2010 m. vasario 12 d.
Nr. 12
(1797)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Istorinės paralelės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pagaliau vasario 5 dieną generalinis prokuroras Algimantas Valantinas atsistatydino. Tai buvo padaryta spaudžiant visuomenei, pilietiniams judėjimams. Tą dieną Jungtinis demokratinis judėjimas organizavo piketus prie Lietuvos miestuose esančių prokuratūros pastatų, protesto akcijos vyko ir prie Lietuvos Seimo rūmų bei Prezidentūros. Buvo protestuojama prieš prokuratūros sistemoje klestintį teisinį nihilizmą, bylų vilkinimą, reikalaujama generalinio prokuroro A. Valantino atstatydinimo. Vilniuje, prie Lietuvos Generalinės prokuratūros pastato, 13 valandą prasidėjo piketas. Jame dalyvavę JDJ atstovai laikė rankose įvairius plakatus, JDJ vėliavas. Vienas atstovas perskaitė pareiškimo tekstą, kuriame išvardijo esminius prokuratūros darbo trūkumus ir pareikalavo imtis priemonių šiems trūkumams pašalinti. Be kita ko, pareiškime pabrėžta, kad JDJ pasisako prieš korupciją ir aktyviai remia sąžiningų pareigūnų veiklą. JDJ jaunimo sekcijos nariai rankose laikė šluotas, tuo simboliškai parodydami, kad prokuratūrai reikia apsišvarinti, kad šioje sistemoje susikaupė daug purvo. 13 valandą 30 minučių pranešta apie generalinio prokuroro atsistatydinimą. Piketas truko iki 14 valandos. Panašus piketas vyko ir Kaune, čia prie Kauno apygardos prokuratūros pastato susirinkę Jungtinio demokratinio judėjimo atstovai su plakatais ir JDJ vėliavomis bendravo su kauniečiais, aptarė sudėtingą padėtį prokuratūros sistemoje. Su jais pabendrauti atėjo ir apygardos prokuroras K. Betingis. Jis kvietė piketuotojus nutraukti piketą ir ateiti pabendrauti į prokuratūros pastatą, tačiau judėjimo atstovai atsisakė tai daryti ir bendravo su K. Betingiu nenutraukdami piketo. Į akciją palaikyti protestuotojų atvyko ir Seimo narys Saulius Stoma, pasisakantis už esmines prokuratūros sistemos reformas. Ir prie Panevėžio apygardos prokuratūros pastato vyko JDJ narių organizuotas piketas, kuriame buvo reikalaujama esminių prokuratūros sistemos permainų. Akcijos dalyviai buvo užsiklijavę burnas pleistru. Piketai vyko ir kituose miestuose. Tauragėje prie prokuratūros pastato stovinčius JDJ aktyvistus užpuolė policijos pareigūnai, keli protestuotojai buvo sumušti, vienam sužeidimus teko gydytis ligoninėje.

Atsistatydinus A. Valantinui, atsirado realios viltys, kad šioje stagnacijos apimtoje žinyboje prasidės esminės permainos, kad iš Generalinės prokuratūros bus pašalinti korumpuoti ir su KGB susiję prokurorai. Prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad ir generalinio prokuroro pavaduotojams G. Jasaičiui ir V. Barkauskui teks pasitraukti iš pareigų.

Sąžiningi prokurorai laukia permainų, kad pagaliau niekieno netrukdomi galėtų pradėti tirti rezonansines „Draugystės“, „Alytaus teskstilės“, ,,Samanėles“ bylas  ir aferas, J. Paliako ir V. Pociūno nužudymo bylas. Kai kurių aferų tyrimas pajudėjo iš mirties taško. Štai vasario 4 dieną jaunas Šiaulių apygardos prokuroras A. Karpalovas atnaujino tyrimą dėl UAB „Samanėlės“ finansininkės, A. Valantino sesers A. Jokšienės veiklos. 2005–2006 metais tiek Valstybės saugumo departamentą, tiek Generalinę prokuratūrą galutinai užvaldė „valstybininkų“ klanas. Šio klano rankose atsidūrė ne tik dvi itin svarbios žinybos, bet ir kertines ministerijas – Užsienio reikalų, Finansų, Ūkio ir Vidaus reikalų. „Valstybininkų“ klanas primena Italijoje veikusią slaptą organizaciją – vadinamąją ložę P-2. 1971–1981 metais šios slaptos organizacijos nariai kontroliavo pagrindines Italijos ministerijas ir slaptąsias tarnybas. 1981 metais prasidėjus šios ložės veiklos tyrimui, dalis žiniasklaidos ir kai kurie įtakingi politikai net bandė neigti, kad tokia slapta organizacija egzistavo, jie sakė: „Jokios ložės P-2 nebuvo – tai tik draugų sambūris“. Ir dabar dalis Lietuvos politikų ir žurnalistų bando neigti „valstybininkų“ klano egzistavimą ir jo keliamas grėsmes.

Lietuvoje egzistuoja ir kiti galingi klanai, susiję su garsiais rusų mafijos „krikštatėviais“ – A. Kikališviliu, J. Kobzonu, J. Goldovskiu, M. Čiornu, D. Chačidze, C. Ben-Ari bei labai įtakingu Vokietijos kriminaliniu baronu A. Nimške.

Vadinamasis buvusio sveikatos viceministro Artūros Skiko teismas sukėlė nuostabą. Jis priminė gerai surežisuotą valstybės pareigūno išsukimo nuo atsakomybės spektaklį. Už 20 tūkstančių litų kyšį šis veikėjas nuteistas lygtine 2 metų bausme, o sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas neatsistatydino, nors kai kurie koalicijos politikai ragino žengti šį žingsnį. Vis dėlto vasario 10 dieną A. Čaplikas priėmė sprendimą trauktis. Iš tiesų – jei trobelė supuvusi, ją reikia griauti iš pamatų, o ne lopyti.

Lietuvoje bausmės už korupciją, kontrabandą, valstybinio turto grobstymą ir pedofiliją nėra griežtos, todėl didelė dalis visuomenės pasisako už bausmių griežtinimą, kad būtų pažaboti įsisiautėję nusikaltėliai. Tačiau yra ir kitų nuomonių. Štai generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis teigia, kad bausmių griežtinimas išbalansuos teisinę sistemą. Bet realiame gyvenime matome tokį vaizdą – simbolines bausmes gavę nusikaltėliai toliau sukčiauja, grobsto valstybės turtą, prievartauja vaikus, tuo keldami chaosą ir žmonių pasipiktinimą.

Vadinamoji pedofilijos byla mūsų krašte kelia vis didėjantį visuomenės suskaldymą. Lietuvoje vyksta skaldymasis į D. Kedžio šalininkus ir priešininkus. Kova vyksta ir žiniasklaidoje – dalis laikraščių ir televizijos stočių palaiko Kedžio pusę, dalis – pedofilų klano pusę. Arši kova vyksta ir internete – čia tarpusavyje kovoja įvairiose svetainėse paskelbtų straipsnių komentatoriai. Šiuo reiškiniu jau pradėjo domėtis ir mokslininkai, pirmiausia politologai, sociologai ir psichologai. Tad primename XIX amžiaus pabaigos Prancūziją, kur vadinamoji Dreifuso byla buvo suskaldžiusi šalį į dvi skirtingas stovyklas. Ši dreifusiada prasidėjo 1894 metais, kai karininkas Alfredas Dreifusas buvo suimtas ir neteisingai apkaltintas šnipinėjimu. Miestuose vykdavo viešos Dreifuso šalininkų akcijos, vėliau tokias akcijas pradėjo rengti ir jo priešininkai. Dreifuso bylos prasmė buvo aiški – reakcingi monarchistai ir stambieji oligarchai pasinaudojo šia situacija ir mėgino išplėsti savo įtaką bei pristabdyti demokratines permainas Prancūzijoje. Dreifusą rėmusios pažangios demokratinės gynė nekaltai kalinamą kariškį ir siekė esminių permainų tuomet oligarchijos valdomoje Prancūzijoje. Tad regime gana įdomias istorines paraleles. Demokratijos lygiu primename XIX amžius pabaigos Prancūziją – tuomet dar tik besivystančią, fasadinės demokratijos šalį.

Visuomenės susiskaldymas didėja ne tik dėl akivaizdžių tiesioginių priežasčių. Šio reiškinio šaknys kur kas gilesnės ir susiję su Lietuvoje egzistuojančia luominės visuomenės sankloda. Luominės visuomenės suskirstymo panaikinimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis esminių politinių, ekonomių ir socialinių permainų. Tokį kelią praėjo ne tik Prancūzija, Belgija, Airija ir kitos Vakarų šalys. Juo pasuko ir tokių procesų privalumus jau gali įvertinti ir kai kurios Rytų Europos valstybės – Lenkija, Slovakija bei kitos šalys.

Oligarchijos, korupcijos ir jų pasekmėje egzistuojančios luominės visuomenės žalą pastebi tiek mūsų šalies apžvalgininkai, tiek Rytų Europos šalimis besidomintys Vakarų kolegos – E. Lukas, A. Gliuksmanas ir kiti. Oligarchija yra aukščiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Kai tokia santvarka įsigali, viešajame gyvenime klesti melas ir sukčiavimai. Paskutiniu metu vėl pasirodė straipsniai, kuriuose teigiama, kad Lietuvoje mafijos nėra. Susiklosto, regis, įdomi situacija – mafijos nėra, nėra ir pedofilų, yra tik kažkokios nereikalingos tiesos ieškantys piliečiai. Tiesos paieškos kartais baigiasi ir persekiojimais, bet neatskleidus tiesos nebus ir valstybės ateities – tik aklavietė. Tai rodo ir kitų šalių patirtis bei akivaizdžios istorinės paralelės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija