2010 m. vasario 17 d.
Nr. 13
(1798)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Valstybės akivarai

Giedrius Grabauskas-Karoblis 

Minime Vasario 16-ąją, neeilinę šventę, brangią daugumai mūsų šalies piliečių. Pilietiškumo egzaminus laiko visi – tiek politikai, tiek pilietinių judėjimų, profsąjungų vadovai, žiniasklaidos priemonių darbuotojai, tiek kiti piliečiai. Įvertiname ir valstybės tarnyboje, atsakinguose postuose dirbančių žmonių darbus, atskiriame pelus nuo grūdų. Nors viešojoje erdvėje dažnai bandoma viską suvelti, regime daug užsakomųjų televizijos laidų bei laikraščių straipsnių, tačiau kažin ar kas galėtų pateikti didesnių pretenzijų ryžtingiems ir patriotiškiems politikams – V. Landsbergiui, A. Stancikienei, K. Uokai, R. Kupčinskui, N. Puteikiui, A. Kašėtai ir kitiems bendražygiams. Ir kažin ar rasime daug žmonių, kurie patriotiškais politikais pavadintų B. Bradauską, J. Jagminą, A. Pekeliūną ir kitus nomenklatūros bastiono veikėjus. Per atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo periodą jau įsitikinome, kurie politikai tarnauja tautai, o kurie – nuožmiems korumpuotiems klanams.

Sveikatos apsaugos ministro A. Čapliko atsistatydinimą lėmė šioje ministerijoje ir jai pavaldžioje Valstybinėje ligonių kasoje Specialiųjų tyrimų tarnybos tęsiamas tyrimas ir vasario 9-10 dienomis atliktos kratos. Tad Seimo vadovė I. Degutienė pagrįstai pasiūlė ministrui atsistatydinti, prisiimant atsakomybę už jam pavaldžiose žinybose vykstančias negeroves. Ligonių kasose jau daugelį metų vyksta įvairūs abejotini sandėriai, tad teisėsaugos tyrimas gal pagaliau atskleis tiesą.

Gerai, kad atsakingos veiklos imasi kai kurie ryžtingi prokurorai. Štai Šiaulių apygardos prokuratūros darbuotojas A. Karpalovas praėjusią savaitę atnaujino garsiąją „Samanėlės“ bylą. Šioje byloje figūruoja ir atleisto generalinio prokuroro A. Valantino sesuo A. Jokšienė. Praėjusių metų pabaigoje korumpuoti prokurorai buvo šią bylą nutraukę. Aiškėja ir tiesa, kad sąžiningi policijos pareigūnai dar garsiosios pedofilijos bylos tyrimo pradžioje ketino imtis ryžtingo tyrimo, tačiau sekti įtariamus pedofilus uždraudė korumpuoti prokurorai ir jau pašalinti atsakingi VSD pareigūnai.

Bandymai niekinti prieškario Lietuvą ar žeminti pokario partizanus yra naivių arba sąmoningai mūsų valstybę žeminančių žmonių veikla. Galime konstatuoti, kad kai kuriuose spaudos leidiniuose ir televizijos laidose vyrauja antivalstybinės bei antivakarietiškos kryptys. Tokios nuotaikos stebimos ir tarp kai kurių mokslininkų. Tarpukario laikais – 1919–1940 metais dar nebuvo sukurta gerovės valstybė, daug žmonių gyveno skurdžiai, bet teisminė valdžia buvo kur kas teisingesnė ir tokios korupcijos kaip šiuo metu Lietuvoje tikrai nebuvo. Ir vertybine prasme anuomet  situacija buvo geresnė. Kažin ar būtume regėję tokį vaizdą, kad niekaip nesugebama susidoroti su pedofilu klanu, net priešingai – pedofilų klanas kyla į ataką ir žemina prieš juos kovojančią sąžiningą teisėją N. Venckienę, padorius politikus, objektyviai šią situaciją nagrinėjančius žurnalistus. Štai prieškaryje apsivogęs Lietuvos pašto vadovas A. Sruoga buvo nubaustas 15 metų įkalinimo bausme. Pokario partizanų žeminimas turėtų būti ne tik įvertintas, bet ir griežtai baudžiamas. Lietuvos patriotams žodis stribas yra nusikaltėlio, išdaviko sinonimas, o žodis partizanas yra šventas. Tiesiog nesuprantama, kam tarnauja aukštas valstybės pareigūnas, teigiantis, kad Lietuvoje neturi būti griežtinamos bausmes? Juk Lietuvoje tik baudomis ir lygtinėmis bausmėmis dažniausiai teisiami po 2–3 milijonus litų iš PVM aferų pagrobę asmenys. Daugelyje užsienio šalių už tai jiems grėstų 10–15 metų kalėjimo. Švelnios bausmės taikomos ir narkotikų prekeiviams, kyšininkams. O tai, kad ketinama įvesti tokią tvarką, kad Vilniuje mitingai būtų leidžiami tik prie Sporto rūmų, yra tiesiog apgailėtinas bandymas apriboti demokratines piliečių teises.

Lietuvoje ir toliau vyksta įvairūs propagandiniai žaidimai, informaciniai karai. Bandoma tolti nuo esmės, į viešąją erdvę išmetant tam tikrus „perliukus“ – apie po egzotiškus kraštus klaidžiojančius Seimo narius ar politikų meilužes. Kai tokios temos ima dominuoti, kyla klausimas – kam tai naudinga? Pagrindinis Lietuvos problemų šaltinis yra tai, kad mūsų krašte dar didelę įtaką turi oligarchijos atstovai. Aukščiausias luomas – įtakingas oligarchų sluoksnis per du dešimtmečius įsitvirtino ir dabar bando primesti savo valią šalies piliečiams. Tai išnaudotojų klasė, gyvenanti daugumos Lietuvos žmonių sąskaita. Jie iškilo, remdamiesi kriminaliniais metodais – korupcija, kontrabanda,valstybinio turto grobstymu. Jų valdomos monopolinio kapitalizmo struktūros – stambios energetinės korporacijos, įvairūs koncernai naudojasi išskirtine padėtimi ir lupa nuo žmonių devynis kailius. Kai kurių žmonių atlyginimai ar pensijos tesiekia 600–830 litų, o mokesčiams žiemos metu dažnai reikia pakloti 500–600 litų, o kartais ir dar daugiau. Juk Lietuvoje labai brangi elektra, vanduo, o dar prigalvota visokių papildomų „pagalvės“ mokesčių, po 20–30 litų nuo buto. Briuselyje, kur žmonių pajamos daug didesnės nei Lietuvoje, elektra pigesnė. Oligarchai priešinasi pažangioms permainomos – ar tai būtų teisingi siūlymai keisti teismų sistemą, įvedant prisiekusiųjų teismą, ar keisti mokesčių sistemą. Dažnai bandoma atsikalbinėti, meluoti žmonėms, naudojant įvairius mokslinius terminus, prisidengiant laisvosios rinkos dėsniais. Kokia čia rinka, jei daugelis žmonių jau vos suduria galą su galu, o įtakingi magnatai klesti, jų mėnesio pajamos siekia 2–3 milijonus litų ar dar daugiau. Ar už tokią Lietuvą, kurioje klesti tik oligarchų sluoksniai, daugiausia sovietinio okupacinio režimo veikėjai – buvę komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai, KGB kadriniai darbuotojai ir agentai, kovojame? XIX amžiuje už Lietuvą savo galvas guldė sukilėlių vadai A. Mackevičius, K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas, E. Pliaterytė, XX amžiaus viduryje – pokario partizanų vadai A. Ramanauskas-Vanagas, J. Žemaitis, P. Tamošiūnas ir kiti. Per paskutinius keliolika metų Lietuvoje ir Baltarusijoje žuvo J. Abromavičius, V. Pociūnas,  J. Paliakas, G. Sereika ir kiti patriotiškai nusiteikę politikai bei valstybės pareigūnai. Atėjo laikas nuspręsti, kokią Lietuvą kursime – ar tikrą demokratinę valstybinę, verta tautos didvyrių atminimo, ar toliau leisime, kad egzistuotų silpna butaforinė valstybė, kurioje klesti išdavikai ir išnaudotojai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija