2010 m. kovo 3 d.
Nr. 17
(1802)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Netekome rašytojo Juozo Apučio

Rašytojas Juozas Aputis

Eidamas 74-uosius po sunkios ligos sekmadienį mirė Lietuvos prozininkas, vertėjas Juozas Aputis (g. 1936 m.). Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas 7-8 dešimtmetyje. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.

J. Aputis gimė 1936 m. birželio 8 dieną Balčių kaime (Raseinių r.). 1960 metais jis Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1959-1969 metais dirbo „Literatūros ir meno“, 1969-1977 m. – „Girių“, 1980-1990 m. – „Pergalės“, 1991-2001 m. – „Metų“ redakcijose. 1990-1991 metais dirbo „Pergalės“, 1991-1994 m. – „Metų“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995-2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėju. Nuo 1967 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo 1990) narys, LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo 1998) narys. 1986 metais J. Apučio novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline premija, apdovanojimus pelnė jo apsakymas „Erčia, kur gaivus vanduo“, knygos „Smėlynuose negalima sustoti“ ir „Vieškelyje džipai“. Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971, išspausdinta 1989). Pasitelkdamas sąlyginę (alegorinę, simbolinę, metaforinę) formą, J. Aputis apysakoje itin sustiprina racianalumo ir iracionalumo sandūroje atsirandančius istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus. J. Aputis išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo kūrinius.

Rašytojas buvo Vyriausybės meno ir Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas. Beklaidžiojantis kūrybiniais vieškeliais rašytojas neretai užklysdavo ir į Dzūkijos žmonių likimus. Žymaus rašytojo paskutiniųjų metų kūryboje – apstu detalių iš Zervynų kaimo gyvenimo. Paskutinė J.Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“, kurią parašė Zervynose, apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.

Kiekvienas J.Apučio parašytas kūrinys neginčijamai liudija žodžio galią, todėl rašytojas įvertintas ne viena premija ir apdovanojimu. Lietuvių prozos meistrai jį vertino kaip žodžio meistrą, o skaitytojai dėkojo už suteiktą galimybę skaityti raiškų lietuvišką žodį.

Režisierius Gytis Lukšas 1977 metais pagal J.Apučio kūrybą sukūrė filmą „Mano vaikystės ruduo“.

 Rašytojas tris dešimtis metų gyveno ir kūrė etnografiškajame Zervynų kaime, gražioje sodyboje ant Ūlos kranto. „Gyvenimas Zervynose man – kaip stebuklas...“, - sakydavo J. Aputis. Ir jis pats buvo kaip stebuklas nykstančiam kaimui. Zervyniškių visada laukiamas, mylimas ir gerbiamas, nes nuoširdžiai rūpinosi jų problemomis, buvo aktyvus bendruomenės narys. „Mūsų rašytojas“, - Zervynų kaimo žmonės taip pagarbiai vadina Juozą Aputį. Rašytojas – vienas iš tų „naujųjų dzūkų“, kurie prisiliesdami prie amžinųjų Dzūkijos vertybių, „dzūkiško intelekto“, čia stengėsi ne tik palikti dalelę savo kūrybos, bet ir rūpintis mūsų rajono reikalais. Jis – tikras Varėnos krašto, Lietuvos patriotas, didelis autoritetas mums visiems, kvietęs ir raginęs prieš priimant svarbius sprendimus matyti rytdieną. Vienas iš paskutiniųjų viešų rašytojo Juozo Apučio pasisakymų – raginimas Marcinkonyse išsaugoti Dzūkijos nacionalinio parko centrą.

Kad J. Apučiui buvo svarbiausia dvasinės vertybės, liudija šie žodžiai: „Kai sulauki gyvendamas tiek metų, gali šnekėti, kad labai daug esi praradęs, bet imi skaičiuoti, ką ir esi radęs, ir to tai bus daugiau. Svarbiausi atradimai – daug draugų, šiaip sutiktų mielų žmonių...O su Zervynomis prasidėjo naujas pažinimo etapas – žmonių, ir gamtos, ir aplinkos. Aš tiesiog susigyvenau su kaimo žmonėmis. Ypač savo amžiaus ir su vyresniais, kurių jau nebėra. Jų gyvenimų istorijos, pasakojimai man – tiesiog palaima...Galų gale – karvių ginimas – tai tikri V.Krėvės „Skerdžiaus“ vaizdeliai...Kai aš atsikėliau, buvo 86 karvės, o dabar – tik viena. Šita karvė per širdį eina kiekvienam, kai ji būbauna ėdus ar neėdus, nes ji viena liko...Visa tai matau filosofiškai – ką daro laikas. Kai žinai to žmogaus, to ūkio istoriją, kaip staiga viskas baigiasi...Tai šitokie yra mano Dzūkijos lobiai. Aš jaučiuosi šito sodžiaus, šitos aplinkumos žmogus. Jau kartais atrodo taip, kad ir nejauti, atvykęs esi ar ne, nes visas kaimo gyvenimas yra tavo gyvenimas, visos istorijos yra tavo, visos laidotuvės yra tavo...Po ilgų nerašymų aš čia atsigavau, truputėlį ir pats pasikeičiau, savaime prisitaikiau prie dzūkiško tempo...pagaliau ta Zervynų kaimo tyla – ji yra pasakiška ! Ir tos Zervynų kaimo moterys, kurios laiko visus namų ir kaimo kampus. Ir tos kaimo tradicijos man yra stebuklingos...“.

Rūta Averkienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija