Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Antanas Kraujelis-Siaubūnas – paskutinis veiklus Aukštaitijos partizanas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Antanas Kraujelis-Pabaisa- Siaubūnas 1953 metais

Antano Kraujelio žmona Janina ir sūnus Antanas

Seime vykusioje konferencijoje kalba A. Kraujelio sesuo dr. Janina Šyvokienė Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

Kovo viduryje sueis 45-eri metai nuo Antano Kraujelio (1928 10 28 – 1965 03 17), paskutinio veiklaus Aukštaitijos partizano, mirties. Jau prasidėjo šiai sukakčiai paminėti skirti renginiai. Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija (pirmininkas Seimo narys prof. Arimantas Dumčius) ir Seimo nario Edmundas Pupinis organizavo konferenciją, kuri įvyko Seime vasario 23 dieną.

Seimo narys dr. Mantas Adomėnas kalbėjo apie tai, kad partizanai kovojo su okupantais, siekdami atkurti nepriklausomybę, ir tai buvo demokratijos pasireiškimas ekstremaliomis sąlygomis. Partizanai jautė sąsajas su savo tėvynės žeme, veikė tam tikroje teritorijoje, jiems būdinga kraštutinė gynimosi išraiška, noras gyventi laisvoje tėvynėje, tęsti valstybingumą kad ir pogrindžio sąlygomis. Partizaninis karas palengvino mūsų kelią į nepriklausomybės atkūrimą.

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis pabrėžė, kad partizanai turėjo teisę naikinti išdavikus, pirma juos įspėję. Gaila, tačiau Lietuvos teismuose vis dar vyrauja stribų požiūris į partizaninį karą. Partizanų bylos keliauja iš prokuratūros į teismą, iš teismo – vėl į prokuratūrą. Teismai partizanus bando paversti maniakais.

Partizanus rėmė visa Lietuva, jiems ypač padėjo ūkininkų šeimos. Viena jų – Stepono ir Aneles Kraujelių šeima, kurioje gimė dešimt vaikų, o užaugo septyni. Antanas – antrasis vaikas, vienintelis berniukas. Nors savų burnų prie stalo buvo daug, Kraujeliai padėdavo partizanams. Sodyboje buvo įrengtos dvi slėptuvės, vyresnieji vaikai Ona, Antanas ir Vitalija tapo ryšininkais. Mažesnieji stebėdavo aplinką, apie pavojų pranešdavo sodyboje besislapstantiems partizanams. „Reikia padėti, nieko nepadarysi, jei vis bijosime, nieko nebus“, – sakydavo tėvas. Motina partizanais rūpindavosi kaip savo vaikais: duodavo maisto, drabužių. „Mūsų namuose rasdavo prieglobstį ir besislapstantys nuo tremties kaimynai, ir skrebų persekiojami partizanų artimieji“, – prisimena habil. dr. Janina Kraujelytė-Šyvokienė.

Kraujelių sodybą vis dažniau ėmė lankyti skrebai. Suimti partizanai ir ryšininkai, nepakėlę kankinimų, prabildavo ir apie savo rėmėjus. Antanui saugumiečiai ne kartą siūlė tapti šnipu. Kai namie nebebuvo saugu gyventi, 1948 m. rudenį A. Kraujelis išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį, pasirinkęs Pabaisos, vėliau Siaubūno slapyvardžius. Tuo metu partizaninis judėjimas jau silpo. Tačiau, pasak Dalios Kuodytės, „dar 1948–1949 metais nebuvo vengiama aktyvių veiksmų kovojant su kariuomene, rengiant išpuolius prieš sovietines įstaigas bei kolaborantus“. Drąsus, sumanus, lengvai bendraujantis su kitais, turintis humoro jausmą, optimistiškai nusiteikęs jaunuolis partizanų būryje greitai pritapo. Jis pasirodė esąs bebaimis kovotojas, gebantis užklupti priešą netikėčiausiomis aplinkybėmis. Vėliau A. Kraujelis perėjo į Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sandūroje. Čia atsiskleidė jo kaip žvalgo gebėjimai: laiku pastebėdavo, sužinodavo, susekdavo priešą ir apie tai pranešdavo partizanų vadovybei. Be to, surasdavo ir sunaikindavo svarbius NKGB dokumentus apie pasmerktuosius Sibiro tremčiai, persekiojamus asmenis, KGB bendradarbių sąrašus ir kt.

1951 metais į Sibirą buvo ištremta Kraujelių šeima: tėvai ir penkios dukterys. 1952 metais į Sibirą buvo ištremta ir vyriausioji duktė Ona, jau turėjusi savo šeimą. Sodyba buvo sulyginta su žeme, liko tik Antano su tėvu sodintos obelys. Svetimomis pavardėmis pasirašyti Antano laiškai retkarčiais pasiekdavo šeimą.

A. Kraujelis į mišką išėjo itin sunkiais rezistencijai metais, kai okupacinis režimas buvo jau gerokai pakirtęs tautos pasipriešinimą. Nelygi kova, nežmoniškas gyvenimas bunkerių drėgmėje, draugų žūtys ir žaizdos, artimo bičiulio Kaniūkų kolūkio pirmininko pavaduotojo Edmundo Satkūno išdavystė ir pasikėsinimas į Antano Kraujelio gyvybę kėlė neviltį ir nepasitikėjimą žmonėmis.

Partizanų judėjimui pakenkė jų vardu veikę bastūnai, kriminaliniai nusikaltėliai bei patys saugumo agentai. Saugumo užverbuotas ir pasitreniravęs pagal patarimą šauti iš arti į galvą arba širdies sritį E. Satkūnas bandė nužudyti A. Kraujelį, bet nesėkmingai. Matyt, sudrebėjo ranka, o gal maskuotės apsiaustas, kurį vilkėjo Antanas, išgelbėjo jį, nes kulka sužeidė tik plaučius. KGB specialistai vėliau protokole pažymėjo, kad jų agento šūvis buvo netaiklus dėl išgerto alkoholio. Atsigręžęs po šūvio, sužeistas partizanas akimoju paleido mirtiną seriją. Po to ilgai Antanas gydėsi plaučius rivanoliu, globojo jį Lapašauskų šeima, gyvenanti netoli Skudutiškio. Antras pasikėsinimas  – Kalnų srities vadas Bronius Kalytis, tapęs agentu-smogiku, kėsinosi nužudyti A. Kraujelį, bet nesėkmingai. Dar daug metų išdavikas slankiojo Molėtų apylinkėse klausinėdamas, kur slepiasi  partizanas Kraujelis.

Partizanui gaudyti buvo mestos didelės pajėgos. KGB knygų puslapiai mirga užverbuotų agentų vardais, pavardėmis ar slapyvardžiais. Beveik ties kiekvienu vardu ta pati nuoroda: „Nukreiptas Siaubūno išaiškinimui“. Įvairių metų KGB dokumentuose užfiksuota, kad be etatinių saugumiečių, kiekviename aplinkiniame rajone Kraujelio ieškojo maždaug po 20 agentų. Kiekvienais metais sovietinės Lietuvos valstybės saugumo komitetas tvirtindavo „priemonių Kraujelio suėmimui arba likvidavimui planus“. A. Kraujelio sunaikinimo planus saugumiečiai aptarinėjo net su Maskva.

Likęs vienas, A. Kraujelis pakeitė savo veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių. Žmonės gerbė jį už teisingumą. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs.

Nuo 1954 metų, netekęs kovos draugų, A. Kraujelis partizanavo vienas. Jis aktyviai gynė žmones nuo kolūkių vadovų ir partinio aktyvo savivalės, saugumiečiams rašydavo laiškus, kuriuose aiškiai išdėstydavo savo poziciją: „Kategoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą“.

Apie A. Kraujelį sklido legendos. Jis vaikščiodavo ginkluotas, kartais apsivilkdavo rusų kariškio uniformą, su skrebais Utenoje gerdavo alų, iš jų sužinodavo svarbių paslapčių; kilus pavojui, dažnai sustabdydavo automobilį ir greitai pasprukdavo. Mėgdavo žvejoti; apsirengęs moteriškais drabužiais, užsiauginęs ilgus garbanotus plaukus, vasarą visada basas sėdėdavo ant ežero kranto su meškere rankose.

Vienišas partizanas mėgo erzinti sovietinius saugumiečius. Kartą jiems rašytume laiške pranešė, kad nori legalizuotis, nurodė vietą, kurioje pageidauja susitikti. Saugumiečiai patikėjo, laukė net 3 valandas ir išvažiavo, nieko nepešę.

Žmonės Antaną laikė narsuoliu, tautos laisvės ir skriaudžiamųjų gynėju, todėl jo neišdavė, visaip jam padėdavo. Net priešai jam jautė pagarbą. Partizanaudamas A. Kraujelis vedė Janiną Snukiškytę, juos sutuokė kunigas miške. Šeima susilaukė sūnaus Antanuko. Žmona padėjo savo vyrui: paštu išsiųsdavo vyro perrašytus laiškus saugumiečiams, juo rūpinosi. Paskutinė šeimos slaptavietė buvo svainio Antano Pinkevičiaus, teisto už partizanų rėmimą ir laimingai sugrįžusio į Lietuvą, namai Papiškių kaime (Utenos r.). Ilgai ieškojo saugumiečiai A. Kraujelio. Ir vis veltui. Pagaliau 1965 m. kovo 17-osios rytą A. Pinkevičiaus sodyba buvo apsupta ginkluotų kareivių ir saugumiečių. Išardytos trobos grindys, po krosnimi pastebėta slėptuvė. Antanas priešinosi ginklu, spėjo žmonai perduoti pluoštą dokumentų, kurie čia pat buvo sudeginti. Gavęs raštelį, liepiantį pasiduoti, atsakė: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu“. Žmonai pasakė: „Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės jos sulauks“. Užlipęs ant aukšto nusišovė. Per susišaudymą žuvo sodybos šeimininkas A. Pinkevičius.

Lietuvos partizanai, tarp jų ir A. Kraujelis, nuėjo labai sunkų, erškėčiuotą laisvės siekimo kelią. Tai galingiausia tautos pasipriešinimo okupantams jėga, kuri tęsėsi iki paskutinio nepaklususio, nepasidavusio, nepripažinusio okupacijos partizano Antano Kraujelio atokvėpio. Jis iš gyvenimo išėjo kaip laisvas Lietuvos pilietis, tikėdamas ir skelbdamas, kad Lietuva bus laisva.

Lietuva nepamiršo paskutinio aktyviai kovojusio partizano.  1997 metais A. Kraujeliui suteiktas kario-savanorio statusas ir vyr. leitenanto laipsnis, 1998 metais jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, kurį iš LR Prezidento Valdo Adamkaus rankų priėmė jo tėvas Steponas Kraujelis. 1999 metais tėviškėje pastatytas valstybės ženklas, o 1992 metais Pinkevičių sodyboje, A. Kraujelio žūties vietoje – paminklinis akmuo. 2006 metais išleista sesers J. Kraujelytės-Šyvokienės parengta knyga „Gyvenimą paaukojęs tėvynei“. Tačiau artimieji vis dar susirūpinę – iki šiol nerasta jo palaikų užkasimo vieta. Nejaugi jos nežino nė Marijonas Misiukonis, vienas iš A. Kraujelio sulaikymo operacijos vykdytojų, pasirašęs palaikų atpažinimo protokolą, beje, taip pat iš LR Prezidento Valdo Adamkaus rankų gavęs aukštą valstybinį padovanojimą? Beje, šią apmaudžią klaidą žadėjo atitaisyti Seimo narys prof. A. Dumčius.

Konferencijoje gerai nuteikė grupė mokinių, atvykusių iš Utenos miesto ir rajono mokyklų. Jie skaitė referatus apie A. Kraujelį, deklamavo eilėraščius, dainavo dainas ir pažadėjo surinkti kraštotyrinę medžiagą apie savo krašto didvyrį. Baigiantis konferencijai, mokiniai ir jų mokytojai buvo apdovanoti padėkos raštais. Vilniuje gyvenančių uteniškių profesorių grupė, vadovaujama prof. Algirdo Vižinto, sudainavo keletą patriotinių dainų. Seimo meno galerijoje atidaryta A. Kraujeliui skirta paroda, parengta Utenos kraštotyros muziejaus.

Renginyje dalyvavo A. Kraujelio artimieji: žmona Janina, sūnus Antanas, sesuo Janina, įdomiai papasakojusi Kraujelių šeimos istoriją.

Kiti renginiai, skirti paskutiniojo Aukštaitijos partizano A. Kraujelio žūties 45-ųjų metinių paminėjimui, kovo mėnesį įvyks Utenoje (16–24 dienomis) ir Molėtuose (23–27 dienomis).

© 2010 „XXI amžius“