2010 m. kovo 10 d.
Nr. 19
(1804)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

1948 metų tragedija

1948 metais Lietuvos ūkis buvo baigiamas griauti: į kolūkį baigiami varyti visi kaimiečiai. Vaičionių kaimo gyventojus apylinkės pirmininkas Bražiūnėlis sušaukė į kolūkio steigiamąjį susirinkimą pas Juzienę (30 ha žemės turinčią ūkininkę). Iš Rokiškio atvažiavo komunistų partijos sekretorius Gregorijus Ivanovičius Iliušinas, MGB viršininkas Kirilas Kulovičius Fiodorovas, Kamajų CK sekretorius Mykolas Taraškevičius, Kamajų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Valiulis ir brigada uniformuotų bei neuniformuotų enkavedistų su automatais. Visi valdininkai susėdo aplink stalą. Silberas Žilberovičius Jefremovas prie savęs pasidėjo pistoletą, KGB viršininkas – automatą.

Rajono žemės ūkio komisaras, vietinis rusas Jurijus Jurjevičius Bilajevas pasakojo, kaip Sovietų Sąjunga savo „kolchozais“ iškilo taip, kad baigia pralenkti Amerikos latifundijas. Tad jaunuoliai, kurie neina į Raudonąją armiją ir šiandien slapstosi krūmuose ar namų slėptuvėse, labai apsirinka. Galinga tarybinė armija anksčiau ar vėliau juos suras ir žiauriai nubaus. Nukentės ir tie, kurie į kolūkį nestoja Vakarų buržuazijos propagandos sukurstyti. Tad ėmė raginti: „Visi iki vieno stokitės į pažangų kolūkį ir gyvensite turtingai bei laimingai“.

Paskui pagal sąrašą iškvietė Taurienę, kurios vyras buvo išvažiavęs į Vilnių perduoti sūnui kaliniui Lukiškių kalėjime siuntinį. (Apie tai aktyvui pranešė seniūnas Bražiūnėlis.) Vos tik Marė Taurienė įkėlė koją į aktyvo štabą, į ją pakrypo visų stribų akys. Jie tarė: „Štai banditų motina, užauginusi buržuazinius „bandiūgas“, kurie teršia nusipelniusį tarybinį kraštą“. Ir išvarė Marę už durų. Kai visus priėmė į „garbingą“ kolūkį, galiausiai gėdydami pašaukė ją ir priėmė bandomajam dvejų metų laikotarpiui. Žydelis, pakėlęs nuo stalo automatą, pagrasino, bet Taurienė ryžtingai pasakė: „Nebijau! Dievas bus teisėjas ir lygintojas! Aš juo pasitikiu! Amen!“ Po to persižegnojo. Visi tai mačiusieji net sudrebėjo.

Buvo Vasario 16-osios išvakarės. Iš pat ankstaus ryto, dar neišaušus, keliais ir laukais pasipylė rusų kareiviai raudonarmiečiai, ginkluoti kulkosvaidžiais, automatais, granatomis.

Jaunesnysis Taurių sūnus taip pat slapstėsi, nėjo į bolševikinę armiją. Jis tą rytą buvo namie. Per langą pamatė, kaip nuo kalno būriai ėjo link Taurių vienkiemio. Vytautas per duris metėsi į lauką ir per kiemą nubėgęs į tvartą užlipo ant tvarto lubų, paskui skliaute koja išmušė lentą ir per skylę nusileido ant žemės. Nuo ten – vienas žingsnis iki mėsos rūkyklos, kurios apačioje turėjo išsikasęs slėptuvę. Dugno lentą atkėlęs įkrito į duobę. Lentą virš galvos gražiai nuleido, užsidengė ir tupėjo kaip pelytė. Netrukus kieme pasigirdo keiksmai. Vieni ėjo į gryčią ir kamantinėjo tėvus, kur sūnūs. Tėvai atsakė: „Išvažiavo į Rokiškį, į karinį komisariatą“.

Vienas kareivis, atsiskyręs nuo kitų, užėjo į mėsos rūkyklą. Vos galvą įkišęs nustėro, pamatęs lašinius ir kumpius. Pasišaukė ir draugą. Apačioj slėptuvėje tupinčiam Vytautui net blusos apmirė. Jis pagalvojo: „Gal jie mane pastebėjo, kai leidausi nuo tvarto“. Bet ne! Kareiviai šeimininkavo. Nusikabinę porą palčių lašinių ir du kumpius, skubiai per laukus išsinešdino.

Tuo laiku pas kaimyną Mickį įvyko tragedija. Vytauto draugas Justinas irgi slapstėsi. Pamatęs kareivius, jis bėgo į mišką ir ten balos kelmyne pasislėpė, bet kareiviai jį pamatė. Jie su šunimis leidosi jo ieškoti ir baloj suradę nušovė. Tą dieną apylinkėj nušovė daug jaunuolių: M. Kirlį (Gaveikių k.), J. Žiurkelį (Aukštakalnių k.), V. Makną (Minčiūnų k.), K. Čepuką (Rudžių k.), Vilutį (Mickūnų k.) ir dar daug kitų.

Tai buvo kruviniausia bolševikine egzekucija pažymėta Vasario 16-oji.

Jonas KIRLYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija