2010 m. kovo 10 d.
Nr. 19
(1804)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Poetas, tremtinys, Mokytojas

Vytautas Guliokas

Martinaičių šeima: Zofija
Radzevičiūtė-Martinaitienė,
dukros Dainė ir Eglė, sūnus
Vytautas, Algirdas Martinaitis

Algirdas Martinaitis buvo neeilinė asmenybė, plačių interesų ir sugebėjimų, kuriuos nukreipė savo pasirinktai profesijai. Poetas, nors neišleido nė vieno savo eilių rinkinio (dalis buvo publikuota periodinėje spaudoje, o didžioji dalis, užrašyta smulkia aiškia rašysena mokykliniame sąsiuvinyje, laukia savo valandos). Svarus eiliuotas žodis yra ne visada tas, kuris tūno po puikiais viršeliais, o tas, kuris nusėda juos skaitančiojo širdyje. Tremtinys – tokia dalia buvo lemta pasidalinti su tūkstančiais mūsų tautiečių. 1951 metais su tėvų šeima nugabentas į Krasnojarsko krašto Kazačinsko rajoną, pradedantis pedagogas dirbo medienos plukdymo darbuose, staliumi. Jis nepaliko savo užrašų iš tremties metų, net nemėgo apie tai pasakoti savo artimiesiems. Jam tai buvo jo gyvenime išbraukti metai iš jo pedagoginės veiklos, todėl sugrįžęs į mokyklos klasę su įkvėpimu dirbo, atrasdamas vis naujus užklasinio darbo plotus, lyg norėdamas atsiimti prarastus tremtyje metus. Tremties metų užuominų galima rasti tik jo eilėraščiuose, tarp jų – apie pilną pavojų sėlininkų darbą (Sibiro kalnų upėse povandeniniai akmenys patvenkia vandens srovę ir šiose vietose, vadinamais slenksčiais):

Per slenkstį drąsiai neria plaustas,
Ant jo – kaip sakalas žmogus!

 Mokytojas – taip jį pavadins Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos pedagogų ir mokinių kolektyvas, jam 1993 metais pasitraukus iš aktyvios veiklos ir gyvenimo. Jo įmintas pėdsakas pedagoginės veiklos bare paliko savo žymę – pirmiausia jo auklėtinių širdyse. 1999 metais Alytaus miesto teatre buvo rengti vakarai iš ciklo „Mokytojas ir pasaulis“. Pirmasis vakaras buvo skirtas Dainavos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui šviesaus atminimo A. Martinaičiui. Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė savo knygoje „Amžinybės sparnai“ (1997 m.) pasakoja apie 30 Dzūkijos krašto mokytojus šviesuolius, tarp jų – ir Algirdą Martinaitį.

A. Martinaičio tėviškėje Bebrujų kaime, Šeduvos seniūnijoje, kur jis 1926 metais gimė, buvo neblogos sąlygos savišvietai. Čia netrūko laikraščių ir žurnalų, kuriuos jų šeimai užsakydavo jo dėdė, prieškaryje žinomas karikatūristas ir eiliuotojas Jonas Martinaitis. Gal visa tai jame pažadino literatūrinius gebėjimus, kurie pasireiškė mokantis Šeduvos gimnazijoje. Čia jis vadovavo literatų būreliui ir leido laikraštį „Saulės taku“. Baigdamas šią gimnaziją, parašė testamentą, kurį baigė drąsinančiais žodžiais: „Kilkime iš baltųjų rūmų arais ir tarnaukime Tėvynei Lietuvai“.

Tuo metu Lietuvoje keitėsi politinė situacija. Vienas okupantas keitė kitą. 1946–1951 metais Vilniaus universiteto Filosofijos-istorijos fakultete Algirdas studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau jis supras, kad jo įgyta specialybė padės tarnauti tiems idealams, kuriems jis kvietė savo vienmečius baigdamas gimnaziją. Dirbdamas Dainavos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, jis matė, kad kryptingai mažėja lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius ir auga rusų kalbos pamokų skaičius. Mokytojas kruopščiai ruošiasi kiekvienai pamokai, plečia užklasinę veiklą, aktyvina miesto literatų sambūrio veiklą, vietiniame laikraštyje veda gimtosios kalbos kampelį. Jis nesidrovėjo taisyti savo kolegų kalbos klaidas ir tai atlikdavo neįkyriai, taktiškai. Jis su mokiniais keliavo po Lietuvą, aplankydavo rašytojo A. Baranausko klėtelę, A. Žukausko-Vienuolio, kitų Lietuvos rašytojų sodybas ir atmintinas vietas. Jo iniciatyva ir pastangomis prie mokyklos buvo pasodintas rašytojų sodelis. Čia auga rašytojų A. Maldonio, A. Žukausko, A. Matučio pasodinti ąžuolai. Tarp jų – ir atvežtas iš Tolminkiemio rašytojui Kristijonui Donelaičiui, taip pat iš V. Krėvės, S. Nėries, A. Mickevičiaus tėviškių. Jis sugebėjo mokinius įtraukti į respublikinius raiškiojo skaitymo konkursus – net 17 auklėtinių iškovojo laureatų vardus. Daugelis jo mokinių tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, žurnalistais. Buvęs Alytaus 5-os vidurinės mokyklos mokytojas prisimena: „Mane dažnai stebindavo Algirdo darbštumas, atsakingumas rengiant mokinius raiškiojo skaitymo konkursams. Man atrodydavo, kad nieko daugiau iš to mokinuko „neišspausi“, o jis dirbdavo toliau ir pasiekdavo nelauktų rezultatų: daugelį kartų laimėtos prizinės vietos respublikiniame raiškiojo skaitymo konkursuose“.

Mokytojui pedagogo darbas buvo ne būdas pelnyti duonos kąsnį sau ir šeimai. Tai buvo pašaukimas. Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos direktorius Petras Moroza rašo: „Mokytojas Algirdas Martinaitis galėjo būti geras rašytojas, literatūros kritikas, o gal net aktorius. Tokiais gabumais jis pasižymėjo. Tačiau jis buvo talentingas mokytojas ir šį darbą atliko sąžiningai, kruopščiai, netausodamas savęs. Kitų darbų taip gerai jis dirbti nemokėjo...“ Jo pagrindinis veiklos principas buvo mokinius mokyti mokytis, surasti savyje jėgų ir pasitikėjimo. Šiandien dažnai nusiskundžiama, kad didžiausias trūkumas vidurinio mokymo įstaigose – menka mokinių motyvacija mokytis. Ar pakeis padėtį nesibaigiančios mokslo sistemos reformos, jei pirmose pozicijose esantys mokytojai paliks tik stebėtojais?

Mokytojo pašaukimas, erudicija, vidinė kultūra pilnai atsiskleidė persikėlus mokytojauti į Alytų. Grįžusį iš tremties jį dar ilgai lydėjo buvusio tremtinio šleifas: jis buvo paskirtas į atokią Ryliškių vidurinę mokyklą, kur tik 1962 metais žibalinę lempą pakeitė įsižiebusi elektros lemputė. Jis ir čia dirbo pilnu pajėgumu. Atmintinai mokėjo apie 300 eilėraščių, mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų, latvių, lotynų ir ukrainiečių kalbas. Būtent čia likimas atsidėkojo šeimynine sėkme. Šioje mokykloje jis susipažino su gražia prancūzų kalbos mokytoja Zofija Radzevičiūte ir sukūrė šeimą. Algirdas apie patirtą naują jausmą rašo:

Ir dvi mylimos rankos
Išsiilgusios tiesias,
Ir dvi kerinčios akys
Man šviečia: - Myliu!
Aš ir pats nežinojau,
Kad tiek žodžių meilių
Slėpė mano širdis
Neramioji...

Visą save atiduodamas pedagoginiam darbui, rasdavo laiko savo šeimai, kurioje augo dukros Eglė, Dainė ir sūnus Vytautas. Šiai darniai šeimai likimas nebuvo gailestingas: pačioje jaunystėje sunki onkologinė liga pakirto vyriausiąją dukrą Eglę. Dėl to Algirdą ištiko pirmas infarktas. Lietuvoje, nuvilnijus laisvės vėjams, kada Mokytojas klasėje savo mintis galėjo reikšti be užuolankų, liga pradėjo sekinti jo jėgas ir mokyklą pasiekti darėsi vis sunkiau.

Pajutęs pilną negalią, 1993 metų rugpjūčio 10 dieną Mokytojas rašo pareiškimą mokyklos vadovybei: „Malonu buvo dirbti su jumis. Deja, sveikata neleidžia pasilikti mokykloje“. Po devynių dienų jis palieka viską ir visus.

Galbūt jo stipri prigimtis nepalaužė jo iki paskutinio atokvėpio. Tik stipri asmenybė galėjo oriai priimti neišvengiamą baigtį. Apie tai byloja jo paskutinis eilėraštis „Paskutinė ašara“, kurį jis parašė tų pačių metų rugpjūčio 1 dieną, kai gyventi liko mažiau nei trys savaitės.

Vis liūdnesnės mano akys –
Jau vilties nebematyt...
Ir išeisiu nepasakęs,
Ką galėjau pasakyti.


Žalios volungės nuskrido,
Ir gegutė nukukavo,
Kas užaugo – tas pražydo,
Kas paseno – iškeliavo.


Toks graudus žmogaus likimas –
Sutviskėti ir užgesti.
Ir tas tragiškas baigimas –
Vis ieškoti ir nerasti.


Lyg kažkas ranka paglostė –
Gal mama, o gal Tėvynė?
Rieda ašara nuo skruosto –
Paskutinė...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija