2010 m. vasario 26 d.
Nr. 16
(1801)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiškosios
„lectio divina“ pamokos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su Romos vyskupijos kunigais

Popiežiaus garbei seminaristai
sugiedojo keletą giesmių

Jaunimas Pelenų trečiadienio pamaldose

Nuolaidžiavimas nuodėmei nėra solidarumas

Nuolat pabrėždamas „lectio divina“, pamaldaus Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo svarbą, popiežius Benediktas XVI pateikė pavyzdį pastarojo meto susitikimuose su dvasinio luomo nariais. Apaštalo Šv. Pauliaus laiško žydams temą apie Kristaus kunigystę jis komentavo vasario 18 dieną vykusiame susitikime su Romos vyskupijos kunigais. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad kunigiška tarnystė nėra paprasta profesija su nustatytomis darbo valandomis, bet visiškas atsidavimas ir gyvenimo būdas tarpininkaujant Dievo ir kenčiančio žmogaus santykyje.

Pradėdamas svarstymus be iš anksto parengto kalbos teksto, Popiežius pirmiausia užsiminė apie Senojo Testamento pasakojimą apie laukiamą Mesiją, palygindamas su Kristaus veikimu išganymo istorijoje. „Kristus yra tikras Karalius ir Dievo Sūnus, bet Jis taip pat yra tikras kunigas“, kuriame atsiskleidžia ir išsipildo visa šios tarnystės esmė. Visame savosios esamybės tyrume „kunigas, kad galėtų tikrai būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, turi būti žmogus. Dievo Sūnus tapo žmogumi būtent tam, kad būtų kunigas ir kad galėtų įgyvendinti šią kunigišką misiją“, – sakė Šventasis Tėvas. Ir visi kunigai yra pašaukti būti tarpininkais, „tiltu, kuris vienija ir veda žmogų prie Dievo, į Jo atpirkimą, į Jo tikrą šviesą ir tikrą gyvenimą“.

Kunigui siekiant būti tiltu, jungiančiu žmogiškąją ir dieviškąją plotmes, jo siela turi nuolat semtis stiprybės iš kasdienės maldos ir Eucharistijos. „Iš tikrųjų tik Dievas gali atsivesti mane ir įgalioti dalyvauti Kristaus slėpinyje. Tik Dievas gali įžengti į mano gyvenimą ir paimti mane už rankos, – mąstė Šventasis Tėvas apie kunigišką pašaukimą ir tarnystę. – Tačiau vėl iš naujo mes turime sugrįžti prie Sakramento, grįžti prie šios dovanos, kurią tik Dievas man duoda“. Nes kunigui būnant tikruoju Dievo žmogumi, jis turi artimai Dievą pažinti ir tai pasiekiama iš patyrimu išgyvenamos bendrystės su Kristumi. Šis kunigo gyvenimo pasirinkimas reikalauja atitinkamo jausmų ir nuostatų išlavinimo, kad jie darniai atitiktų Dievo valią.

Šis atsivertimas, anot Popiežiaus, nėra lengvas netgi į dvasinę tarnystę pašauktam asmeniui, kadangi šiuolaikiniame mentalitete yra išsikerojusios klaidingos „atleidimo sau“ nuostatos. Juk neretai sakoma: „jis melavo, bet jis žmogus“; „jis vogė, bet jis yra žmogus“, tarsi būti blogu yra visai natūralu, žmogiška. Tačiau tai nėra tikra tiesa apie žmogų, pabrėžė Benediktas XVI, nes būti žmogišku reiškia būti geru, dosniu, teisingu. Pirmiausia kunigas turi vadovautis šiomis žmogiškomis dorybėmis ir buvimas bendrystėje su Kristumi padeda tai pasiekti. Tobulumo siekis yra „gyvenimo procesas, kuris turi prasidėti rengimusi kunigystei seminarijoje ir tęstis per visą mūsų egzistenciją“, – nurodė Šventasis Tėvas.

Žinoma, kunigai yra pašaukti ne vien palaimintai kontempliacijai, bet, sekant Kristaus pavyzdžiu, susipažinti ir solidarizuotis su žmonių žemiškais rūpesčiais, jų kentėjimais. „Siūlymas visiems mūsų užuojautos, šiame taip nuo Dievo nutolusiame ir kenčiančiame pasaulyje, taip pat yra kunigiškas veikimas“, – kalbėjo Popiežius. Tačiau reikia žinoti, kad nuodėmė nėra solidarumo ženklas žmogiškajam silpnumui. Atvirkščiai, solidarumas reiškia tvirtumą dalijantis kitų nuodėmių našta tam, kad būtų pasiektas atpirkimas ir nuskaistinimas. „Mes, kunigai, negalime pasitraukti į tremtį, – kalbėjo Benediktas XVI. – Mes esame panirę į šio pasaulio kančias ir turime su Kristaus pagalba, bendrystėje su Juo siekti pasaulio perkeitimo, vesti jį prie Dievo.“

Baigiant pokalbį, kuriame Šventasis Tėvas, paliudydamas savo nepaprastą erudiciją, iš atminties rėmėsi ne tik Šventojo Rašto ir liturgijos tekstais, bet ir senovės graikų filosofu Platonu, VII amžiaus Bizantijos teologu šv. Maksimu, vokiečių Biblijos tyrinėtoju Adolfu fon Harnaku ir neseniai mirusiu laiško žydams ekspertu belgų kardinolu Albertu Vanoju, buvo paliestas ir evangelinis kunigiško klusnumo klausimas. Popiežius pripažino, kad ši sąvoka mūsų laikais nėra populiari, kadangi ji kartais tapatinama su vergiškumu, priklausomybe, nusišalinimu nuo sprendimų priėmimo. „Tačiau yra priešingai: sąvoka „klusnumas“ ir sąvoka „laisvė“ yra neatskiriamos, (…) kadangi Dievo valia nėra tironiška valia“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog kaip tik tame sąryšyje mes randame savo tikrą (kunigo) tapatumą.

Dievo visagalybė nėra mitas

Kitą pamokantį „lectio divina“ pavyzdį popiežius Benediktas XVI pateikė vasario 12 dienos susitikime su Romos vyskupijos Didžiosios seminarijos studentais. Kasmetiniame renginyje, skirtame institucijos dangiškosios globėjos Pasitikėjimo Dievo motinos šventei, šį kartą dalyvavo ir kitų Romoje veikiančių kunigų seminarijų studentai su savo rektoriais, dvasios vadovais ir dėstytojais. Į seminarijos koplyčioje vykusį susitikimą buvo pakviesti ir jauni žmonės, besirengiantys kunigystės studijoms. Prieš kalbėdamas Šventasis Tėvas klausėsi seminaristų atliekamų giesmių, o susitikimo pabaigoje su visais dalyviais bendravo prie vakarienės stalo.

Savo apmąstymuose Popiežius susitelkė į Šv. Jono evangelijos 15-ą skyrių, kuriame Jėzus, lygindamas savo mistinį kūną (Bažnyčią) su vynmedžiu, netiesiogiai, bet giliai nurodo į sakramentinį krikščionių pašaukimą būti Viešpaties slėpinio tarnais. Dievas pats tapo žmogumi, tai yra vynmedžio šaknimi, ir tas vynmedis yra nesunaikinamas. Jis neišdžiūsta, nes Dievas save įterpė į žemę, aiškino Benediktas XVI. Aiškindamas ontologinį žmogaus ryšį su Dievu jis pažymėjo, kad „mes patys iš savęs negalime duoti didelių (vynmedžio) vaisių“, tai yra atversti ir išganyti pasaulio. Pirmiausia „mums reikia įžengti į Dievo savęs atidavimo ontologinį slėpinį, nes Jo buvimas (kančia, mirtis ir prisikėlimas) ruošia kelią mūsų veiksmams“. Todėl tik būdami Jame, susitapatinę su Juo, „pakilninti Jo krauju, mes taip pat galime veikti su Kristumi“, – darė išvadą Šventasis Tėvas.

Šis veikimas nėra paprastas klusnumas, išorinis ryšys su vyresniuoju, bet naujos būties dovanos realizavimas. Popiežius priminė Viešpaties žodžius: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Taigi, naujasis Įstatymas nėra dar vienas (ir sunkesnis) įsakymas, bet dovana „dalyvaujant Šventajai Dvasiai mums duodama Krikšto Sutvirtinimo sakramentuose ir kiekvieną dieną suteikiama Švenčiausioje Eucharistijoje“. Todėl Dievas daugiau nėra nežinomas Dievas, ieškomas ir nerandamas ar tik įsivaizduojamas prie altoriaus, jis pats save regimai parodo Kristaus asmenyje, Jo veide, parodo visoje pilnatvėje ir realybėje, parodo, kad Jis yra protas bei meilė ir kad mus padarė savo draugais, tvirtino Benediktas XVI.

Popiežius apgailestavo, kad šiandien daugelis vis dar nutolę nuo Kristaus, nepažįsta Jo veido ir yra veikiami nuolat atsinaujinančios dualizmo pagundos. Taip savotišku būdu susitaikoma, kad pasaulyje yra dvi lygiavertės realybės: gėrio principas ir blogio principas. Netgi ir dabartinėje teologijoje paplito tezė, kad neva Dievas nėra visagalis. (Pagal šią apgailėtiną Dievo apologiją, kadangi Dievas nėra atsakingas už blogį, kurį gausiai galima pastebėti pasaulyje, tai Jis nėra visagalis.) „Bet kaip mes tada galime patikėti save šiam Dievui, kaip mes galime būti saugūs Jo meilėje, jeigu ši meilė užsibaigia ten, kur prasideda blogio (piktojo) galia?“ – klausė Šventasis Tėvas.

Atmesdamas minėtą klaidingą teologinę nuostatą, jis pabrėžė, kad „nukryžiuotojo Kristaus veide mes matome Dievą ir matome tikrą Jo visagalybę, o ne visagalybės mitą“. Ši visagalybė reiškiasi gebėjimu mylėti iki paties Dievo kančios lygmens, nes mylinčiojo Kristaus ekstremalaus kentėjimo už visus niekas negali pralenkti. Ir Kristaus nurodymas laikytis Jo įsakymų (Plg Jn 15, 10) nėra reikalavimas paprasto klusnumo, bet garantija kūrybingo dalyvavimo Jo meilėje. Kaip tik tokiu būdu per gerų darbų ir jų vaisių gausą krikščionys gali skleisti tikrąjį teisingumą pasaulyje, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Baigdamas „lectio divina“ mąstymus, jis palietė aktualų prasmingos maldos klausimą. Priminęs Viešpaties teiginį: „jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums“ (Jon 16, 23), Popiežius sakė, jog tai turi būti tikrojo džiaugsmo motyvas, kadangi viską galima gauti dieviškosios meilės šviesoje. Tai kartu paskata išmokti teisingai melstis, nes tokiu būdu galima atsiliepti į gyvenimo tikruosius poreikius ir padėti kitiems jų kentėjimuose. „Mes vis labiau turime suprasti, kokių dalykų galime melsti ir kokių dalykų melsti negalime, nes tai būtų mūsų savanaudiškumo ir išdidumo raiška“, – aiškino Benediktas XVI. Tokiu būdu malda Dievo akivaizdoje tampa minčių ir troškimų nuskaistinimo procesas. Šiame palaipsnio apsivalymo, išsilaisvinimo iš savęs procese glūdi tikrasis gyvenimo džiaugsmo kelias. Mes galime pažinti, kaip Dievas atsiliepia į mūsų maldas, jas ištaiso, perkeičia ir joms vadovauja, kad mes galiausiai taptume Jo Sūnaus mistinio Kūno, tikrojo vynmedžio, šakelėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija