2010 m. vasario 12 d.
Nr. 12
(1797)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI bendrauja
su į Mišparus atvykusiomis vienuolėmis

Be vienuolių pasaulis būtų daug skurdesnis

Kristaus paaukojimo šventykloje liturginė šventė, tradiciškai vadinama Grabnyčiomis, jau keturioliktą kartą Bažnyčioje buvo minėta ir kaip Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo (vienuolystės) diena. Tą vasario 2-osios vakarą Romos Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas XVI vadovavo Mišparams, kurių metu sakytoje homilijoje akcentavo trejopą šio minėjimo tikslą. „Pirmiausia tai proga pašlovinti ir padėkoti Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną; antra, paskatinti Dievo tautoje suvokimą ir pagarbą pašvęstajam gyvenimui; ir pagaliau pakviesti tuos, kurie pilnai paskyrė savo gyvenimus Evangelijos reikalui, celebruoti nuostabius darbus, kuriuos Viešpats atliko juose“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Jis priminė šventės liturgijoje skaitytą ištrauką iš Laiško žydams (Žyd 4, 14-16), kurioje Kristus pristatomas kaip Tarpininkas: tikras Dievas ir tikras žmogus. „Tai turi prasmę tik jeigu Jis (Jėzus Kristus) tikrai yra Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų“, kitaip vienuolystė tebūtų tik sublimacijos ar pasaulio vengimo forma. Taigi, pašvęstasis gyvenimas liudija ir išreiškia Dievo ir žmogaus abipusę paiešką, meilę, kuri juos traukia vieną prie kito, aiškino Popiežius. Tai pasitikėjimo Dievo gailestingumu privilegijuota mokykla, nes kuo mes arčiau Dievo, tuo naudingesni esame ir kitiems.

Vienuolijų nariai ir narės yra pašaukti būti liudytojais Viešpaties gailestingumo, kuriame žmogus suranda savo išganymą.

Pašvęstųjų asmenų širdyse ir maldose glūdi lūkesčiai, viltys ir nerimas visų žmonių, taip pat ir tų, kurie yra nutolę nuo Dievo, pastebėjo Benediktas XVI. Jis paminėjo klauzūrinių bendruomenių buvimo su Viešpačiu, buvimo po kryžiumi nuopelnus, nes susivienijus su Kristaus kančia yra priimami kitų žmonių kentėjimai ir išbandymai su džiaugsmu aukojant juos dėl pasaulio išgelbėjimo.

Dėkodamas Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad be vienuolijų pasaulis būtų daug skurdesnis. Jis su pagarba ir dvasiniu artumu paminėjo tuos pašvęstuosius asmenis, kurie patiria didelių sunkumų apaštalavimo darbuose, kadangi šiandien sekuliarizuotoje visuomenėje neretai trūksta žmogiškosios padėkos ir supratimo bei vertinimo. Jis su meile prisiminė pagyvenusius ir ligoje kenčiančius vienuolijų narius ir nares. Nė vieno jų gyvenimas nėra „bergždžias, kadangi Viešpats juos jungia prie „malonės sosto“. Jie yra brangi dovana Bažnyčiai ir pasauliui, trokštančiam Dievo ir jo Žodžio“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Kunigų metai yra tinkama proga vienuolijoms priklausantiems kunigams intensyvinti kelionę į šventumą ir paskata visoms pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms paremti karšta malda jų tarnystę.

Pašaukimų krizės priežastys ir pasekmės

Minint praėjusią pasaulinę pašvęstojo gyvenimo dieną tarp-tautinėje katalikų žiniasklaidoje svarstyta pašaukimų į vienuolystę mažėjimo Vakaruose problema. Tarp daugelio kitų nerimą keliančių statistinių duomenų galima paminėti, kad per praėjusį popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą (tarp 1978 ir 2005 metų) kunigų vienuolių pasaulyje sumažėjo nuo 158 tūkstančių iki 137 tūkstančių (beveik 15 proc.). Per tą patį laikotarpį seserų vienuolių pasaulyje sumažėjo nuo 985 tūkstančių iki 783 tūkstančių (20 proc.), o brolių vienuolių nuo 75 tūkstančių iki 55 tūkstančių (apie 25 proc.).

Kalbėdamas apie šią pašaukimų krizę vasario 3 dieną Neapolio (Italija) arkivyskupijoje surengtoje konferencijoje Pašvęstojo gyvenimų institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų kongregacijos prefektas slovėnas kardinolas Francas Rodė pažymėjo, kad tai susiję su dabartiniu sekuliarizacijos procesu. „Krizė, kurią patiria kai kurios vienuolinės bendruomenės, ypač Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, atspindi gilią europiečių ir amerikiečių visuomenės krizę. Kaip tik ji išdžiovino tuos šaltinius, kurie šimtmečiais palaikė Bažnyčioje pašvęstąjį ir misijų gyvenimą“, – aiškino Šventojo Sosto dikasterijos, koordinuojančios Katalikų Bažnyčios vienuolijų veiklą, vadovas.

Kalboje, kurią persispausdino Vatikano dienraštis „L’Osser-vatore Romano“ ir plačiai citavo kiti katalikų informacijos tinklai, kardinolas F. Rodė apgailestavo, kad „sekuliarizuota kultūra persismelkė ir į kai kurių pašvęstojo gyvenimo asmenų bei bendruomenių protus ir širdis, kurios tapo perdėtai atviros modernizmui. Pasiduodamos šiandienos pasaulio įpročiams ir pasaulietiniam mentalitetui, jos apleido savo tradicines praktikas, ypač gilųjį maldos ir kontempliacijos gyvenimą. Susilpninus reikalavimus ir kriterijus, kandidatų formacijoje išryškėjo tam tikras paviršutiniškumas, aukos stoka ir vis daugiau jų pasitraukia nedavę amžinųjų įžadų“. (Statistika rodo, jog kai kuriose vietose net iki 40–60 proc. įstojusių į vienuolijas pasitraukia prieš amžinųjų įžadų davimą.)

Pažymėtina, kad po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) prasidėjo staigus pašaukimų ir narystės mažėjimas Vakarų šalių vyrų ir moterų vienuolijose. Mažėjant vienuolinių pašaukimų bandoma gelbėtis į Europą atsigabenant naujus vienuolijų narius iš Trečiojo pasaulio šalių (Afrikos, Indijos, Filipinų), bet vargu ar tokia išeitis gali patenkinti, nes minėtuose misijų regionuose irgi reikia pasišventusių bažnytinei tarnystei. Pagaliau vienuolijų atsikūrimui Vakaruose svarbiausia ne pašaukimų kiekis, o jų kokybė.

 Nuo 2009 metų Vatikanas vykdo sparčiai mažėjančių Jungtinių Valstijų moterų vienuolinių bendruomenių apaštalinę vizitaciją. Kardinolas F. Rodė anksčiau yra pastebėjęs, kad JAV seserų vienuolių aplinkoje „paplito sekuliarus mentalitetas ir tam tikra feminizmo dvasia“, dėl kurios dabar labai kenčia visa visuomenė. Neapolyje jis pripažino, kad šie iššūkiai dideli, tačiau jų vertinti nereikia tik neigiamai: jie turi padėti vienuolijoms geriau suvokti save, kaip alternatyvą dominuojančiai kultūrai, kuri yra mirties, prievartos ir papiktinimų kultūra. Tada jos galės įtikinamiau įgyvendinti gyvybės ir vilties liudijimo Kristaus pavyzdžiu misiją.

Rengiami nauji dokumentai apie brolius ir liturgiją

Pašvęstojo gyvenimo dienos proga kardinolo F. Rodės duotame interviu Vatikano radijui kalbėta apie jo vadovaujamos dikasterijos rengiamus dokumentus. Ypač aktualus yra rengiamas dokumentas dėl brolių vienuolių, kadangi jų skaičius mažėja sparčiausiai „ir dėl to kažką reikia daryti“, – sakė Vatikano atstovas. Kaip pavyzdį jis nurodė Krikščionių mokyklų brolių vienuolijos narystę: 1965 metais jų buvo 16 tūkstančių, o dabar liko mažiau kaip 5 tūkstančiai. „Tai didelis praradimas. Deja, panašių sunkumų turi ir kitos brolių (tai yra vyrų vienuolių, kurie neturi kunigystės šventimų) kongregacijos“, – pripažino kardinolas F. Rodė. Jis taip pat pastebėjo, kad ir mišriose, kunigus ir brolius turinčiose vienuolijose, brolių skaičius mažėja žymiai labiau nei kunigų. „Mes manome, kad viena iš šių pašaukimų mažėjimo priežasčių yra Bažnyčios dėmesio stygius broliams, kurie tik prabėgomis paminėti Vatikano II Susirinkimo ir vėliau publikuotuose dokumentuose, – kalbėjo Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos prefektas. – O juk brolis nėra tas, kuris dėl kažkokių priežasčių negalėjo ar nenorėjo tapti kunigu. Tai yra pašaukimas, kuris turi savo ištakas ir ypatingą misiją Bažnyčioje“. Dėl to dabar Vatikano dikasterijoje ir ruošiamas publikacijai dokumentas, kuriame aptariamas brolio vienuolio tapatumas, pažymint šio pašaukimo nuopelnus krikščionybės istorijoje, ypač katalikiškų mokyklų ir universitetų veikloje. Primenami ir iškilūs brolių šventumo pavyzdžiai, kadangi nemažai jų, taip pat ir iš mišrių vienuolijų, buvo kanonizuoti ir beatifikuoti.

Kitas dokumentas liečia vienuolių maldą ir liturginę formaciją. „Kai kurie žmonės kalba, kad šiandien vyrai ir moterys vienuoliai pernelyg mažai meldžiasi. Aš nežinau, ar tai tiesa, ir viliuosi, kad taip nėra, – sakė Vatikano dikasterijos vadovas. – Galbūt melstis šiandien yra sunkiau nei praeityje, kada gyvenimo ritmas buvo lėtesnis ir nebuvo tiek streso ir triukšmo“. Kaip tik dėl to yra svarbu akcentuoti maldos būtinumą pašvęstojo gyvenimo asmenims.

Kardinolas F. Rodė paaiškino, kad idėją dėl vienuolių maldos dokumento iškėlė jo kolega Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas ispanas kardinolas Antonijus Kanisarezas Lovera, todėl publikacija bus tarpdikasterinė. Projektas yra svarbus, kadangi pripažinta tam tikra liturginio žinojimo stoka ar netgi jaunų vienuolijų narių ignoravimas ugdymo procese. „Kita vertus, yra stebimos kai kurios liturginės „mados“, kurios ne visada yra gero skonio, neatitinka Bažnyčios reikalavimų ir prieštarauja pačiai liturgijos dvasiai“, – pabrėžė kardinolas F. Rodė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija