Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius aplankė Romos „Caritas“ prieglaudą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Romos vyskupijos „Caritas“ steigėjo ir ilgamečio vadovo kunigo Luidžio Di Liegro katalikiškos globos įstaigos darbuotojais savanoriais

Bendradarbiavimas su valdžios institucijomis davė rezultatus

Popiežius Benediktas XVI, aplankęs benamių prieglaudą, įsikūrusią prie Romos pagrindinės geležinkelio stoties, patvirtino ypatingą Bažnyčios rūpinimąsi vargšais. Vizitas į katalikišką globos įstaigą, pavadintą Romos vyskupijos „Caritas“ steigėjo ir ilgamečio vadovo kunigo Luidžio Di Liegro vardu, įvyko vasario 14 dieną, paskutinį sekmadienį prieš Gavėnią. Lydimas savo vikaro Romos miestui kardinolo Agostino Valinio, Italijos „Caritas“ vadovų ir šalies valdžios atstovų, Šventasis Tėvas apžiūrėjo nakvynės namą, šalia veikiančio medicininės pagalbos centro ir valgyklos patalpas, pabendravo su įnamiais bei juos prižiūrinčiais savanoriais ir personalo darbuotojais. Vėliau visi rinkosi į salę paklausyti Popiežiaus pastabų apie Bažnyčios socialinės veiklos aktualumą.

Pradėdamas kalbą, Popiežius pasidžiaugė „Caritas“ bendradarbiavimu su Italijos geležinkelių tinklu bei Romos savivaldybe (susitikime dalyvavo šalies geležinkelių generalinis direktorius Mauras Moretis, transporto ministras Alteras Mateolis ir Romos meras Džanis Alemanas). Visų jų bendromis pastangomis 1983 metais buvo pradėtas įgyvendinti prieglaudos projektas. Per visą šį laikotarpį dešimtys tūkstančių vargšų (ypač migrantų) čia rado laikinus namus, gavo pirmąją medicininę pagalbą ir buvo išgelbėti nuo bado. Anot Benedikto XVI, šitaip buvo realizuoti Jėzaus pripažinimo žodžiai geradariams: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 35-36).

Kreipdamasis į prieglaudos gyventojus, Šventasis Tėvas kalbėjo: „žinokite, kad Bažnyčia labai jus myli ir niekada neapleis, kadangi kiekviename jūsų atpažįsta Kristaus veidą“. Išganytojas pats save tapatino su vargšais, todėl Jo įsteigtai Bažnyčiai tokios meilės liudijimas kartu su Evangelijos skelbimu yra esminė misija. Čia reikia pabrėžti ne vien tik materialinę paramą, kuri tikrai svarbi sunkumams įveikti, bet ir tiesai apie kenčiančio žmogaus orumą išreikšti. „Be tiesos meilė tampa paprastu sentimentalumu“, – rašė popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in Veritate“. Todėl Bažnyčia, tarnaudama vargšams, kartu skelbia visą tiesą apie Dievo mylimą žmogų, kuris „yra pašauktas amžinai bendrystei su Juo“.

Karitatyvinėje veikloje mokomasi kurti meilės civilizaciją

Per artimo meilės darbus ir liudijimą kenčiančio žmogaus širdyje stiprėja viltis, „kuri suteikia drąsos tęsti gyvenimo kelionę, nepaisant nesėkmių (kartais tikrai dramatiškų), sunkumų bei išbandymų“, – aiškino Šventasis Tėvas. Šiuo pagrindu jis dėkojo karitatyvinėje tarnystėje besidarbuojantiems brangiems broliams ir seserims, nes jie savo širdyse turi Jėzaus pavyzdį, kuris iš begalinės meilės žmonėms aukojosi iki galo, iki kryžiaus mirties. Taigi, artimo meilės liudijimas yra turtas, brangintinas labiau už patį gyvenimą.

Priminęs, kad 2010-ieji Europos Sąjungoje paskelbti Kovos prieš skurdą ir socialinę atskirtį metais, popiežius Benediktas XVI paragino kiekvieną kataliką ir geros valios žmogų prisidėti prie jų įprasminimo. Jis vėlgi priminė savo enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymą, kad artimo meilė turi ne tik mikrosantykių (asmeninė draugystė, šeima, artimieji) bruožus, bet pasireiškia ir platesnėje makrosantykių (ekonominė, socialinė ir politinė veikla) plotmėje. Todėl parama vargšams Europoje ar už jos ribų reiškia teisingesnės ir broliškesnės, žmogaus vertos ateities kūrimą, taikaus sambūvio įtvirtinimą. Tai vis labiau aktualu šiandienos pasauliui, „kuriame, kaip atrodo, vyrauja naudos logika ir asmeninių interesų įgyvendinimo siekis“.

Nurodydamas į katalikiškos karitatyvinės veiklos reikšmingumą, Šventasis Tėvas ypač iškėlė savanorystės svarbą, nes tai yra „autentiška mokykla, kurioje išmokstama būti meilės civilizacijos kūrėjais“. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į dabartinės ekonominės krizės pasekmes (Europos „Caritas“ duomenimis, dabar kontinente yra beveik 80 milijonų skurde gyvenančių žmonių, kurių ketvirtadalis yra vaikai), kada daugelyje regionų ypač ryški socialinė atskirtis. Bažnyčia savo tarnystėje sunkumuose atsidūrusiems žmonėms „siekia išreikšti jos tikėjimą į tą Dievą, kuris yra vargšų gynėjas ir kuris myli kiekvieną žmogų už tai, koks jis yra, o ne už tai, ką jis turi ar daro“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Kartu jis priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą (plg. „Gaudium et Spes“, 1), kad šiandienos žmonių viltys ir rūpesčiai kartu yra visų Kristaus mokinių viltys ir rūpesčiai. Bažnyčia tuo gyvena jau du tūkstančius metų ir savo ilgametėje istorijoje kartu su valstybe prisiima atsakomybę už bendrojo gėrio kūrimą. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas palinkėjo, kad „Caritas“ globos institucijos būtų vietomis, „kur meilė yra ne tik žodžiai ir sentimentai, bet konkreti realybė, kuri leidžia Dievo šviesai įžengti į žmonių ir visos pilietinės bendruomenės gyvenimą“, bei meldė Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo, kad vargšų globos namai taptų ta aplinka, kurioje „klesti tos pačios vertybės, kaip ir šventuose Nazareto namuose“.

© 2010 „XXI amžius“