas.

Paskelbus nuosprendį, prie bylos pridėta literatūra tapo nebereikalinga, tad kovo 21 dieną ji  buvo sunaikinta – sudenginta. Tokį aktą pasirašė VSK prie LTSR MT  Įskaitos-archyvinio  skyriaus operatyvinis įgaliotinis kapitonas Muchinas; VSK prie LTSR MT  Įskaitos-archyvinio  skyriaus vyr. inspektorius Žulpa ir VSK prie LTSR MT  Įskaitos-archyvinio  skyriaus inspektorius Šašlova.

Kun. K. Dulksnys bausmę atliko Mordovijos lageryje.

Kunigui sugrįžus į Lietuvą jo byla domėtasi tris kartus: 1968 m. spalio 29 dieną norint užmegzti kontaktus su K. Dulksniu; 1975 m.  balandžio 30 dieną – dėl kelionės į užsienį ir 1983 m. gegužės 20 dieną – tikintis, kad jis bus išrinktas vyskupijos valdytoju. Šie susitikimai turėjo aiškų tikslą – priversti K. Dulksnį saugumo organams dirbti ar bent talkinti.

1989 m. lapkričio 25 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas parašė pažymą Nr. 8 – 2125/89 „Remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. liepos 28 d. įsaku „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“  Kazimierui Dulksniui, Juozo s., 1989 m. lapkričio 24 dieną išduotas reabilitavimo pažymėjimas.

1959 m. lapkrityje prelatas sugrįžo į Lietuvą, tačiau  Religinių kultų įgaliotinis neleido dirbti Panevėžio vyskupijoje. 1959 m. gruodžio 4 dienos raštu jis paskiriamas altarista į Merkinę (Kaišiadorių vyskupija), 1962 m. balandžio 4 dieną perkeliamas į Nedzingę administratoriumi. Tikinčiųjų pasirašyti raštai, išsiųsti į Maskvą (net kelis kartus Maskvon važiavo atstovai), lėmė, kad kun. K. Dulksniui 1963 metais buvo leista sugrįžti į Panevėžio vyskupiją.

Vėl Panevėžio vyskupijoje

1963 m. birželio 7 dienos raštu prel. K. Dulksnys skiriamas Krekenavos parapijos klebonu.

Mirus kapitulos pirmininkui prelatui Leopoldui Pratkeliui (1912 06 06–1983 01 04), jo vieton išrenkamas prel. K. Dulksnys. Susirgus Panevėžio vyskupijos apaštaliniam administratoriui vyskupui Romualdui Krikščiūnui, 1983 m. gegužės  9 dieną kapitula išrenka prel. K. Dulksnį vyskupijos kapituliniu vikaru. Šiose pareigoje prel. K. Dulksnys dirbo šešerius metus, kol Jonas Paulius II 1989 m. gegužės 9 dieną Panevėžio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi paskyrė vysk. Juozą Preikšą. Vyskupas savo dešine  ranka – generalvikaru – pasiskyrė kapitulos pirmininką prel. K. Dulksnį. Šias pareigas jis užėmė iki jį Viešpats pasišaukė į Amžinybę.

Kaip nekrologe rašė kan. Bronius Antanaitis „Prelatas Katedroje dirbo pastoracinį darbą, ilgėjosi naujų pašaukimų kunigystėn, meldėsi už katalikiškas šeimas, nes jos yra pirmoji seminarija kunigystėn. Lygiavosi kasdieniu gyvenimu į Kristaus Evangeliją, švietė optimistine asmenybės laikysena ne tik šventėse, bet ir kasdienybėje. Taip jis praėjo ištikimą, garbingą, nuoširdų 66-erių metų kunigystės gyvenimo kelią, tarnaudamas Dievui ir tėvynei ir 92-aisiais savo amžiaus metais, iškankintas sunkios ligos, 2001 m. gruodžio 9 dieną užgeso Viešpatyje“.

Parapijiečių meilę ir pagarbą kunigui liudijo gausybė žmonių, susirinkusių į laidotuves. Laidotuvių šv. Mišias Panevėžio Katedroje aukojo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, Vilniaus arkivyskupo augziliaras ir generalvikaras Juozas Tunaitis ir Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, 48 kunigai ir gausus būrys Vilniaus kunigų seminarijos klierikų. Pamokslą pasakė kanauninkas Bronius Antanaitis, apžvelgdamas prelato gyvenimo kelią, jo tarnystę Dievui, tautai ir kiekvienam žmogui, pabrėžė, kad prelato siela buvo dieviškas spindulys, susiliejęs su  žemišku kūnu, akcentavo ištikimo ir nuoširdaus kunigo gyvenimo kelią, gerumo įsikūnūjimą. Kalbėdamas apie prelato asmenybę, jis skatino visus pamąstyti, kad ir mes būtume geresni, mokėtume taikiai sugyventi. Kan. B. Antanaitis ragino visus melsti, kad prelato vieta neliktų tuščia, kad atsirastų gerų šeimų, sugebančių išauginti gerų kunigų, kurių reikia Lietuvai.

Prelatas Kazimieras Dulksnys palaidotas Panevėžio Ramygalos gatvėje esančiose kapinėse, kunigams skirtuose kapuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija