2010 m. kovo 5 d.
Nr. 18
(1803)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Apie karą, prasidėjusį tik 1943-aisiais

Gintaras Visockas

Knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos
anatomija“ autorius Markas Soloninas
(kairėje) šnekučiuojasi
su istoriku Sigitu Jegelevičiumi

Marko Solonino knygos viršelis

Lietuvoje tikriausiai daug kas girdėjo Viktoro Suvorovo pavardę, daug kas skaitė į Vakarus pabėgusio Rusijos žvalgybininko knygas apie Antrojo pasaulinio karo priežastis, Josifo Stalino „keistą“ elgesį agresijos išvakarėse ar lemtingas Berlyno klaidas. V. Suvorovo knygos „Ledlaužis“, „Diena M“  ar „Trečioji Respublika“ iki šiol populiarios Lietuvoje, noriai skaitomos, cituojamos.

Trumpai priminsiu V. Suvorovo versiją, kodėl jis tvirtina, jog Stalinas ruošėsi okupuoti didžiąją Europos dalį, jog pirmasis pradėdamas karą Hitleris iš tiesų tik gynėsi, stengdamasis apsunkinti SSRS kariuomenės neišvengiamą ataką. Taigi, pirmasis argumentas – dauguma sovietų tankų buvo puolamojo pobūdžio – nuo gynybai parengtų šarvuotų mašinų skyrėsi savo lengvumu, manevringumu, greičiu. Taigi V. Suvorovas pateikė retorinį klausimą – kam J. Stalinui reikėjo puolamojo pobūdžio tankų, jei jis nesiruošė nieko pulti?

Kitas iškalbingas argumentas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietų armija turėjo itin gausias desantininkų pajėgas – kur kas gausesnės už analogiškas Hitlerio pajėgas. Visi karo specialistai sutinka, jog desantininkai netinka gynybinio pobūdžio karams. Be to, pirmosiomis karo dienomis vokiečių pajėgos Minsko, Kijevo ar Kišiniovo sandėliuose aptiko milijonus žodynų: rusų – anglų, rusų – vokiečių, rusų – prancūzų, rusų – ispanų ir t. t. Juk nesiruošiantiems po Paryžiaus, Londono ar Madrido gatves vaikščioti rusų kariams nešiojami žodynėliai tikrai nereikalingi. Juolab kad jie buvo išspausdinti kur kas anksčiau, nei Hitleris užpuolė SSRS. Taigi Hitleris, V. Suvorovo manymu, pirmasis smogė, kadangi jo žvalgyba seniai žinojo, jog Stalinas ruošiasi plataus masto karinei kampanijai visoje Europoje. Tokia įvykių eiga taip pat leidžia nesunkiai paaiškinti, kodėl Stalinas netikėjo, kad Hitleris puls Sovietų Sąjungą pirmasis. Pasak į Vakarus pabėgusio V. Suvorovo, pirmaisiais karo metais sovietų armija patyrė milžiniškų nuostolių todėl, kad nebuvo pasiruošusi gynybiniam karui. Ji buvo pasirengusi puolamajam karui. O tai – du visiškai skirtingų ginklų, taktikos ir kovos būdų reikalaujantys sprendimai.

Žymus Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas Markas Soloninas, vasario 19-ąją viešėjęs Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje, irgi domisi šiomis temomis ir parašė knygą „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“. Joje istorikas patikslino ir plačiau panagrinėjo V. Suvorovo tezes.

Surengtoje konferencijoje M. Soloninas pabrėžė, jog V. Suvorovas į viešumą yra iškėlęs dvi pagrindines tezes, kurioms jis pritaria. Pirma, Stalinas ruošėsi pulti Europą – tai turėjo įvykti maždaug 1941-ųjų vasarą. Tačiau tokias versijas keliant V. Suvorovui dar nebuvo prieinami archyvai, kurie prieinami šiandien M. Soloninui. Tad M. Soloninas džiaugiasi, kad jis V. Suvorovo versiją apie Stalino politikos agresyvumą nūnai gali paremti gausiais ir konkrečiais įrodymais, faktais ir dokumentais.

Kai konferencijoje M. Solonino paklausė, ar iš tikrųjų 1941-aisiais birželio mėnesį sovietų kariai buvo išleidžiami atostogų, o tankai – masiškai remontuojami, rašytojas nepatvirtino tokios hipotezės. Pasak M. Solonino, gal kažkas kažkur ir atostogavo, gal kokiame nors dalinyje tankai ir buvo remontuojami, tačiau tai tikrai nebuvo masinis reiškinys. Tuometinė Sovietų Sąjunga intensyviai ruošėsi karui, bet ne birželio 22-ąją, o, pavyzdžiui, liepos ar rugpjūčio mėnesį. Stalinas karui ruošėsi skrupulingai ir intensyviai, tik jis pulti ketino kiek vėliau. „Tad turint omenyje, jog Stalinas pulti ketino ne birželio 22-ąją, o vėliau, jokio vangumo rengiantis karui aš nematau, – tvirtino M. Soloninas. – Tas neva vangumas atsiranda tik tada, jei manome, jog karą Stalinas turėjo pradėti būtent birželio 22-ąją. Bet birželio 22-ąją Stalinas pulti Europos dar neketino“.

Tačiau M. Soloninas negali sutikti su V. Suvorovo versija, kad pirmaisiais karo metais sovietinė armija patyrė milžiniškų pralaimėjimų todėl, kad buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio. M. Soloninas pabrėžė, kad ši V. Suvorovo išvada teisinga tik iš dalies. Raudonoji armija, kaip ir visi sovietiniai žmonės, nebuvo pasiruošę jokiems rimtiems išbandymams: nei puolimui, nei gynybai. Visa SSRS buvo supuvusi iš vidaus, tik iš išorės ji atrodė galinga. Pasak M. Solonino, Sovietų Sąjungos žmonės neturėjo jokios motyvacijos nei puolimui, nei gynybai, nes „mylėjo“ Staliną ir stalinišką tvarką tik prievarta. Tad kai tas sovietinis dinozauras patyrė rimtą sukrėtimą, čia pat ir sugriuvo.

M. Solonino teigimu, nebuvo jokios Stalino tvarkos – tebuvo staliniška netvarka. Visuotinė netvarka. Pasak M. Solonino, būta didžiausių, sveiku protu ir jokiais argumentais nepaaiškinamų sprendimų. Pavyzdžiui, darbininkai išsiurbdavo naftą, o paskui ją vėl supildavo atgal į žemę. Tad sovietinis dinozauras negalėjo nieko rimto nuveikti. Net jeigu Stalinas būtų puolęs pirmasis, toks sprendimas taip pat nebūtų davęs apčiuopiamų rezultatų. Pirmaisiais karo mėnesiais sovietų armija vis tiek būtų patyrusi milžiniškų nuostolių. Apibūdindamas tuomet egzistavusią tvarką Sovietų Sąjungoje knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ autorius pavartojo ir dar vieną vaizdingą palyginimą. Tuometinę SSRS jis palygino su statine, kuri nepraleidžia nė lašo vandens tik todėl, kad stipriai suspausta geležinių lankų – teroro baimės. Bet užtenka tą statinę stipriai suduoti į žemę, ir ji čia pat sudūžta į šipulius. „Šis pavyzdys labai primena tai, kas ištiko SSRS 1941-ųjų birželio 22-ąją. Sovietų Sąjunga buvo stipriai suvienyta teroro, bet užteko vieno rimto smūgio iš išorės, ir prasidėjo masinis byrėjimas“, – pasakojo M. Soloninas.

Ypač įdomūs buvo V. Suvorovo samprotavimai, jog vadinamasis Didysis tėvynės karas iš tiesų prasidėjo ne 1941-ųjų birželio mėnesį, o tik 1943-aisiais. Pirmaisiais karo metais sovietų kariai masiškai dezertyruodavo iš kariuomenės, masiškai pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę. Jie visiškai nenorėjo kariauti, netgi tyčia pamesdavo ginklus, nes jie nesijautė giną tėvynę. Kad buvo masiškai dezertyruojama, byloja ir statistika. 1941-aisiais vienam žuvusiam sovietų kariui tekdavo trys sužeisti. O jau 1943-aisiais ši statistika apsiverčia aukštyn kojomis: trims žuvusiems tenka tik vienas sužeistasis. Šie duomenys rodo, jog sovietų armija rimtai priešintis fašistinei Vokietijai pradėjo tik 1942-ųjų pabaigoje. Sovietų karių nusiteikimą priešintis iki paskutiniojo kraujo lašo sustiprino ir netoliaregiškas vokiečių vadovybės elgesys su nelaisvėn pakliuvusiais rusų kariais. Vokiečiai nesunkiai būtų prisivilioję milijonus rusų karių į savo pusę, bet užuot bandę prisivilioti, marino juos badu. Pavyzdžiui, du milijonai rusų karių buvo numarinti badu. Vien dėl vokiečių žiaurumo. Ilgainiui rusų kariai suprato: tų, kurie pakliūna vokiečiams į nagus, laukia dar baisesnė mirtis nei mūšio lauke. Tad sovietų karius, pasak M. Solonino, nuo ketinimų pasiduoti nelaisvėn atbaidė visai ne sovietiniai politrukai, o vokiečių vadovybės strateginės ir taktinės klaidos.

Spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyta M. Solonino knyga „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, dalyvavo ir istorikai Sigitas Jegelevičius bei Nerijus Šepetys. Dalindamasis įspūdžiais apie M. Solonino knygą istorikas S. Jegelevičius akcentavo, jog Lietuva, remdamasi skaudžia asmenine patirtimi, nujautė daug dalykų, apie kuriuos rašoma M. Solonino veikale, tačiau tų įtarimų niekas nesuvedė į vieną krūvą taip įtikinamai, smulkiai, logiškai, kaip tai padarė M. Soloninas. Pasak istoriko, knygos autorius specialiai daug rašė, kaip sovietų valdžia paveikė to meto žmonių elgesį, kodėl būta masinių dezertyravimų, masinių ginklų praradimų.

Beje, M. Solonino knygoje daug vietos skiriama Lietuvai. Pasirodo, su Lietuva susijusi ir viena iki šiol neišnarpliota paslaptis. Visiems žinoma, jog vokiečiai Lietuvą užėmė labai greitai, vos per tris keturias dienas. Perėjo kaip per sviestą, nepatirdami rimtesnio pasipriešinimo. O sovietų armijos pasipriešinimas šiame kovų bare turėjo būti itin nuožmus. Mat netoli Lietuvos buvo dislokuota stipri, gausi, puikiai ginkluota Raudonosios armijos grupuotė. Manoma, jog ji turėjo stoti į kovą su vokiečių pajėgomis ties Druskininkais, Merkine, Alytumi. Tokiu atveju Lietuva, istoriko S. Jegelevičiaus teigimu, būtų patyrusi žymiai didesnių nuostolių nei patyrė dabar. Taigi Lietuvai labai pasisekė, kad toji milžiniška sovietų armijos grupuotė kažkur pradingo, ir tokiu būdu mes savo teritorijoje išvengėme kruvinų skerdynių. Istoriko S. Jegelevičiaus teigimu, svečias iš Rusijos irgi negali pasakyti, kur dingo toji grupuotė. M. Solonino knygoje taip pat kalbama ir apie Lietuvoje dislokuotą 5-ąją sovietų tankų diviziją, kuri irgi nežinia kur pradingo. Kas jai atsitiko – iki šiol nėra aišku. Pasakodamas apie tokius praradimus M. Soloninas nedaro kategoriškų išvadų. Jis tiesiog pateikia išsamius tų dienų liudininkų prisiminimus, kurie labai prieštaringi ir kurie nesutampa su kai kuriais išlikusiais oficialiais dokumentais.

Pristatydamas M. Solonino knygą istorikas N. Šepetys akcentavo, kad čia viskas sukasi apie tris dalykus: Vokietijos puolimas birželio 22-ąją J. Stalinui buvo visiškai netikėtas, visas tuometinis sovietinis režimas intensyviai ruošėsi karui, Raudonoji armija tuomet buvo žymiai stipresnė už Vermachtą, bet, nepaisant savo pranašumo, ji patyrė didelį pralaimėjimą. Pasak N. Šepečio, M. Soloninas savo knygoje ir gilinasi į šių įvykių priežastis bei pasekmes. Autorius įsitikinęs, jog sovietų armija patyrė didelių nuostolių ne todėl, kad buvo prastai ginkluota ar dėl to, kad buvo puolamojo pobūdžio. Ji patyrė milžiniškų  praradimų todėl, kad jos kariai nenorėjo, nemokėjo arba jau ir nebegalėjo profesionaliai kariauti.

Pasakodamas apie M. Solonino veikalą N. Šepetys pabrėžė, jog knyga – labai rimta, profesionali, nors ir parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Knyga įtikinama ne savo retorika, logiškais palyginimais, o gausiais faktais, dokumentais. Pasak N. Šepečio, tai patobulintas, papildytas ir pats išsamiausias variantas.

Konferencija užtruko maždaug valandą. Ne į visus klausimus svečias iš Rusijos suspėjo išsamiau atsakyti. Ar sunku Rusijoje domėtis oficialiai Kremliaus versijai prieštaraujančiomis temomis, ar jis nejaučia pavojaus savo gyvybei, kodėl V. Suvorovo-Rezuno oficialioji Rusijos valdžia nekenčia už jo veikalus apie Antrąjį pasaulinį karą, o štai M. Solonino, kuris šią temą išplečia, kažkodėl nepersekioja?

Vytauto Visocko nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija